Daugeliui iš mūsų Kalėdos asocijuojasi su nušvitusiais vaikų veidais, kai šie gauna išsvajotas dovanas. Arba prisiminimuose iš vaikystės iškyla paveikslas, kada taip šypsojomės patys. Akivaizdu, kad dovanos – giliai įsišaknijusi tradicija, be jų šventės nebūtų tokios, kokios yra. Tad ką turėtume žinoti, kad Kalėdų Senelis būtų dosnus, o pačios Kalėdos – stebuklingos?

„Jei būsi blogas, Kalėdų Senelis neatneš tau dovanų“, – šią frazę turbūt yra girdėjęs kone kiekvienas vaikas. Ir štai vaikas nevalgė košės, nėjo laiku miegoti, mušė sesutę, pasakė blogą žodį mamai. Buvo „blogas“. Bet viso to pabaiga – gera! Kalėdų Senelis vis viena per Kalėdas aplankė, atnešė dovanų ir pasakė: kad ir koks esi, kad ir kaip elgiesi, tu esi geras vaikas ir esi vertas dovanos! Tikras Kalėdų stebuklas!

Nuvilia ne Kalėdų Senelis

Tėvai ne visada geba ir leidžia savo vaikams žinoti, kad šie iš esmės yra geri. Šiandieniniai tėvai taip susipainioję tarp visokių vaikų auklėjimo taisyklių, kad vaikams jau sunku atskirti, ar jie yra geri ir mylimi, o gal blogi, nes netinkamai pasielgė?

Pasak psichologės, psichoterapeutės, Vaikų paramos centro vadovės Aušros Kurienės, šiandien mes tiek daug keliame sąlygų vaikams, taip reguliuojame jų elgesį, kad tam pajungiame net ir Kalėdų Senelį! Visa laimė, jei mums užtenka sveiko proto apvainikuoti tuos prabėgusius metus dovana ir tokiu būdu pasakyti vaikui, kad jis buvo ir yra geras.

„Esu girdėjusi istorijų, kai tėvai panaudoja Kalėdų Senelį net ir šiai bausmei – neatneša vaikui dovanos, – prisimena A.Kurienė. – Mano manymu, tai yra žiauru ir neteisinga. Juk tėvai be galo skriaudžia savo vaiką! Nes jis yra vienas iš tūkstančio, milijono vaikų (ar vienintelis iš visos darželio grupės), kurį Kalėdų Senelis įvardijo kaip blogą vaiką. Tai vaikui – be galo didelė trauma.

Dabar daug kalbama apie tai, kaip stipriai vaikai nusivilia, kai sužino, kad Kalėdų Senelio, kuriuo jie taip tikėjo, iš tiesų nėra. Kad tėvai visą laiką jam melavo. Nesu sutikusi nei vieno vaiko, kurį ši paaiškėjusi tiesa traumavo. Tačiau įsivaizduokite, kaip jaučiasi dvimetis (kurį tėvai įtikino, kad Kalėdų Senelio nėra), kuriam vieninteliam darželyje Kalėdų Senelis neatnešė dovanų. O visiems kitiems atnešė, nes visi kiti juo tikėjo. Tad vaikus traumuoja ne Kalėdų Senelis, o patys tėvai. Laikas, kada baigiasi stebuklai, ateina savu laiku ir natūraliai“.

Slegia socialinis spaudimas

Ar tikroji švenčių esmė išties yra kalnas dovanų? Kaip paaiškinti vaikui, kad po ta blizgučių, pakavimo dėžių ir vyniojimo popieriaus gausybe iš tiesų slypi kur kas esmingesni dalykai – meilė, dėmesys vienas kitam, rūpestis, dėkingumas, šiluma?

