Pasirodo, vienas vaikas tuo pat metu gali būti ir trečias, ir antras, ir pirmas.
Trečias – nes turi dvi vyresnes seses, antras – nes gimė po dvynių, pirmas – nes davė tiek daug pirmų patirčių. Pirmų normalaus gyvenimo su kūdikiu patirčių.
Pirmagimes dvynukes bent iki metų man užaugino visas kaimas (vyras, mūsų mamos, mano sesės, kitos giminės ir artimosios). O aš tuo tarpu didžiąją laiko dalį praleidau viską stebėdama iš šono, dėl gimdymo traumų labai daug negalėdama fiziškai. Nešioti, normaliai žindyti, maudyti, netgi pakeisti sauskelnių. Ir toks keistas jausmas apimdavo skaitant nuo buities nuvargusių mamų istorijas, galima sakyti, kad joms net truputį pavydėjau. Būdama dviejų vaikų mama taip ir nesužinojau, ką reiškia normaliai auginti kūdikį. Bet tada (po trijų+ metų) atsirado Antanas. Ir štai jau metai kaip gyvenam su trim vaikais.
Taigi – to three or not to three?
Visų pirma, netikėkit tais, kurie sako, kad gyvenant su vaikais svarbiausia požiūris – neva, jei nusiteikimas geras, vaikai nepakeis jūsų rutinos, galėsit keliauti ir pramogauti kaip ir anksčiau. Dalis tiesos yra tame, kad vaikas (vienaskaita!), jei jo jautrumas aplinkai ir sveikata yra ok, iš tiesų gali smarkiai prisitaikyti prie tėvų poreikių, tik gana nežymiai sulėtindamas jų tempą. Su dviem vaikais jau sunkiau, bet jei turit dvi poras suaugusių besirūpinančių rankų, vis dar galit įsivaizduoti, kad tai požiūris, nusiteikimas, nuotaika jus veda pirmyn. Bet va trečiasis komandos narys – jis yra game changer. Nepaisant energijos, optimizmo ir poreikių (ego) didumo, su trečiu vaiku keturių rankų nebeužtenka. Ir į entuziastingus veiklų, kelionių, laisvalaikio pasiūlymus susigūžus po buitelės našta tenka atsakyti va taip. Trečias vaikas, net jei jis ramus ir nepretenzingas, priverčia nusimesti bėgį iš ketvirto į antrą. Bet ar tai bloga žinia?
Jei esi priklausoma/-s nuo koncertų, festivalių ir kelionių – galbūt. Bet man, po pirmosios, tik iš šono stebinčios, motinystės patirties, buvo svarbesni kiti dalykai. Pavyzdžiui, mėgautis. Kiekvienu banaliausiu, buitiškiausiu naujagimio ir kūdikio rūpybos dalyku. Keisti sauskelnes – jė! Žindyti (net su skausmais pradžioje) – jė!!! Didžiausias jė, leidęs įvykti viskam po to, žinoma, buvo gimdymas (operacija) be komplikacijų.
Žinau, kad gali nuskambėti mazochistiškai, bet nepaisant nieko, tai buvo gera kombinacija: trečias vaikas ir pirma auginimo patirtis. Rezultatas – visiška antro vaiko ramybė.
Žinoma, tie metai nebuvo vien rožinis ūkas. Antanas daug sirgo, sirgo (ir mušėsi, ir protestavo prieš nuvertimą nuo sosto) jo sesės, per Kalėdas su 3,5 mėn. kūdikiu teko pagulėti ligoninėje, sukomės kaip voverės rate ir žongliravom paprastais buitiniais dalykais, net atostogos buvo didelis darbas ir nelabai didelis poilsis. Bet taip jau yra su vaikais – kai jie ateina, gyvenimas nebebūna nuobodus. Ypač, kai jie ateina didesniu būriu.
Tik neturiu ko papasakoti apie daiktus, nes Antanui (beveik) nieko nepirkom. Šia prasme jis visiškas nepirmas vaikas – visi drabužiai, žaislai, knygos ir kiti daiktai išaugti seserų, dovanoti supratingų draugų arba pasiskolinti. Manot, jam tai nors kiek rūpi? Tai va. Vaikams (beveik) nereikia daiktų, jie yra nuostabūs minimalizmo mokytojai, kada nors dar apie tai parašysiu išsamiau.
Galiu pasidalinti tik viena motinystės rekomendacija. Tai yra sąmoningos šypsenos terapija. Su šypsena pasitikti kūdikį (ir naujagimį, ir vaiką) jam kas kartą prabudus iš miego. Sąmoningai dirbti su savimi, kad nekištum jam susirūpinusio, išsigandusio, susiraukusio veido. Net jei esi persigandęs, pikta ar šiaip be nuotaikos. Nėra lengva, ne kas kartą pavyksta, bet reikia. Tokia šypsena daro stebuklus, užduoda toną ir nuotaiką visai dienai.
Su gimtadieniu, Antanai, giedros nuotaikos generatoriau
Kęstučio Pleitos nuotraukos - https://www.facebook.com/pleitafoto/
