Į Žaliąją mokyklą, įsikūrusią nuošaliame Skirgiškių kaimelyje, tarp Europos parko ir Nemenčinės, nuo stotelės einu pėsčiomis. Tai mokytojai ir mokiniai vadina žygiu, ir jis yra ne šiaip sau ėjimas iš taško A į tašką B, o edukacinio proceso dalis. Kelias minutes paėję žvyruotu kaimo keliu, sukame takeliu į mišką. Siaurutis takelis kyla į kalveles, leidžiasi į daubas, vingiuoja tarp krūmų ir viksvų. Šalia jo trūnija nulūžusios medžių šakos, kelmai, žioji purvo bala, joje, sako, mėgsta pasivolioti šernai... Gaila, nesutikome stirnų, – pasak kartu einančios mokytojos Rasos Lakytės, vaikai jas mato kone kasdien. Kiek tik akys aprėpia, – tikrų tikriausias miškas, niekuo neprimenantis išpuoselėtų miesto parkų. Bijodama pasiklysti, stengiuosi neatsilikti nuo mokytojos, bet atrodo, kad tokia baimė kamuoja mane vieną – vos iš po kuprinių matomi mokiniai akimirksniu išsisklaido miške. Trumpam išnyram į laukymę, žvarbus šiaurės vėjas, toks dažnas šį pavasarį, priverčia gūžtis, bet netrukus vėl įsukam į mišką ir apgaubia ramybė bei paukščių čiulbesys.
Beveik 2 kilometrų atstumą visi Žaliosios mokyklos moksleiviai įveikia kiekvieną rytą ir kaskart juo grįžta iki autobusų stotelės. Nesvarbu, lyja ar sninga, plieskia saulė ar spaudžia speigas. Bandau įsivaizduoti šį takelį vasarą, kai sulapoję medžiai jį paverčia neperregimu žaliu labirintu. Arba žiemą, kai tenka grįžti namo jau sutemus. Dėl Dievo meilės – juk jis net neapšviestas! Mokytoja Rasa pritardama linkteli galva. Išties kai kuriems mokiniams žiemą tenka per mišką eiti aklinoje tamsoje, bet ji nuramina, kad visi turi žibintuvėlius, o nepaklysti padeda prie greta takelio augančių medžių pritvirtinti atšvaitai. Mokytoja sako, kad vieną vos 3 minutės kelio nuo mokyklos gyvenantį vaiką tėvai specialiai kasryt atveža į žygio pradžią, mat toks kasrytinis pasivaikščiojimas hiperaktyviam berniukui, be viso kito, dar ir padeda prieš pamokas išeikvoti energiją. Ketvirtokams ir penktokams pasisekė (o gal nepasisekė?) labiau – jie mokosi kur kas arčiau esančiame naujai suręstame mokyklos pastate. Tiesa, jame dar nėra elektros, bet pamokos jau vyksta. Šalia dygsta dar vieno pastato pamatai – norinčiųjų lankyti Žaliąją mokyklą netrūksta. Mažiausieji traukia iki tolėliau esančio gyvenamojo namo. Jį, pusiau įrengtą, mokykla išsinuomojo, kiek galėjo, sutvarkė ir paruošė pamokoms. Gyvenamajame name ir jautiesi kaip namie – jokio valdiškos įstaigos kvapo.
Nesiekiame sugrūsti vaikams į galvas kuo daugiau žinių. Norime išsaugoti natūralų vaikų smalsumą, skatiname juos būti atradėjais.
