Lina, pokalbį pradėkime nuo Jūsų. Žinome, kad saviugda susidomėjote prieš dešimt metų. Gal galėtumėte papasakoti, kaip atradote šią sritį, kuo ji Jums pasirodė artima?
Iš tiesų, saviugda susidomėjau žymiai anksčiau. Jau baigusi teisės, o vėliau ir verslo studijas, supratau, kad laimingam gyvenimui vis dėlto pasiruošusi nebuvau. Žinote, tarsi koks „bluras“ akyse – rodos, viską padariau teisingai: išmokau tai, kas tikrai turėjo garantuoti sėkmingą ateitį, o ateičiai atėjus, iliuzijos subliuško, tarsi muilo burbulai. Ir iškilo tie gyvenimo posūkius inicijuojantys klausimai: „O kas toliau?“, „Ar visa tai tikrai apie mane?“, „Ar aš dabar jau tikrai laiminga?“. Ir, aišku, kai iškyla klausimai, po truputį ateina ir atsakymai įvairiausiais pavidalais, pavyzdžiui, sutinkame tam tikrus žmones, po ranka netikėtai papuola tam tikri straipsniai ar knygos, atrandame mokytojus ar vedlius, kurie nukreipia mus mūsų vidinių užsakymų linkme. Taip atsitiko ir man. Noras susidėlioti savo, kaip moters, asmenybės, o po to ir savo gyvenimo vektoriaus dėlionę buvo toks stiprus, kad gaudžiau kiekvieną galimybę susipažinti su tuo, kas esu giliai už savo odos.
Veiklų Jūsų gyvenime apstu – esate šokėja, integruotos šokio-judesio terapijos praktikė, sertifikuota NIA trenerė, taip pat projekto „UPÈ in me“ įkūrėja. Papasakokite apie pastarojo projekto veiklą: kuo jis ypatingas?
Man „UPÈ in me“ arba tiesiog „UPÈ“ – vieta, laikas, kūrybos erdvė, savirealizacijos šaltinis, galimybė dalintis patirtimi bei žiniomis su moterimis, norinčiomis susigrąžinti sau sveiką santykį su kūnu – kūno išmintimi, pojūčiais, emocijomis, jausmais, gyvybine energija. Šioje erdvėje pasitelkusios terapinį judesį moterys gali saugiai skleistis, išreikšti save, auginti sąmoningumą, besąlygiškai priimdamos save bei viena kitą susipažinti su savo autentiškumu, unikalumu, patirti bendrystės jausmą.
„UPÈ“ kuriasi labai gyvai ir nuolat kinta, kaip ir pats moters vidinis pasaulis – turi savo ciklus, apima fizinį bei dvasinį pasaulius, sąmonę bei pasąmonę, tai, kas pažinu, ir tai, ko niekada nepažinsime. Mano „UPÈ“ man ypatinga, nes ji padeda man augti, sutinku nuostabių moterų, su kuriomis drauge keliaujame per stiprias patirtis, atveriame nuslopintą pojūčių, jausmų bei emocijų spektrą, šokame, atrandame savyje be galo daug šiek tiek primigusio potencialo, viena kitą įkvepiame ir tokiu būdu vis labiau artėjame prie savo vidinės taikos, harmonijos, lengvumo, džiaugsmo, pasimėgavimo gyvenimiška kelione būsenų.
Domitės moters pasauliu, jos kūnu bei jo energijos galia. Ar per savo praktiką išsiaiškinote, ką iš tiesų gali moters kūnas, kokias ypatybes savyje slepia?
Jei moteris gali sukurti naują gyvybę, ar yra kas nors, ko ji negalėtų? Apskritai moters kūnas man yra viena turtingiausių išminties skrynių, kurioje paslėpta, greičiausiai, visos žmonijos istorija. Tačiau neneriant taip giliai ir toli, grįšiu prie paprastesnių dalykų. Taigi, iš tiesų, moteris, kuri nėra praradusi ryšio su kūnu ir jį jaučia visa apimtimi – kūno siunčiamus signalus, kylančias emocijas, oda bėgiojančius malonumo šiurpuliukus, širdies plakimą, gimdos (fizinės ar energetinės) pulsavimą, plaučių išsiplėtimą ir susitraukimą, per kūną tekantį kvėpavimą, vidinę ugnį – ji yra gyva. O gyva, pilna gyvybinės energijos moteris gali absoliučiai viską. Visų pirma, generuoti ir dauginti savyje tekančią meilės energiją. Tęstis įvairiomis formomis – per kūdikius, per projektus, per idėjas, per meno ar verslo kūrinius. Taip ir kuriasi pasauliai. Tiek jos pačios, tiek jos aplinkos, tiek visos planetos.
