Vitamino D kiekį kraujyje nutariau pasitikrinti visai atsitiktinai. Tada dariau žurnalistinį tyrimą apie magnį, ir kolegė netikėtai prasitarė, kad taip pat neseniai atliko profilaktinius kraujo tyrimus, tik ją labiau domino vitaminas D. Sužinojusi, kad bendradarbei nustatytas kritinis šio vitamino deficitas, iš smalsumo nutariau pasitikrinti ir aš.
Nepadėjo net Ispanija
Jokių išskirtinių simptomų nejaučiau. Na, taip, nagai augo lėtai ir buvo gana trapūs, retkarčiais kamavo nuovargis, apatija, bet to priežastimi labiau buvau linkusi laikyti persidirbimą ir netinkamą nagų laką.
Tyriausi pačiu palankiausiu laiku – rudenį, ką tik grįžusi iš atostogų saulėtoje Ispanijoje, tad iš laboratorijos gautu atsakymu negalėjau patikėti. Man buvo nustatyta akivaizdi vitamino D stoka – 44 nmol/l (arba 17,8 µg/l). Pirmiausia išsiaiškinau, ką reiškia šie skirtingi dydžiai.
Pasirodo, nmol/l yra Europoje taikomas sisteminis vienetas, o µg/l – Amerikoje. Moksliniuose straipsniuose rašomi abu vienetai, tad, vien žiūrint į skaičiuką, galima apsirikti. Prireikus vieną dydį nesunku paversti kitu – tereikia padalyti arba padauginti iš 2,5. Šiame straipsnyje laikysimės Europos standartų. Taigi – grįžtame prie tyrimų.
Laboratorinės medicinos gydytojos Eglės Marciuškienės mano rezultatai nenustebino. Pasak jos, 2016 m. net 46 proc. tirtų žmonių nustatytas vitamino D deficitas. Ir tai dar yra visai neblogas rezultatas, palyginti su 2012 m.: tada tokių žmonių buvo net 76 proc. „Jūsų situacija dar nėra kritinė, bet tai, kad tyrimas atliktas pačiu palankiausiu metu, kai vitamino D atsargos turėtų būti didžiausios, rodo, jog iki tol galėjote būti peržengusi kritinę 36 nmol/l ribą, kai prasideda kaulų irimo procesai“, – lyg ir nuramino, bet iš tikrųjų dar labiau išgąsdino gydytoja.
Man buvo skirta gana didelė kasdienė terapinė vitamino D dozė – 4000 tarptautinių vienetų (TV). Po dviejų mėnesių nutariau tyrimą pakartoti. Rezultatai nudžiugino – šio vitamino kiekis mano kraujyje padidėjo beveik dvigubai – iki 72,7 nmol/l, taigi įveiktos deficito bei nepakankamumo ribos ir beveik pasiekta norma (75 nmol/l). Tai reiškia, kad mano organizmas vitaminą D pasisavina gana neblogai.
Vis dėlto, atsižvelgdama į tai, kad 72,7 nmol/l dar nėra pakankamas kiekis ir kad dabar yra pats žiemos vidurys, tad tikimybė šio vitamino gauti iš saulės labai menka, E. Marciuškienė pataria man tęsti tą patį kursą dar bent du mėnesius, kol koncentracija taps optimali, o tada galbūt galėsiu pereiti prie palaikomosios kasdienės dozės – 400–800 TV.
„O gal, kai pasipildys atsargos, užteks to, ką gausiu iš saulės ir maisto?“ – pasiteirauju. Deja, gydytoja purto galvą. „Jūs pasmerkta būti priklausoma nuo vitamino D, nes esate labai liekna, beveik neturite riebalinio sluoksnio. Pasiekti normą liekniems žmonėms lengviau, bet išlaikyti sudėtingiau, mat jų organizme daugiausia vitamino D yra kepenyse. Tai trukdo sukaupti didesnių ilgalaikių atsargų, nes šios saugomos riebaluose, – sako ji. – Be to, gyvenate šalyje, kur net vasarą sunku iš saulės gauti reikiamą šio vitamino kiekį.“
Saulė ar žuvys?