Kol virėja ruošia pusryčius – perlinę košę su sėklų pabarstais ir džiovintais obuoliais, apžvelgiu trečiokų klasę. Akį patraukia ant grindų sukrautos įvairių rūšių svarstyklės – pradedant tomis, ant kurių dviejų lėkštelių dedami svarmenys, baigiant elektroninėmis. „Šiuo metu mokomės matų sistemų“, – paaiškina Rasa. Mane akimirksniu apspinta mergaitės. Pirmiausia prisistato Meda. „Draugai dar mane vadina Medumi arba Meduoliu“, – sako plačiai nusišypsodama, ir neatrodo, kad tos pravardės ją erzintų. Priduria, kad jai labai patinka čia mokytis, nes daug gamtos ir nėra piktų mokytojų. „Nors, kita vertus... Aš gi neturiu su kuo lyginti“, – savikritiškai šypteli. Agota ir Dominyka pasakoja apie miške savo rankomis suręstą namelį. „Tai tokia istorija!..“ – intriguoja jos. Kai jos namelį pastatė pirmą kartą, jį kiti vaikai sugriovė. Tuomet surentė antrą kartą – vėl sugriovė. Trečią kartą... „Sudegino!“ – dramatiškai ištaria Agota ir įsivyrauja įtampos kupina pauzė. „Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera!“ – sukrykščia Dominyka ir nuo pasakojimo kulminacijos akimirksniu pereina prie atomazgos. Po šio įvykio namelį statyti joms padėjo visa klasė, ir dabar jis toks didelis, kad ne tik telpa kone visi statytojai, bet ir niokoti niekas nedrįsta. Pasisukus kalbai apie naminius gyvūnus, mergaitės trumpai pasiginčija dėl to, kuriai iš jų pernai priklausė ožiukas – šį jos prižiūrėjo lankydamos ūkininko būrelį greta esančioje sodyboje. Pasiguodžia, kad itin žvarbiu oru į mokyklą eiti pėsčiomis nesinori, bet iškart patikina, jog jau išmoko tinkamai apsirengti. Geriausias, pasirodo, yra svogūno principas, kai prisivelki daug drabužių ir vos sušilęs dalį jų gali nusiimti. Nežinia, kiek dar svarbių gyvenimo paslapčių būčiau sužinojusi, jei nebūtų prasidėjusi pagrindinė pamoka...
Mažieji atradėjai
Žalioji mokykla Skirgiškėse įkurta kaip Vilniaus Valdorfo mokyklos filialas. Mat į pagrindinę mokyklą netilpo visi norintieji. 2015 m. rudenį ji tapo savarankiška Vilniaus Valdorfo Žaliąja mokykla. Mokytoja R. Lakytė sako, kad pirmieji mokiniai šią mokyklą rinkosi dėl Valdorfo pedagogikos, bet dabar daugėja tokių, kuriuos traukia būtent mokyklos „žalumas“. Tiesą sakant, viena kitam neprieštarauja, nes ir Rudolfo Steinerio antroposofinėmis idėjomis grįsta pedagogika, ir ekologinės idėjos remiasi tuo pačiu holistiniu požiūriu, kai ieškoma kūno ir sielos, žmogaus ir gamtos harmonijos, vengiama įtampos ir greito gyvenimo tempo, skatinama jaustis bendruomenės ir visatos dalimi.
Įtampos šioje mokykloje išties mažiau – miesto triukšmas ir spūstys toli, o į pamokas kviečia varpeliai. Kiekvienos klasės varpelio garsas skirtingas, tad ilgainiui vaikai išmoksta skirti savąjį ir į kitus net nereaguoja. Ugdymo procesas čia kiek kitoks nei įprastose mokyklose. Vienos dienos mokymo planas skirstomas į pagrindinę pamoką ir kitų dalykų pamokas. Pagrindinė pamoka trunka 1,5 valandos, per ją vienas dalykas (matematika, paskui – lietuvių kalba, gamtos mokslai, istorija) dėstomas tol, kol išmokstama viena tema. Kitų dalykų (užsienio kalbų, darbelių, dailės, muzikos, kūno kultūros) pamokos trunka 45 minutes. Pagrindinė pamoka susideda iš kelių dalių. Pirmoji – ritminė. Jos metu grojama, dainuojama, plojama (tarkim, per matematiką galima kojomis išbelsti daugybos lentelę), taip pat atliekami eksperimentai, sveriama, matuojama, mokoma amatų. Per kitą pamokos dalį atliekamos įvairios užduotys, rašoma, sprendžiami uždaviniai. Pamoka baigiasi pasakojimu. Klasėje visada būna du mokytojai – pagrindinis ir jo asistentas. Įdomu tai, kad iki 7 ir 8 klasės tas pats mokytojas dėsto daug dalykų. Tarkim, Rasa yra pasirinkusi lietuvių kalbą, istoriją, chemiją, kita klasės mokytoja – tiksliuosius mokslus. Specialistai dėsto tik muziką ir užsienio kalbas. Šios, beje, jau nuo pirmos klasės yra dvi. Vilniaus dailės akademiją baigusi Rasa dar dėsto dailę. Ar tikrai vienas mokytojas pajėgus atstoti kelis dalykininkus?