Ar tiesa, kad daugelis moterų gerai nepažįsta savo kūno ir to, kas jame slypi? Kokio masto problema tai yra?
Tiesa ta, kad moterys dažnai pažįsta savo kūną – tai yra kūno dalis ir organus iš biologijos, anatomijos pamokų arba naujai susipažįsta su juo jau pas medikus... Tuomet ir paaiškėja, kad per ilgai negirdėjo savo kūno arba, nors ir girdėjo, jį „užtildė“, nes dėl milijono priežasčių buvo saugiau jį „atjungti“ bei gyventi save išduodant. Ir tai nėra pavieniai atvejai, taip gyvena turbūt apie 95 procentai moterų, nes toks savo pojūčių, poreikių, emocijų, jausmų bei išsamaus žinojimo nujautrinimo modelis mus lydi iš kartos į kartą. Rodos, dabar mes jau vis dažniau išdrįstame sulėtėti, labiau įsiklausyti į kūną, užmegzti su juo intymų ryšį bei duoti erdvės jam prabilti ne tik tada, kai jau būna per vėlu. Ir tuomet pasidovanojame sau gražiausią dovaną – naujai atgimusius gyvenimus, kurie mums žymiai savesni. Net jei tenka vėl viską pradėti iš pradžių.
Meilė savo kūnui lygu meilė sau. O kas moteriai trukdo pamilti save ir savo kūną, kurį gamta prigimtinėmis teisėmis suteikė tam, kad juo naudotumėmės, užmegztume su juo ryšį?
Pamilti save ir savo kūną moteriai tikrai niekas netrukdo, nebent jos pačios įsitikinimai, kad tai neįmanoma. Taip, dauguma mūsų vaikystėje tikrai nebuvome mokomos, kaip mylėti save. Greičiau atvirkščiai, kaip savęs nemylėti – per garsiai nekalbėti, per daug nesireikšti, savęs neliesti ir netyrinėti, per daug nenorėti, būtinai pasilyginti su kitomis mergaitėmis ir visada dar truputį pasistengti būti geresnei, kad kiti labiau mylėtų. Mums, mergaitėms, buvo be galo svarbu priklausyti šeimai, jaustis joje saugiai, todėl padarėme viską teisingai, kad išgyventume. Ir šiandien vis labiau bundame ir suprantame, kad esame svetimos sau pačioms. Bet mums jau ne penkeri ir ne keliolika – turime žinių, išminties bei sąmoningumo keisti tas programas, kurios mums kažkada padėjo būti mylimoms, į naujas, padedančias pildytis meile iš vidaus, pradedant nuo savo kūno. Jis su mumis kalbasi, jei tik gebame į jį įsiklausyti. O įsiklausius, atliepti. Juk, iš tiesų, kūnas – unikali gamtos manifestacija ir jis mums tarnauja nuo pirmojo įkvėpimo iki paskutinio iškvėpimo. Argi tai nėra pakankamai svarbi priežastis jį įsimylėti, branginti ir jam dėkoti?
Daugelis moterų meilę savo kūnui įsivaizduoja kaip kasdienybės praskaidrinimą masažu ar nauju pirkiniu. Ar tokios meilės išraiškos pakanka, o gal ja tik užmaskuojame tikrosios meilės sau esmę?
Gali būti, kad kai kurioms moterims masažas ar naujas pirkinys yra didelis pirmas žingsnis, vedantis į tūkstančius kilometrų trunkančią meilės sau kelionę. Patikėkite, kiek daug yra atvejų, kai moters „sąžinė“ neleidžia jai skirti laiko ar pinigų net masažui. Neva tai yra pernelyg savanaudiška. Ar to pakanka? Įsivaizduokime mažą mergaitę, galbūt mylimą savo dukrą, kuri žiūri plačiomis akimis į pasaulį ir juo tiki. Tiki, kad kai ji bus liūdna, mama ją išmyluos, kai bus pikta – galės išsirėkti, o tuomet vėl juoktis. Tiki, jog panorėjusi šokti, pasileis gražiausią savo dainą ir, netaupydama judesių, apšoks visą pievą. Jeigu jai išaugs spuogelis ant kaktos, ji tikės, jog tai Dievo palaiminimas, o pažiūrėjusi į veidrodį visada matys tobuliausią savo mamos ir tėčio įsikūnijimo išraišką. Ir dar, ji tikrai rinksis gražiausias sukneles, nes su tomis, kurios jai nepatinka, ji nesijaus savimi. Ta mergaitė gyvena kiekvienoje mūsų, kantriai laukdama, kol ją pamatysime. Pavadinkime ją meile sau (šypsosi).
Savo kasdienybėje daug dėmesio skiriate judesiui. Ar iš tiesų judesys – meilės savo kūnui, o kartu ir sau, pavyzdys?