Saulės mūsų kraštuose gal ir mažoka. Štai per vieną žiemos mėnesį, sinoptikų duomenimis, Lietuvoje švietė vidutiniškai 28 valandas. Tiesa, net jei būtų švietusi ir ilgiau, vitamino D nebūtų prigaminusi. Pasirodo, jo sintezė vyksta tik tuo metu, kai saulės spinduliai krenta statesniu nei 50 laipsnių kampu. Lietuvoje saulė tokiu kampu šviečia tik nuo gegužės iki rugpjūčio pradžios ir tik per patį vidudienį.
Paprasčiausias būdas sužinoti, ar gaminasi vitaminas D, – matuoti šešėlį. Jei šis ilgesnis nei jį sukeliantis objektas, vitaminas nesigamina. Deja, kaip tik vidurdienį šviečiančią saulę dermatologai vadina pikčiausia ir primygtinai pataria nuo jos slėptis. Tiesa, per šį piką užtenka atidengti vos penktadalį kūno ir pabūti saulėje vos 15 minučių, kad pasigamintų vitamino D dienos norma. Vargu ar per tokį trumpą laiką UV spinduliai pajėgūs sukelti odoje pavojingų pokyčių, tad jei jums nėra padidėjusios rizikos susirgti odos vėžiu, galite leisti sau eiti į lauką be apsauginio kremo, nors dermatologai ir siūlo juo išsitepti dar namuose.
Itin liekniems žmonėms lengviau pasiekti vitamino D normą, bet išlaikyti sudėtingiau, mat jis kaupiasi riebaluose.
„Jei nuėję į paplūdimį pirmiau pasitiesite pledą, pasidėsite daiktus, išsitrauksite indelį apsauginio losjono ir pradėsite juo teptis nuo kojų, per tą laiką, iki baigsite, jau būsite gavę reikiamą saulės dozę“, – juokauja E. Marciuškienė.
Kiek labiau pasisekė arčiau pusiaujo gyvenantiems žmonėms, mat ten saulė reikiamu kampu šviečia beveik visus metus. Tiesa, kuo tamsesnė oda, tuo lėčiau vyksta vitamino D sintezė, mat odoje esantis pigmentas melaninas saugo ne tik nuo UV spindulių daromos žalos, bet, deja, – ir nuo naudos. Tas pats principas galioja ir itin įdegusiems šviesiaodžiams.
Jei reikalai su saule tokie keblūs, galbūt reikiamą vitamino D kiekį galėtume gauti su maistu? „Su maistu šio vitamino gauname tik 10–20 proc. Daugiausia jo yra riebiose žuvyse, kepenyse, kiaušiniuose, yra ir mėsoje, piene, – sako E. Marciuškienė. – Beje, kad gautum vitamino D paros dozę, turi suvalgyti 20–40 laisvėje augančių vištų kiaušinių.“
Kiek geresnė situacija su riebiomis žuvimis – 200 g lašišų ar skumbrių patenkina vienos dienos poreikius. Tokią pat dozę galime gauti ir išgėrę vos šaukštą menkių kepenų aliejaus. Kiek sunkiau papildyti vitamino D atsargas vegetarams ir veganams. Vitamino D yra dviejų formų – D3 ir D2. Pastarasis yra augalinės kilmės, o D3 gaunamas iš saulės bei gyvūninių produktų ir sudaro net 90 proc. visos mūsų gaunamos dozės. Tai gana svarus argumentas diskutuojant, kodėl šiauriau gyvenantiems žmonėms vegetarinė mityba nėra tokia tinkama kaip šiltųjų kraštų gyventojams. Lietuvoje gyvenantys ir vien augaliniu maistu mintantiems vegetarams sunkoka gauti vitamino D net ir vartojant papildus, mat vaistinėse papildų su D2 nėra. Jų galima nebent parsisiųsti.
Teoriškai su maistu lyg ir galime gauti reikiamą vitamino D dozę, bet praktiškai sunku įsivaizduoti, kad kas nors įstengtų kasdien suvalgyti po didoką porciją lašišų ir po savaitės jo nepradėtų pykinti vien nuo jos kvapo. 2007 m. Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad mūsų šalies gyventojai su maistu gauna maždaug 4 kartus mažiau vitamino D, nei yra rekomenduojama paros norma.