Mokytojas neprivalo žinoti viską. Jei ko nors nežinai, pažadi vaikams iki kitos pamokos sužinoti.
„Vyresnėse klasėse išties būtini savo dalyką išmanantys specialistai, bet vargu ar jų reikia vidurinėje pakopoje, kai tik mokomasi įvadinio kurso, – atsako R. Lakytė. – Tiek pajėgus išmokti kiekvienas suaugęs žmogus, juk net vaikai tai sugeba. Be to, nebūdamas siauros srities specialistas, nuolat mokaisi pats. Ateini su šviežia nuotaika, naujomis žiniomis, atradimo džiaugsmu, užuot kartojęs tą patį per tą patį daugelį metų.“ Rasa neslepia – būna, kad mokytojas žino ne viską, bet ji nemano, kad tai kelia kokią nors grėsmę jo autoritetui. „Mokytojas neprivalo žinoti viską, – sako ji. – Jei ko nors nežinai, pažadi iki kitos pamokos sužinoti. Mes nesiekiame sugrūsti vaikams į galvas kuo daugiau žinių – šiais informacinių technologijų laikais jos yra nesunkiai pasiekiamos kiekvienam. Mūsų tikslas – išsaugoti natūralų vaikų smalsumą, jų norą mokytis ir parodyti, kaip tai galima padaryti. Sustabarėjusios žinios nėra jokia vertybė, veikiau trukdis – po 5 metų jos jau gali būti pasenusios. Skatiname vaikus būti atradėjais. Iki 14-os metų vaikas neturėtų savo pažinimo pradėti nuo abstrakcijų.“ Per tradicines pamokas pirmiausia pasakoma taisyklė, o vėliau iliustruojama pavyzdžiais. Valdorfo mokyklose yra atvirkščiai – iš pradžių atliekami pratimai, užduotys, eksperimentai, o paskui, remdamiesi savo patirtimi, vaikai stengiasi išvesti savo taisykles. „Leidžiame jiems net pavadinimus ir terminus patiems sugalvoti, – sako Rasa. – Kurį laiką juos ir naudojame, tik vėliau pasakome, kaip moksliškai ta kalbos dalis ar tas dėsnis vadinasi.“ Tokia metodika ne tik suteikia vaikui būtinų žinių ir įgūdžių, bet ir ugdo tokias svarbias savybes kaip kūrybiškumas, iniciatyvumas, pasitikėjimas savimi.
Visi vienodai vertingi
Valdorfo mokyklose iki 9 klasės nerašomi ir pažymiai. „Įvertinti pasiekimus galima ir be jų, – įsitikinusi R. Lakytė. – Rašome kontrolinius darbus, diktantus, bet ne vertiname juos pažymiais, o analizuojame, ką vaikas yra išmokęs, o ko dar reikėtų pasimokyti. Kai pažymys tampa svarbiausiu tikslu, motyvų tobulėti yra mažiau – tarkim, vaikas išmoko temą, gavo už kontrolinį 6 ir prie to jau nebegrįžta, juk pažymio nepakeisi. Be to, jie ima lyginti save ne pagal gebėjimus, o pagal pažymius. Tai didina konkurenciją, įtampą, mažina savivertę.“ Žaliojoje mokykloje lyginimo vengiama – mieliau pasidžiaugiama, kad vienam puikiai pavyko atlikti dailės užduotį, kitam – parašyti rašinėlį, trečiam apskaičiuoti kampų dydį. Čia ne tik nėra protingų ir kvailų mokinių, bet ir svarbių bei nesvarbių dalykų. „Užtenka vien to, kad išorinis pasaulis jiems formuoja įsitikinimą, esą matematika ir lietuvių – svarbu, o dailė ir muzika nieko nereiškia, – sako Rasa. – Tai dirbtinai sukurta dėl egzaminų ir galioja tik mokykloje. Gyvenime to nėra. Argi manome, kad inžinierius ar ekonomistas yra vertingesnis už dailininką ar muzikantą?“