„Esant tai vartotojiškumo dvasiai, apipynusiai ir didžiąsias metų šventes, dalis visuomenės tikrai susipainiojo vertybėse, – pripažįsta A.Kurienė. – Kita vertus, jei gauni minimalią algą ir negali susitaupyti namui ar kelionei, bent prieš Kalėdas gali nueiti ir pripirkti sau ir šeimai visokių blizgučių, smulkmenų – bent trumpam pasijausti lygiaverčiu žmogumi, gauti momentinį pasitenkinimą ir pasijausti galinčiu. Tai žmogiškai suprantama.

Net ir toms šeimoms, kurioms Kalėdos – religinė, šeimos, ne vien daiktų ir blizgučių šventė, atstovėti prieš susidariusį socialinį, reklamų spaudimą yra labai sunku. Kita vertus, o kokį spaudimą šiandien atstovėti yra lengva? Juk esame siaubingai spaudžiami mokyti vaikus atpažinti raides vos ne nuo dvejų metų, vesti juos į tūkstančius būrelių, vienaip ar kitaip – teisingai – juos auklėti, taip pat pirkti atitinkamas dovanas. Tėvų, dėdžių ir tetų, krikštatėvių lepinami vaikai tikrai nesiskundžia žaislų stoka, ir tiems vaikams jau sudėtinga sugalvoti, ko jie dar norėtų iš Kalėdų Senelio“.

Psichologė pataria įsiklausyti į savo vaiką, įsigilinti į tai, kas jį tikrai džiugina. Galbūt jam jau užtenka daiktų, žaislų, ir vietoj dar vienos LEGO dėžės (kurių jis jau turi ne vieną) geriau padovanoti valandą slidinėjimo su tėčiu? Galbūt Kalėdų Senelis galėtų padovanoti knygą, kurią jis visą savaitę kas vakarą skaitys kartu su mama? Galbūt vietoj blizgančios undinės su išmontuojama uodega geriau jam padovanoti dėlionę (jei jūsų vaikas jas labiausiai mėgsta), net jei jums tai atrodys per menka, smulki ar per kasdieniška dovana, lyginant su brangia undine?

„Dovana yra džiaugsmas, parodymas kitam žmogui, kad jis tau yra svarbus, tu apie jį galvoji. Ir jei dovaną renki tam konkrečiam žmogui, parodai jam, kad tu jį tikrai pažįsti. O ne perki kažkokią dovaną tik todėl, kad ji visų pirma patinka tau (ir pats norėtum tokią gauti) – tokios dovanos kitą žmogų gali gluminti ir jis nežinos, ką su ja daryti.

Tad tėvai turėtų susivokti, kas būtent jų vaikui yra svarbu ir vertinga, o ne vaikytis madų ar žiūrėti, ką savo vaikams nupirko jų draugai ir pažįstami. Todėl man nesuprantami sprendimai vaikų darželiuose visiems vaikams dovanoti vienodas dovanas. Kodėl? Todėl, kad nei vienas neverktų, nepavydėtų, neįsižeistų? Ar mes tokiu būdu bandome sukurti visuomenę, kurioje nebus pavydo ir nelygybės? – stebisi A.Kurienė. – Pasaulyje jau buvo tokių bandymų ir jie baigėsi liūdnai. Tad kodėl tai turėtų pavykti darželiuose? Jei nutarta, kad vaikams darželiuose dovanos reikia, darželio administracija turi prisiimti atsakomybę nustatyti vienodą sumą, už kurią bus perkama dovana, ir apdovanoti kiekvieną vaiką būtent tuo, kas jam tikrai tinka ir patinka“.

Shutterstock nuotr.

Atsižvelkime į vaiko norus

Dovanos tikrai neturi tapti esminiu šventės akcentu. Pripažinkite, liūdna išgirsti ar matyti, kaip vaikai terorizuoja (tikrąja to žodžio prasme!) tėvus parduotuvėse dėl dovanų. Ir, beje, tokie santykiai nėra vaikų problema – juk tokį vaikų elgesį tėvai patys leidžia!

