O štai 7–8 metai laikomi ta riba, kuomet jau į pirmą klasę einantis vaikas turi gebėti manipuliuoti žodžio garsais. Tai yra pasakyti žodį paraidžiui, suskaičiuoti ir skaidyti jį sudarančius garsus, prie pasakyto žodžio pridėti, atimti tam tikrą garsą ar pakeisti kitu. Pasak logopedų, išugdyti fonologinio suvokimo gebėjimai yra esminė priežastis, kodėl mažieji pradeda skaityti ir rašyti, tuo tarpu pastarųjų stokojantiesiems skaitymo ir rašymo mokymosi procesas gerokai apkarsta.
Su kokiais sunkumais dėl fonologinio, t. y. visų garso ir skiemens skiriamųjų reikšmių (skiemenų skaičių žodyje, žodžio garsinės struktūros, ritmo) suvokimo sutrikimo dažniausiai susiduria mūsų atžalos ir kaip jiems padėti, – patarimais dalijasi Šiaulių universiteto doktorantė, logopedė Simona Daniutė.
Ką suvokti sunkiau – garsą ar visą žodį?
Kaip teigia S. Daniutė, fonologinio suvokimo raidos seka yra universali bet kokiai kalbai, o jo gebėjimai skirstomi į 4 lygmenis: žodžio, skiemens, rimo ir fonemos (mažiausio garsinės sistemos vieneto, skiriančio tos kalbos žodžius, pvz., fonemos „g“ ir „k“ žodžiuose „geras“ ir „keras“). Todėl pirmiausia vaikai pradeda demonstruoti jautrumą žemesnio sudėtingumo kalbos vienetams – žodžiui, skiemeniui, rimui, o tik ūgtelėję, apie septintuosius metus, įgyja su aukštesnio sudėtingumo kalbos vienetais susijusių gebėjimų – ima įvairiai manipuliuoti žodžių garsais.
„Pavyzdžiui, 4–5 metų vaikai geba suskaičiuoti, kiek žodžių yra sakinyje, atpažįsta besirimuojančius žodžius. Taip pat jie turėtų suvokti, kad sudurtinius žodžius, tokius kaip „ledkalnis“, „laikrodis“ ir pan., sudaro du komponentai. O apie 50 proc. keturmečių jau geba suskaičiuoti ir suploti tiek kartų, kiek žodis turi skiemenų. Sulaukęs 6 metų amžiaus, mažasis gali nesunkiai pasakyti su nurodytu žodžiu, pvz., „varlė“, besirimuojantį žodį, arba atskirti, kuris iš nurodytų žodžių – „rytas“, „rytas“, „ratas“ – yra kitoks. Jam neturėtų kilti sunkumų nustatant žodžio pirmą, paskutinį garsą, identifikuoti, ar žodžiai prasideda tuo pačiu garsu, bei sugalvoti žodžių iš tam tikro garso, – vardijo logopedė. – Dažnas šešiametis jau pradeda skaityti, kadangi jis geba sujungti 3–4 garsus į žodį ar jį išskaidyti, pvz., „g-ė-l-ė“ ‒ „gėlė“ ar „upė“ ‒ „u-p-ė“.
Tuo tarpu mokyklinio amžiaus vaikai, septynmečiai ar aštuonmečiai, jau tampa tikri žodžių garsų manipuliatoriai. Jie be vargo pasako paraidžiui ir gerokai sudėtingesnius, ilgesnius žodžius, įskaitant ir priebalsių samplaikas, pvz., „brolis“ ‒ „b-r-o-l-i-s“. Tai pat jie nesunkiai geba kaitalioti garsus ir suvokti naujai gautus žodžius, pvz., žodžiui „kėdė“ paprašius pakeisti garsą „k“ į „d“, vaikas nesunkiai ras teisingą atsakymą. Įgyti gebėjimai pirmokui jau leidžia rašyti dviskiemenius ir triskiemenius žodžius.
Pirmieji požymiai – kaip atpažinti?
Vis tik pasitaiko, jog garsų struktūros ir sekos suvokimo gebėjimai vystosi ne visiems vaikams vienodai, o kai kuriais atvejais fonologinio suvokimo procesas gerokai užtrunka. Pasak logopedės, taip yra todėl, kad kai kurių vaikų fonologinio suvokimo gebėjimai yra silpnesni nei bendraamžių. Kitaip tariant, tokiems vaikams būdinga sulėtėjusi arba sutrikusi fonologinio suvokimo raida.