Metų pabaigoje daromi šeimos, vaiko ir mokytojo susitikimai. Per juos įvertinami vaiko pasiekimai ir spragos. „Siekiame, kad vaikas pats įvertintų padėtį, – sako R. Lakytė. – Pradinėse klasėse klausimai gali būti paprasti: „Ar spėji pavalgyti?“, „Ar patinka mokytis?“ ir pan. Vėliau moksleivis įvardija, kas jam lengva, kas sunku, ką įdomaus sužinojo, ko dar norėtų pasimokyti. Kalbantis pačiam vaikui aiškėja jo gyvenimo kryptis, perspektyva, ką norėtų veikti toliau ir ko reikia, norint tai pasiekti.“ Pasak mokytojos, tai padeda prisiimti asmeninę atsakomybę, nes dažniausiai būna taip: kuo kitiem labiau rūpi vaiko mokslais, tuo mažiau – jam pačiam. Be to, tokia kryptinga savianalizė padeda išvengti dažnam abiturienui būdingos situacijos, kai iki pat egzaminų pabaigos jis nežino, ką norėtų studijuoti.
Planetą turime saugoti ne dėl to, kad to reikia jai, o dėl to, kad to reikia mums.
Atvirumu ir abipuse pagarba grįsti ir mokytojų santykiai su tėvais. Priešingai nei tradicinėse mokyklose, kai tėvų susirinkimai iš baimės pažeisti kieno nors privatumą virsta tuščiais pokalbiais apie viską ir apie nieką, Žaliojoje mokykloje kalbamasi atvirai, nebijant įvardyti konkrečių problemų ar vaikų vardų. „Juk mes esam viena bendruomenė, tad ir kilusias problemas turime spręsti kartu, – sako R. Lakytė. – Tai padeda užmegzti šiltesnius ryšius, pasidalyti patirtimi. Kai išklausai to „monstro“, apie kurio blogą elgesį klasėje sklinda gandai, tėvus, kai pabandai kartu su jais paieškoti išeities, tuomet ir padėtis neatrodo tokia baugi ar neįveikiama.“ Beje, šioje mokykloje nėra direktoriaus, šios pareigos yra skiriamos tik dėl teisinių reikalavimų. Visus sprendimus kartu priima mokytojų kolegija, ji rengia pasitarimus kartą per savaitę.
Atmosfera mokykloje išties atrodo šilta ir draugiška. Pastebiu, kad vaikai į mokytojus kreipiasi vardais ir kreipiniu „tu“, nebijo prie jų prieiti, paskaityti savo kūrybos eilėraštį ar pasikalbėti. Vis dėlto įdomu, ar tokia laisvė netrukdo jų akademiniams pasiekimams? Įvertinti juos kol kas kebloka, nes Valdorfo mokykla Lietuvoje išleido vos pirmąsias negausias abiturientų laidas. Pasak Rasos, ryškaus atotrūkio į vieną ar kitą pusę nėra. Būna, kad kai kurie vaikai nutaria pasimokyti rimčiau ir išeina po pradinės mokyklos ar prieš gimnaziją. Vieni visai neblogai prisitaiko ir bendrojo lavinimo mokyklose, kiti grįžta atgal. „Vienai mergaitei atrodė, kad čia ji per mažai mokosi, tad nutarė pereiti į rimtesnę gimnaziją, – prisimena mokytoja. – Grįžusi pasakė: „Jei skirčiau tiek energijos mokytis, kiek jie skiria nusirašyti, mano rezultatai ir čia būtų puikūs.“
Būti dalimi