O gal šios vadinamosios normos tik dirbtinai sukurtos farmacininkų? Juk mūsų protėviai kažkaip gyveno be papildų, be Ispanijos ir Egipto saulės? Taigi evoliuciškai mūsų organizmas turėtų būti prisitaikęs gyventi gaudamas mažiau vitamino D. „Skamba įtikinamai, bet tai nėra tiesa, – sako E. Marciuškienė. – Nustatyta, kad primatų kraujyje vitamino D kiekis buvo gana didelis, siekė 120–140 nmol/l. To priežastys yra kelios.
Pirmiausia jie visą dieną praleisdavo lauke, jų kūnai dažniausiai būdavo menkai pridengti. Be to, valgė daug mėsos, žuvų, kiaušinių, pieno, ir šie produktai buvo kur kas kokybiškesni nei dabartiniai, nes buvo gaunami iš lauke gyvenančių gyvūnų. Dabar žmonės net ir saulėtomis dienomis daugiausia laiko praleidžia patalpose, nuolat tepasi apsauginiais kremais ir valgo produktus iš tvartuose laikomų gyvūnų, tad tiesiog neturi galimybių natūraliai gauti reikiamos vitamino D dozės. Be to, ilgėjant gyvenimo trukmei, aiškiau juntame pasekmes, – pirmykščiai žmonės numirdavo dar nepradėjus retėti kaulams.“
Kam jis reikalingas?
Jau šiemet vitaminas D galės švęsti savo šimtmetį. Šį itin svarbų mūsų organizmui elementą 1919 m., tyrinėdamas gana dažnos to laiko kūdikių ligos rachito priežastis, atrado britų gydytojas Edwardas Mellanby. Vis dėlto išsamiau nagrinėti vitamino D poveikį sveikatai pradėta tik praėjusio šimtmečio viduryje. Geriausiai ištirtas ir mažiausiai abejonių kelia šio vitamino poveikis kaulų sistemai, nes be jo organizmas nepajėgus pasisavinti kalcio.
Jei trūksta šio vitamino, kūdikių kaulai minkštėja ir deformuojasi, o vyresnio amžiaus žmonių – retėja ir lūžta. Todėl, siekiant sumažinti osteoporozės riziką, svarbu vartoti ne tik kalcio, bet ir vitamino D papildų. Kadangi šis vitaminas kaupiasi riebaluose, natūralu, kad liesi žmonės nuo osteoporozės kenčia kur kas dažniau nei apkūnesni.
Laikui bėgant, atrandama vis daugiau vitamino D svarbos įrodymų. Tyrimais patvirtinta, kad kai jo trūksta, didėja ir rizika susirgti širdies bei kraujagyslių, taip pat onkologinėmis ligomis. Tarp jų – ir odos vėžio, tad, pasak gydytojos E. Marciuškienės, ne tik saulės spindulių perteklius, bet ir jų trūkumas gali tapti odos vėžio priežastimi. Pastebėta, kad vitaminas D lėtina vėžinių ląstelių dauginimąsi. Kai jo trūksta, silpniau veikia chemoterapiniai vaistai.
Lietuvoje saulė vitamino D sintezei tinkamu kampu šviečia tik nuo gegužės iki rugpjūčio pradžios ir tik per patį vidudienį.
Įrodyta ir šio vitamino svarba mūsų imuninei sistemai. Japonijoje atlikti tyrimai atskleidė, kad vitamino D nestokojantis organizmas atsparesnis gripui. Ištyrus gripu susirgusių moksleivių grupę, paaiškėjo, kad net 70 proc. trūko šio vitamino. Suomijos mokslininkai nustatė, kad reguliarus vitamino D vartojimas vaikystėje gerokai sumažina tikimybę sulaukus vyresnio amžiaus susirgti cukriniu diabetu. Jie 30 metų stebėjo 12 tūkstančių asmenų ir padarė išvadą, kad suaugęs žmogus, vaikystėje dėl vitamino D trūkumo persirgęs rachitu, tris kartus labiau rizikuoja susirgti cukriniu diabetu.