Žmogus sutvertas judėti. Tai natūrali jo būtis. Pirmoji žmogaus kalba yra judesys. Judame jau tuomet, kai įsitaisome mamos įsčiose. Ir jei ten judėjimas sustotų, gyvybė taip pat nebesitęstų. Absoliučiai viskas mūsų kūnuose juda. Nuolatinis šokis: įkvėpimas, iškvėpimas, išsiplėtimas, susitraukimas, gestai, mimikos, kūno išraiškos... Nebūtų kūno, nebūtų ir gyvenimo. Jei nebūtų judesio, nebūtų tėkmės, kaitos, gyvasties... Manau, nustojusi judėti užpelkėčiau. Ir apie jokią meilę sau kalba nebesisuktų. Judesys mane visada grąžina vidun, už viso šurmulio, išorinio veiksmo, nesiliaujančių kalbų, socialinių vaidmenų, turėjimų ir privalėjimų į savo nuogą erdvę. Čia aš ilsiuosi, galbūt tyrinėju tai, kas dar neištirta, kalbuosi ne žodžiais, o kūno judesiais, būnu atvira sau – emocijomis, jausmais, jutimais. Visiškai save priimu. Taip pildausi naujais resursais ir vėl keliauju išorėn užsipildžiusi meile sau.
Dažna moteris trokšta pokyčių, tačiau nežino, kur save nukreipti. O nereta baiminasi, kad pokyčiai iššauks daug vidinių permainų, kurios gali sukelti stresą. Kaip pasiryžti keistis, kur ieškoti inspiracijų šaltinių transformacijoms?
Paprastai moteris nežino, nes per daug galvoja. Užsisuka minčių bei galimų scenarijų labirintuose, renkasi saugiausią variantą ir lieka būti ten pat, kur yra šiuo metu, net jei tai nėra nieko bendra su jos laime ir išsipildymu. Saugumo jausmas dažnai būna apie tai, ką jau kūniškai esame patyrusios ir nuo ko nenumirėme. Tuomet šilta, gera, net jei sėdime seniai užpelkėjusioje baloje. Taip, kiekvienas pokytis mūsų nervų sistemai vienokia ar kitokia prasme yra stresas. Tačiau, kai turime vidinį stuburą, žinome, kas esame, turime energijos (gerai miegame, kokybiškai maitinamės, judame, turime palaikančius santykius su žmonėmis), žingsnelis po žingsnelio keisti savo gyvenimus nėra labai sudėtinga. Klausimas kitas: kur keisti, ką keisti? Visų pirma, nuoširdžiai susidomėti savimi. Mano mylimas kontrolinis klausimas: kada šypsosi Tavo širdis? Bet į jį atsakyti visada kviečiu ne protu, o kūnu, t. y. šokant. Atsakymai būna stebinamai paprasti. Tik pokyčių jiems kartais reikia labai didelių. O pati didžiausia inspiracija ir yra džiaugsmu plakanti moters širdis.
Ar Jūsų aplinkoje esančios moterys keičiasi? Jei taip, kokias permainas pastebite?
Pirmieji pokyčiai atsitinka kūne. Jų nepastebėti neįmanoma. Kai moteris nusiima savo dekoracijas ir lieka nuogoje tiesoje su savimi, nesvarbu, koks viduje būtų patirčių turinys, ji tampa ypatingai graži, lengva, gyvybinga, seksuali. Iš beprasmio blaškymosi, pripažinimų vaikymosi, nesibaigiančios kovos dėl vietos po saule, ji grįžta į kūną, į savo tikruosius namus. Kur be galo taiku. Tuomet atitinkamai pradeda keistis ir tai, kas moterį atspindi: santykiai, sveikata, finansinė gerovė. Gyvenimiška magija. Kaip danguje, taip ir ant žemės. Kaip viduje, taip ir išorėje. Būna ir taip, kad moteris patiria ryškius pokyčius kūne, atpažįsta tas būsenas, kurias nustūmė užmarštin, tačiau renkasi gyventi „saugiai“ – taip, kaip gyveno, su tais pačiais įpročiais bei įsitikinimais, nes supranta, kad jos laimė yra jos kančia.
Interviu pradžioje minėjome, kad veiklų Jūsų gyvenime apstu. Kaip visų veiklų sūkuryje gebate išlaikyti ramią, harmoningą aurą? Kur slypi Jūsų pačios galios, energijos šaltinis?
Aš tiesiog beprotiškai myliu tai, ką darau. Ar įmanoma pavargti nuo meilės? (šypsosi). Kartais įmanoma. Tuomet atsitraukiu nuo visko ir nuo visų. Į savo intymią erdvę. O iš pauzių vėl gimsta kūryba. Manau, kiekviena mūsų gebame jausti, kada laikas veikti, o kada laikas būti. Taip ir sukasi gyvenimo ratas.