Atsidūrus tinkamoje aplinkoje, daugelis dalykų tarsi vyksta savaime, nereikia mokyti, specialiai ugdyti ir lavinti. „Ekologiją mes suprantame plačiau nei dauguma vartotojų. Tai nereiškia nueiti į parduotuvę ir nusipirkti ekologiškų morkų, – sako R. Lakytė. – Skatiname pajusti ryšį su aplinka, suvokti, kad esi gamtos dalis. Kiekvieną dieną eidamas tuo pačiu keliu matai, kaip viskas aplink gyva, kaip pamažu keičiasi. Štai pavasarį pradeda težti sniegas, ima juoduoti žemės lopai, kalasi pirmieji augalai, lapai. Paskui viskas suveši, bet štai pamažu nutyla paukščių čiulbesys, lapai gelsta, ant voratinklių pakimba rasos lašeliai. Dar po mėnesio plikas šakeles padengia šerkšnas. Tu ne teoriškai, o praktiškai žinai, kuo skiriasi sausas ir drėgnas šaltis, šiaurės ir pietų vėjas. Ir be žodžių supranti, kad, nulaužus šaką, ji nebeataugs, o, pamiršus palaistyti gėlytę, ji nudžius. Kai jautiesi susijęs, atsiranda vidinė atsakomybė, o ji stipresnė už primestą. Supranti, kad savo planetą turime saugoti ne dėl to, kad to reikia jai, o dėl to, kad to reikia mums. Žemė, net ir ištikta didžiausių ekologinių katastrofų, pamažu apsivalys ir toliau judės savo orbita, tik mūsų joje nebebus.“
Žaliojoje mokykloje natūraliai pavyksta išvengti ir tokio siaubo kaip mobilieji telefonai. Telefonus turi mokytojai, tad prireikus tėvai gali rašyti jiems žinutes. Vaikai telefonus išjungia pamokų pradžioje ir gali įsijungti po jų. Jei būtinai reikia paskambinti, kreipiasi į mokytoją leidimo. Paklausta, ar sunku buvo įvesti tokią tvarką, Rasa tik gūžteli pečiais. „Tokios yra taisyklės, jos nesikeičia, vaikai prie jų įpranta, ir jiems tai atrodo normalu“, – sako ji.
Be abejo, mokykloje stengiamasi laikytis ir bendrų ekologinių principų – rūšiuojamos šiukšlės, organinės atliekos keliauja į komposto dėžę. Maistui gaminti dažniausiai perkami ekologiški miltai, daržovės, kruopos, o naujai mokyklai statyti stengiamasi naudoti kuo natūralesnes medžiagas. Kieme auga kelios obelaitės, yra nedidelė lysvelė. Jei ji išsiplės iki didesnio daržo, žalumynų pietų stalui pirkti nereikės. Su gyvenimu gamtoje susijusi ir užklasinė veikla. Išgyvenimo būrelį lankantys vaikai su mokytoju eina į mišką. Visais metų laikais ir įvairiomis oro sąlygomis mokosi ten susiręsti pašiūrę, užkurti laužą, išsivirti virš ugnies košės. Mokytojai viliasi, kad atsiras galimybių pratęsti ir ūkininkavimo užsiėmimus. Šalia esančioje ūkininko sodyboje gyvenusi pora pernai supažindino vaikus su daržo, gyvulių priežiūra, deja, dabar užsiima kitais projektais.
Iš mokyklos grįžtu tuo pačiu miško takeliu. Neatsispiriu pagundai prisiskinti žibuoklių ir pasimėgauti ką tik išdygusių kiškiakopūsčių rūgštele. Pradedu suprasti tą Zuikį Puikį iš vaikiško eilėraštuko, kuris niekaip negalėjo nueiti į Zuikių mokyklą, nes surasdavo įdomesnės veiklos pakeliui. Pasijuntu kaip vaikystėje, kai su suolo drauge tyčia pavėluodavome į autobusą, kad galėtume tuos tris kilometrus iki namų paeiti pėsčiomis – risdavomės nuo žolėtų kalvų, šokinėdavome nuo skardžių, tikrinom lapių urvus, varžėmės bandydamos peršokti plačiausias patvinusio upelio vietas (pavykdavo ne visada). Šįkart irgi velkuosi koja už kojos, stengdamasi iki soties prisiuostyti drėgno pavasarinio miško kvapų ir prisiklausyti paukščių balsų. Užsisvajojusi pasuku ne tuo takeliu, bet orientuojuosi pagal saulę ir guodžiuosi, kad visi takai anksčiau ar vėliau kur nors išveda. Taip ir nutinka. Tik gaila, kad pernelyg greit.