„Vos tik pastebėjus, jog mažieji turi fonologinio suvokimo trūkumų arba kyla abejonių dėl vaiko gebėjimų šioje srityje, tėvams visuomet rekomenduojama kreiptis į logopedą. Tik profesionalus specialistas įvertins vaiko fonologinio suvokimo gebėjimus, ir pateiks efektyvių rekomendacijų, padėsiančių kuo greičiau įveikti šį sutrikimą. Laiku nesuteikus specialiosios pagalbos ateityje gali kilti dar didesnių problemų – mat mokykliniame amžiuje, tikėtina, išryškės skaitymo (dislekcijos) arba rašymo (disgrafijos) sunkumų“, – sakė Šiaulių universiteto, turinčio ilgametes specialiosios pedagogikos ir logopedijos specialistų rengimo tradicijas, doktorantė.
Fonologinio suvokimo sutrikimų turintiems vaikams kur kas sunkiau atlikti rimo užduotis, t. y. atskirti, ar nurodyti žodžiai rimuojasi, ar ne. Taip pat išskirti garsą iš kitų garsų, skiemenų ar žodžių eilės. Ne mažiau lengva įvardyti garso vietą žodyje (pradžioje, viduryje, pabaigoje) ar nustatyti žodžio garsus – pasakyti, kokiu garsu prasideda ir / ar baigiasi, pvz., žodis „žolė“ ar „katė“. Tokiems vaikams daugiau problemų kyla stengiantis sugalvoti žodžių iš nurodyto garso, taip pat atrinkti paveikslėlius, daiktus, prasidedančius tuo pačiu garsu.
„Pastebime, jog fonologinio suvokimo sutrinkimų turintiems mažyliams dažnai sunku pakartoti panašiai skambančių skiemenų eiles, pvz., „pa-ba-po“, ar atskirti panašiai skambančius kalbos garsus, pvz.: „š–ž“, „p–b“, „k–g“, „t–d“, bei žodžius, tokius kaip „buvo–puvo“, „dūda–būda“, „šilas–žilas“ ir pan. Todėl kalbėdami jie neretai painioja panašiai skambančius ir / ar artikuliuojamus garsus, t. y. vienus garsus keičia kitais arba juos vartoja netaisyklingai. Nors paprašius vaiko pakartoti tuos pačius izoliuotus garsus, juos neretai ištaria taisyklingai“, – sakė S. Daniutė.
Mokymą(si) paverskite smagiu žaidimu
Esant fonologinio suvokimo sutrikimams logopedo pagalba būtina, tačiau pasikonsultavę su specialistu fonologinį suvokimą namuose sėkmingai gali ugdyti ir tėvai. O štai itin veiksmingų rezultatų pavyks pasiekti, jei fonologinio suvokimo ugdymas taps smagiu šeimos žaidimu.
„Kartu su visa šeima klausykitės, dainuokite besirimuojančias daineles, mokykitės ir kartokite kuo daugiau eilėraščių, skaičiuočių. Skaitydami knygas bandykite surasti kuo daugiau besirimuojančių žodžių arba pasirinktam žodžiui sugalvokite besirimuojantį atitikmenį. Taip pat galite paprašyti vaiko įvardinti vieną iš pateiktų žodžių, kuris nesirimuoja, pvz.: „pūkas“, „rūkas“, „ropė“, – vardijo logopedė.
Mokymosi procesas bus veiksmingesnis, jei įtrauksite ir skaičiavimą, t. y. skaičiuosite sakinyje esančius žodžius, o vėliau, kai vaikas jau gebės, plodami suskaičiuosite žodžių skiemenis. Kartu su vaiku naudinga skaičiuoti, ir kiek garsų turi vienas ar kitas žodis, taip pat įvardinti visus jo garsus iš eilės. Pavyzdžiui, tai galima atlikti ir ant stalo padėjus tiek konstruktoriaus detalių, kiek garsų turi vienas ar kitas žodis.
„Pravartu žaisti ir įvairius žodinius žaidimus – tam puikiai tiks ir tradicinis „Sugedęs telefonas“. Galite išbandyti ir kitų variantų, pavyzdžiui, pasakyti žodžio pradžią ir paprašyti vaiko įvardinti jo pabaigą arba sugalvoti drauge kuo daugiau žodžių, prasidedančių tam tikru garsu. Ne mažiau naudinga sudarinėti sakinius ar kurti istorijas iš žodžių, prasidedančių nurodytu garsu, taip pat tęsti žodžių grandinę, kurioje kitas žodis prasidėtų pirmojo paskutiniu skiemeniu, pvz.: „ropė–pėda–dama–mašina–namas“ ir t. t., –patarimais dalijosi S. Daniutė. – Svarbiausia – mokymosi procesą paversti smagia ir žaisminga veikla. Taip ir veiksmingų rezultatų pasieksite, ir sustiprinsite tarpusavio ryšius.“
