Kokia tai liga?

Stabligė – ūminė infekcinė liga, kuri šiuo metu nėra Lietuvos infekcinių ligų gydytojų galvos skausmu. „Dažnai pacientai šios ligos nevertina rimtai, nes stabligė yra išnykusi iš žmonių akiračio. Žmonės nėra nei patys susidūrę su šia liga, nei matę ją artimoje aplinkoje“, – teigia šeimos gydytoja Jolanta Sauserienė.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, stabligę sukelia bakterija Clostridium tetani, kuriai gyvuoti nėra reikalingas deguonis. Ši bakterija gamina sporas. Pastarosios yra ypač atsparios aplinkos veiksniams (pvz., ultravioletiniams spinduliams, įvairioms rūgštims, karščiui, šviesai ir kt.). Todėl ligos sukėlėjas dirvožemyje gali išlikti gyvybingas ilgiau nei vienerius metus.

Stabligę sukelia Clostridium tetani bakterija (pro atvirą žaizdą), patekusi į asmens kraujotaką. Ligos sukėlėjas ima daugintis organizme ir išskiria stiprius nuodus (toksinus). Prasideda bakterinė liga, galinti pažeisti žmogaus nervų sistemą.

Didesnė stabligės užsikrėtimo rizika yra šiltuoju metų laiku. Rizika dar labiau išauga, jeigu dirvožemyje vaikštoma basomis. Asmuo gali užsikrėsti stablige, jeigu sužeistos kojos žaizda turi sąlytį su Clostridium tetani (sukėlėju).

Kitaip nei difterija, stabligė neplinta oro lašeliniu būdu (įkvėptos ar suvalgytos bakterijos sporos ligos sukelti negali). Bakterija gyvuoja sveikų žmonių ir kai kurių gyvūnų organizmuose, tačiau ligos nesukelia. Trumpai sakant, bakterijos poveikis žmogaus sveikatai priklauso nuo Clostridium tetani lokacijos kūne.

Dvi skirtingos ligos

Difterija ir stabligė – tai menkai pažįstamos ligos, kurios kartais yra tapatinamos tarpusavyje. Tačiau šių infekcinių ligų sukėlėjai, simptomai ir užsikrėtimo būdai yra skirtingi.

Pasak J.Sauserienės, difterija ir stabligė yra tapatinamos dėl panašios ligų epidemiologinės situacijos Lietuvoje. „Tai nėra tos pačios ligos. Tiesiog nuo jų yra skiepijama vienu metu. Tradiciškai tapo populiaru apie jas kalbėti kartu. Ir galbūt ilgainiui supainioti. Ryšio tarp šių dviejų ligų nėra“, – teigia šeimos gydytoja.

Visgi difterija ir stabligė turi mažiausiai vieną panašumą – abi infekcijos gali būti mirtinos. Difterija, kaip rašėme ankstesniame L.S. numeryje, pareikalavo daugelio naujagimių gyvybių. Stabligė taip pat.

Stabligė yra mirtina liga. Jos komplikacijas patiriantis asmuo įprastai gali mirti dėl sustojusio kvėpavimo, kurį lemia visame kūne patiriami raumenų spazmai.

Liga kausto veidą 

NVSC duomenimis, dažniausiai pirmieji stabligės simptomai po užsikrėtimo pasireiškia praėjus savaitei (gali būti ir po mėnesio). Infekcijai būdingi neintensyvūs kūno raumenų trūkčiojimai, veido ir kūno galūnių tirpimas.

Ligos pradžioje spazmai gali būti trumpalaikiai, tačiau vėliau infekcija pasireiškia stipresniais ir skausmingais raumenų spazmais, kurių metu gali lūžti net paciento kaulai. Dėl traukulių sergantį asmenį gali ištikti hipoksija ir net mirtis.

Stabligei būdingas charakteringas simptomas – tai veido žandikaulio sąnario raumenų įtempimas. „Paprastai žmogus įvardina simptomus, kad jam sudėtinga kalbėti, valgyti, kramtyti. Žmogus nurodo veido sukaustymą, trūkčiojimus, raumenų spazmus“, – pasakoja J.Sauserienė.