Diskutuojama, nors šiuo metu dar nėra svarių įrodymų, kad vitaminas D turi įtakos ir depresijai, lėtiniam nuovargiui atsirasti. Įtariama, kad mažas vitamino D kiekis gali būti netgi viena iš autizmo priežasčių. Gydytoja Eglė Marciuškienė neabejoja, kad ilgainiui bus įrodyta vis didesnė šio vitamino nauda, nes organizme viskas susiję.
„Vitaminas D gali veikti kaip hormonas, jo receptorių yra kiekvienoje ląstelėje, jis dalyvauja ir DNR sintezėje, tad daro įtaką genetinių veiksnių sukeltoms ligoms, – teigia pašnekovė. – Jei žmogus yra paveldėjęs polinkį sirgti kai kuriomis jų, vitamino D stoka gali tapti lemiamu veiksniu, įjungiančiu šį procesą.“
Pasak Eglės Marciuškienės, pasaulis apie šį vitaminą kalba jau ketvirtį amžiaus, Lietuvoje aktyviau juo pradėta domėtis tik prieš 6-erius metus.
„Buvau viena iš pirmųjų, pradėjusių kalbėti šia tema, – prisipažįsta gydytoja. – Ir šiandien jau galime džiaugtis pirmaisiais rezultatais. 2012-aisiais metais tirtis vitamino D kiekio atėjo apie 240 pacientų, dabar tiek ateina kasdien. Nuo tada žmonių, turinčių kritinį deficitą (iki 36 nmol/l), sumažėjo trigubai. Stoka skundžiasi beveik perpus mažiau. Tiesa, pasiekusiųjų normos ribą vis dar nedaug – šiuo metu tuo gali pasidžiaugti vos 17 proc. žmonių (2012 m. – 13 proc.). Pasaulio gyventojų sąmoningumas auga, vitamino D tyrimas tampa toks pat rutininis kaip gliukozės ar cholesterolio. Atsiranda vitamino D kultūra. Tarkim, Skandinavijoje šį tyrimą natūralu atlikti kasmet.“
E. Marciuškienė įsitikinusi, kad įtraukusi jį į privalomus kraujo tyrimus valstybė daugiau išloštų, nei praloštų, nes būtų užbėgta už akių daugybei lėtinių ligų, kurių gydymas kainuoja labai daug.
Iš naujo peržiūrimos ir šio vitamino normos. „Nors norma apima gana platų diapazoną – 75–250 nmol/l, pasiekti žemutinę ribą ne visada užtenka. Tarkim, norint pastebimai sumažinti širdies ir kraujagyslių bei onkologinių ligų riziką, reikėtų pasiekti optimalų kiekį – 125–175 nmol/l, – sako E. Marciuškienė. – Tad pastaruoju metu vis dažniau diskutuojama, ar tikrai šiauriau gyvenantiems žmonėms užtenka gana nedidelių kasdienių palaikomųjų vitamino D dozių – 400–800 TV.“
Skandinavijos šalyse atliktas tyrimas parodė, kad net vartojant kasdien po 1000 TV, vitamino D koncentracija tiriamųjų kraujyje siekė vidutiniškai 60 nmol/l, o kasdienė 4000 TV dozė ją padidino iki 100 nmol/l. Sunku įsivaizduoti, kiek reikėtų suvartoti šio vitamino, kad jo kiekis kraujyje perkoptų kritinę 250 nmol/l ribą ir taptų toksiškas.
Perdozuoti beveik neįmanoma
Vitamino D perdozavimas ne mažiau pavojingas nei trūkumas. Per didelis jo kiekis gali sutrikdyti smegenų, kraujagyslių ir inkstų funkcijas, paskatinti aterosklerozę, sukelti silpnumą, vėmimą, viduriavimą. Teoriškai perdozuoti vitamino D labai lengva, nes jis nepasišalina su šlapimu ar prakaitu kaip, tarkim, vitaminas C, yra linkęs kauptis. Vis dėlto praktiškai perdozavimo atvejų nedaug.