Geriausios dovanos – ne didžiausios ar brangiausios, o tos, kuriomis vaikas tikrai džiaugtųsi, kurios turėtų daugiau emocinę, o ne materialinę prasmę. Tebūnie tai kūrybinės dovanos, žinutės, paslaugos, dėmesys, kuriuo parodysime vaikui, kaip smarkiai jis mums rūpi. Jeigu nuo pat mažų dienų pradėsime kitokią – apgalvotų, prasmingų – dovanų tradiciją, vaiko požiūris į dovanas bei dovanojimą ir pačią šventę bus daug prasmingesnis.

„Traktoriaus ar lėlės tai jau tikrai nepirksiu, žaislais ir taip užversti visi namų kampai. Geriau nupirksiu ką nors praktiško“, – artėjant šventėms tokių abejonių, ko gero, kyla ne vienam iš tėvų. Tačiau ką daryti, jei vaikas užsispyrusiai prašo dar vieno žaislo, kurį, jūsų nuomone, jis po dienos ar dviejų, numes į kampą?

Pasak edukologijos mokslų daktarės, privačių darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėjos Austėjos Landsbergienės, dovanos esmė – duoti vaikui tai, kas jį pradžiugintų, kad jis pakeltų džiaugsmo kupinas akis, pribėgtų apsikabinti. Jei to nėra, kam tuomet išvis dovanos?

„Man praktiškos dovanos išvis labiausiai nepatinka iš visų. Kodėl? Todėl, kad pirštines ar kelnes turbūt vis viena nupirksite. Ir jei tai tiesiog tėvų noras „prasisukti“, tai apgailėtina ir tokia pozicija, ir tokia dovana. Vaikai nėra racionalūs – tai ir yra visas jų pasaulio grožis! Jeigu klausiate, ko vaikas norėtų, tada ir reikėtų į tai atsižvelgti“, – pataria A.Landsbergienė.

Priimkime pasekmes

Kompiuteriai ir kitos naujosios technologijos yra neatskiriama šiandieninio gyvenimo dalis. Todėl nenuostabu, kad dažnas vaikas šiandieną svajoja gauti dovanų asmeninį išmanųjį telefoną ar planšetę. Juo labiau, kad vaikai mato nuolat šiais įrenginiais besinaudojančius tėvus, taip pat juos turi kaimynai, klasės ar kiemo draugai – neturėdamas šio daikto, vaikas jaučiasi išskirtas ir išstumtas iš bendruomenės.

Vaikų psichiatras Linas Slušnys sako, kad tėvai neturėtų bijoti tokios dovanos vaikui įteikti. Tik prieš perkant reiktų žinoti keletą dalykų.

„Išvengti modernių technologijų mes tikrai negalime, bet turime kiekvieną akimirką suvokti, jog technologijos formuoja mūsų vaikų vertybes.

Jeigu nusprendėte pirkti vaikui planšetę, prisiimkite ir to pasekmes – vėliau nedrauskite ja naudotis! – perspėja L.Slušnys. – Dovana, jeigu ja ribojama ar draudžiama naudotis – ne dovana. Dovanojant vaikui kompiuterį ar planšetę reiktų su vaiku iš anksto aptarti, kokiais tikslais ji bus naudojama, galbūt netgi susidaryti planšetės naudojimosi grafiką, pakalbėti apie jos teikiamas galimybes ir interneto pavojus. Daugiau patys bendraukite su vaiku, kad jis galėtų suprasti šeimos vertybes ir jūsų lūkesčius. Tad jei tik tėvų finansinės galimybės leidžia tokią dovaną vaikui nupirkti – pirmyn!“

„Jeigu planšetė – didžiausia vaiko svajonė, vadinasi, tai yra didžiausia svajonė. Čia jau kiekvienos šeimos reikalas, bandyti ją išpildyti ar ne. Mano nuomone, yra visai normalu norėti planšetės, kompiuterio ar telefono. Nenormalu, jei tėvai turėtų dėl to imti paskolą, ir šeima nukentėtų dėl vaiko noro išpildymo, bet čia jau kalbame apie suaugusiųjų poelgius“, – pritaria A.Landsbergienė.