Pašnekovė teigia, kad ne daug ligų sukelia raumenų spazmus. Dėl šios priežasties galima įtarti stabligę, jeigu asmuo nesenai patyrė kūno sužalojimą (iki 3 sav.) bei susiduria su spazmais, kurių iki tol jo anamnezėje nebūta.

Diagnozavus stabligę, ligoniui yra skiriami antibiotikai. Taip pat itin svarbu atkurti elektrolitų, šarmų ir rūgščių bei skysčių pusiausvyrą susirgusio asmens organizme. Sergančiam asmeniui sušvirkščiamas antitetaninis serumas, t. y. antikūnai, neutralizuojantys į organizmą (galimai) patekusį ligos sukėlėją.

Reikia pacientų iniciatyvos

Šeimos gydytojai konsultuoja pacientus įvairiais imunoprofilaktiniai klausimais, tačiau dabartiniame sveikatos sistemos kontekste, pasak J.Sauserienės, vienam pacientui skirtas laiko tarpas yra trumpas. Todėl šeimos gydytojams kalbėti apie prevenciją gali būti keblu.

„Prevencija neturėtų būti pakabinta tik ant sveikatos priežiūros sistemos, šeimos gydytojų komandos, bet mums reikėtų pasidalinti šia atsakomybe su socialiniu sektoriumi ir visuomenės sveikatos biurais“, – teigia L.S pašnekovė.

Visgi šeimos gydytojai taip pat edukuoja pacientus apie skiepų ir prevencijos svarbą. Pašnekovė skatina pacientus rūpintis savo sveikata, būti iniciatyviais, t. y. užduoti rūpimus klausimus šeimos gydytojui, domėtis Lietuvoje vykdomos vakcinacijos programos ypatumais ir aktualijomis.

Šeimos gydytoja pastebi, kad siekiant išvengti šios infekcijos reikėtų saugotis įvairių traumų (įsipjovimų, įsidūrimų ir kt.) ir nevaikščioti basomis. Ypač miškuose, daržuose ar kitose vietose, kuriose galėtų gyvuoti ligos sukėlėjas. Visgi svarbiausias prevencinis ginklas prieš stabligę – skiepai. Pasak J.Sauserienės, svarbu visapusiškai edukuoti visuomenę vakcinacijos svarbos atžvilgiu.

„Vaikų vakcinacija nuo stabligės yra pakankamai aktyvi, kadangi ir Lietuvoje galiojantys teisės aktai tai numato, ir gydymo įstaigos aktyviai kviečia vaikus. Vaikučiai gauna pirminę imunizaciją. Po to atsiranda problema, kai žmogus tampa suaugusiu ir vakcinacija turėtų pasirūpinti pats (praėjus 10 metų po vakcinacijos) bei pasiskiepyti“, – teigia J.Sauserienė.

NVSC Vilniaus departamento specialistai primena, kad vyresni nei 25-erių metų amžiaus žmonės kas 10 metų nuo stabligės yra skiepijami valstybės lėšomis.

Kūdikiai ir vaikai nuo stabligės skiepijami pagal LR vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Kombinuota penkiavalente vakcina skiepijami 2, 4, 6 ir 18 mėnesių amžiaus vaikai. Pastarieji (kartu) apsaugomi ne tik nuo stabligės, tačiau ir nuo difterijos, kokliušo, poliomielito ir B tipo Haemophillus influenzae infekcijos. Sustiprinančia vakcina nuo kokliušo, difterijos, stabligės ir poliomielito skiepijami 6-7 metų amžiaus vaikai.

Siekiant palaikyti imuninę apsaugą, reikia skiepytis ne rečiau kaip kas dešimt metų. Pasak J.Sauserienės, dažniausiai imunitetas išlieka daugiau nei 10 metų, tačiau vyresnio amžiaus žmonės priklauso rizikos grupei.

Tarp kitko

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, Lietuvoje mirštamumas nuo stabligės yra kur kas didesnis. Kai kitose šalyse jis siekia iki 20 proc., Lietuvoje nuo šios ligos suaugusiųjų miršta iki 40 proc. Per pastaruosius 10 metų Lietuvoje buvo registruota 17 stabligės atvejų, iš jų – 8 mirties atvejai. Didžiąją dalį sergančiųjų sudarė 60 metų ir vyresni asmenys, kurie nebuvo skiepyti nuo stabligės ar jų imunizacijos būklė buvo nežinoma.