„2016 m. perdozavimas nustatytas tik 0,3 proc. mūsų laboratorijoje tirtų žmonių, – sako šios laboratorijos gydytoja E. Marciuškienė. – Suaugusieji perdozuoja retai, dažniau tai nutinka kūdikiams. Kadangi jų kūno masė labai maža, duoti šio vitamino privaloma visiems, o dozuojamas jis lašiukais, tad nesunku apsirikti ir įlašinti daugiau, nei rekomenduojama. Vis dėlto, net ir žinant, kad visi kūdikiai gauna šio vitamino, man teko matyti tik 2 klinikinio perdozavimo atvejus. Kartais toksiškumas konstatuojamas dėl netinkamo tyrimo. Tarkim, jei žmogus atėjo tirtis prieš porą valandų išgėręs terapinę vitamino D dozę, jo koncentracija kraujyje bus labai didelė. Norint sužinoti tikrąją situaciją, tyrimą reikėtų daryti praėjus 2 savaitėms nuo paskutinės dozės.
Svarbu ir tai, kaip atliekamas tyrimas, kokie reagentai naudojami. Kartą viena moteris atnešė ištirti kūdikį, kuriam buvo nustatytas vitamino D perteklius. Mūsų atlikti tyrimai rodė trūkumą. Mama buvo sutrikusi, nežinojo, kaip elgtis. Tąsyk išsiuntėme tyrimus į Vokietiją, referentinę laboratoriją, ji patvirtino trūkumą.“ Kadangi trūkumo ir perdozavimo požymiai panašūs – kūdikis tampa neramus, nevalgus, verkia, viduriai gali būti ir užkietėję, ir paleisti, neatlikus tyrimų užsiimti savigyda rizikinga.
Akivaizdžių šio vitamino trūkumo simptomų nepatiria ir suaugusieji. Silpnumas, odos problemos, slenkantys plaukai ar trupantys nagai gali signalizuoti tiek apie vitamino D, tiek apie kitų mikroelementų stygių. „Kad kai kurių problemų priežastys buvo susijusios su šiuo vitaminu, moterys paprastai suvokia tik papildžiusios jo atsargas iki normos. Tada jos netikėtai nudžiunga, kad oda tapo ne tokia sausa, plaukai vešlesni, o nagai geriau auga“, – sako E. Marciuškienė.
Suaugusieji, kurie profilaktiškai vartoja vitaminą D neatlikę tyrimų, rizikuoja mažiau nei kūdikiai – jiems negresia pavojus perdozuoti, tačiau ir naudos gali gauti ne kažin kiek. Jei žmogui nustatyta vitamino D stoka arba kritinis deficitas, profilaktinė 400 TV dozė situacijos nepagerins. Tokiu atveju jos reikia net 10 kartų didesnės. Be to, svarbu ir tai, kaip organizmas vitaminą D pasisavina. Kai kurios inkstų, kepenų, virškinamojo trakto ligos šį procesą apsunkina, tad, pavartojus papildus 2–3 mėnesius, vertėtų tyrimą pakartoti. Palyginus rezultatus, nesunku apskaičiuoti, kiek pasipildo jūsų atsargos per mėnesį, tada žinosite, kaip ilgai ir kokią dozę reikėtų vartoti toliau, iki bus pasiekta optimali koncentracija kraujyje. Jei reikalai klostosi gerai, užtenka tokį tyrimą atlikti kartą per metus. Jei organizmas dėl kokių nors priežasčių geriamo vitamino nepasisavina, teks leistis injekcijas.
Beje, didelio skirtumo, kaip – lašiukais ar kapsulėmis – šį vitaminą vartoti, nėra. Taip pat nelabai svarbu ir forma – D2 ar D3. Netiesa ir tai, kad tam tikrais amžiaus tarpsniais šio vitamino reikia daugiau, o tam tikrais jis apskritai nebūtinas. „Šis vitaminas – visam gyvenimui. Reikia vartoti jį nuo kūdikystės iki mirties, nebent persikelsite gyventi ten, kur saulė plieskia ištisus metus“, – sako Eglė Marciuškienė. Tiesa, vyresniems žmonėms net ir to gali neužtekti, nes su amžiumi odos gebėjimas sintetinti vitaminą D vis mažėja.
Ar mums tikrai trūksta vitamino D?