Tėvams, kurie negali vaikams įpirkti brangios planšetės, pasaulinio mobiliųjų įrenginių, elektronikos prietaisų ir aksesuarų gamintojas Prestigio siūlo išeitį – kokybiškos, funkcionalios MultiPad planšetės kainuoja vos nuo 200-300 litų. Produktus, niekuo nenusileidžiančius brangiai kainuojantiems kitų gamintojų įrenginiams, įmonė savo pirkėjams siūlo už prieinamą kainą. Puikios grafikos, kompaktiškos, šiuolaikinio dizaino, puikių techninių charakteristikų planšetės atitiks visus suaugusiųjų ir vaikų poreikius bei lūkesčius.

Ieškodami išskirtinės dovanos, nepamirškite, kad vaikams ypač patinka spalvingi, ryškūs, žaismingi daiktai. Tokios yra MultiPad Color planšetės: vaiskios mėlynos, mėtos, violetinės, raudonos, baltos ar juodos spalvos.

Planšetinis kompiuteris – ir trimečiui

Nors L.Slušnys rekomenduoja vaikui iki 14 metų naujausiomis technologijomis naudotis kuo mažiau, A.Landsbergienė su tokiu požiūriu nesutinka: su technologijomis vaiką galima supažindinti jau nuo trejų metų. Planšetės aktyviai naudojamos mokymo procesuose ir jos vadovaujamose ikimokyklinio ugdymo įstaigose.

„Mano nuomone, technologijos – XXI amžiaus gyvenimo dalis, kurią atimti iš vaikų nebūtų protinga. Esmė: KADA naudojame, KIEK naudojame ir KĄ darome, – pabrėžia A.Landsbergienė. – Laikas turi būti ribotas, tai turi praturtinti, o ne bukinti vaiką. Bet juk taip yra su viskuo! Ar vaikas valgo ledus pusryčiams, pietums ir vakarienei? Ne! Bet ar smagu kartkartėm pasmaližiauti ledais? Taip! Ir ne tik smagu, tai yra nuostabi gyvenimo dalis. Jei norime, kad vaikas šakute neišsidurtų akies, neatimame jos, o išmokome ja naudotis“.

Ikimokyklinio amžiaus vaikui rekomenduojama prie kompiuterio praleisti 15-20 min. per dieną, vyresniems – apie pusę valandos. Negalite dvimečio atitraukti nuo planšetės? Pasiūlykite jam tokią veiklą, kuriai jis negalėtų atsispirti. Dažniausiai ta veikla yra kokybiškas laiko leidimas su tėvais. Naudokite planšetę ne kaip vaiko nuraminimo, laisvalaikio praleidimo priemonę, bet mokymosi ir tobulėjimo įrankį.

„Įvairios interaktyvios programėlės padeda lavinti akies-rankos koordinaciją, motoriką, ugdo mąstymą, pojūčius, praturtina pasaulio pažinimą. Su jų pagalba vaikas greičiau išmoksta skaityti ir skaičiuoti. Žaisdami su planšete vaikai kartoja garsus, patys išmoksta dainuoti anglišką abėcėlę, išmoksta užsienio kalbą be akcento. Naudojant technologines naujoves pamokose vaikai labiau susidomi įvairia informacija, lengviau supranta ir įsimena, papildo savo žinias. Tai puiki priemonė keičiant požiūrį į vaikų edukaciją“, – įsitikinusi A.Landsbergienė.

Reikalaudami iš vaiko nuolat nesėdėti prie kompiuterio, patys turime būti gyvenimo be ekrano pavyzdžiu. Nepalikime patys 5 valandas įjungto televizoriaus, nesodinkime vaiko prie kompiuterio, kad tuo metu turėtume laiko sau. Naršykime, skaitykime, diskutuokime kartu su juo! Skaitydami knygą, žaisdami stalo žaidimus kelkime įvairius klausimus, o technologijos gali padėti rasti atsakymus ir puikiai papildyti mūsų žinias.