„Nors nuo 2018 m. veiksmingas gydymas dėl ŽIV Lietuvoje yra prieinamas ir nemokamas visiems, daugiau nei pusė diagnozuotųjų nesigydo, – teigia gydytoja R. Matulionytė. – Labai apmaudu, kad šiuo požiūriu gerokai atsiliekame nuo pasaulio vidurkio, o Europoje esame paskutiniai.“
ŽIV diagnozė nebėra mirties nuosprendis
Kasmet trečiąjį gegužės sekmadienį minėdami Tarptautinę mirusiųjų nuo AIDS dieną, galime įvertinti, kiek daug pavyko pasiekti kontroliuojant ŽIV epidemiją. Prieš 40 metų užsikrėsti ŽIV ir susirgti AIDS reiškė pasirašyti mirties nuosprendį. AIDS aukų nesirinko, nuo jos mirė ir Afrikoje gyvenantys vaikai, ir pasaulinio garso žvaigždės – dainininkas Freddie Mercury, aktorius Anthony Perkinsas, baleto šokėjas Rudolfas Nureyevas ir kt. Tuo pat metu apie ŽIV diagnozę pranešusiam NBA krepšininkui Magicui Johnsonui pasisekė labiau – jis spėjo gauti gydymą, tad iki šiol aktyviai dalyvauja veikloje, siekdamas mažinti ŽIV ir AIDS plitimą visame pasaulyje ir yra įkvepiantis įrodymas, kad su šia diagnoze galima ilgai ir produktyviai gyventi.
Pradėjus taikyti antiretrovirusinę terapiją (ART), ŽIV plitimą pavyko suvaldyti, gerokai sumažėjo ir mirčių skaičius – nuo 2004 m., kai buvo pasiektas mirtingumo pikas, iki dabar mirčių nuo AIDS pasaulyje sumažėjo net 68 proc. Vis dėlto, sakyti, kad ŽIV pasitraukė būtų dar per anksti.
Šiek tiek statistikos*
Pasaulyje...
Per 2021 m. nuo AIDS mirė 650 tūkst. žmonių.
Iš viso nuo AIDS yra mirę apie 40 mln. žmonių.
Su ŽIV infekcija gyvena apie 38 mln. žmonių.
2021 m. registruota 1,5 mln. naujų atvejų.
ART gydymą gavo 28.7 mln. (73 proc.) žmonių.
...ir Lietuvoje
Iki 2022 m. lapkričio mėn. Lietuvoje iš viso registruoti 3783 ŽIV užsikrėtę asmenys
ART gydymą gauna 43 proc. žmonių, kuriems nustatytas ŽIV.
Nuo 1988 m. nuo AIDS yra mirę beveik 700 žmonių.
Vien 2021 m. mirė 100 žmonių.
* Remiamasi UNAIDS ir ULAC duomenimis
Net ir žinodami, kad turi ŽIV, daugiau nei pusė nesigydo
Lietuva pagal naujų užsikrėtimų skaičių atitinka ES vidurkį, tačiau pagal mirštamumą nuo ligų, susijusių su ŽIV, statistiką esame paskutiniai Europoje. Kodėl taip yra, kalbamės su gydytoja infektologe prof. Raimonda Matulionyte, Europos didelės apimties ŽIV/AIDS tyrimų tinklo valdybos nare.
Pradėkime nuo paprasto, bet galbūt dar ne visiems iki galo aiškaus klausimo – kuo skiriasi ŽIV ir AIDS?
ŽIV infekcija yra žmogaus imunodeficito viruso nešiojimas. Užsikrėtus ŽIV, po 2-3 savaičių gali būti juntami panašūs į gripo, peršalimo, anginos simptomai, bet juos jaučia ne visi. Vėliau prasideda gana ilgas latentinis, arba „miegančio“ viruso, periodas, trunkantis nuo 3 iki 7-10 metų, kai nejaučiama nieko. Jam pasibaigus pereinama į ligos – AIDS stadiją. Pradeda kristi svoris, kamuoti naktinis prakaitavimas, dingsta apetitas. Nekreipti dėmesio į tai neįmanoma, nes būklė vis labiau blogėja ir per pusmetį žmogaus imuninė sistema visiškai nusilpsta. Amerikoje AIDS nustatoma, kai CD4 imuninių ląstelių kiekis nukrenta žemiau 200. Europoje – kai susergama viena iš su AIDS susijusių ligų. Tai gali būti tuberkuliozė, besikartojančios pneumonijos, stemplės kandidozė, virusų nulemtos onkologinės ligos ir t.t.. Lietuvoje dažniausiai sergama tuberkulioze ir plaučių uždegimu.
Ar visi ŽIV infekuotieji anksčiau ar vėliau suserga AIDS?
Į AIDS stadiją pereina beveik visi nevartojantys antiretrovirusinių vaistų. Bet maždaug 4-7 proc. nesuserga. Tai žmonės, genetiškai turintys mažiau receptorių, leidžiančių virusui pereiti iš vienos ląstelės į kitą. Jie gali gyventi 10-15 metų su nedidele viremija ir negydomi arba nežinoti, kad yra užsikrėtę. Aišku, kai organizmas yra nuolatinės kovos su virusu būsenos, tai jį vis tiek sekina: aktyvinama imuninė sistema, o tai gali pasireikšti infarktais, insultais, plaučių, inkstų pažeidimais, ką sunku tiesiogiai susieti su ŽIV.
Ar AIDS ir šiais laikais yra lygu mirčiai?
Nebūtinai. Kuo anksčiau pradedama gydyti, tuo prognozė geresnė. Taikant ART, bet kurioje stadijoje virusų organizme galima sumažinti tiek, kad jų kraujyje nerandama. Bet jei infekcija įsisenėjusi (apie 10-15 metų), organizmo pažeidimai neretai būna tokie dideli, kad išgyti tampa nebeįmanoma. Prisidėjus kaulų čiulpų fibrozei nebesigamina jaunos ląstelės ir pakelti imuniteto nepavyksta. Dar neseniai Lietuvoje per pirmus metus po AIDS diagnozės mirdavo apie 70 proc. žmonių. Šiuo požiūriu tebesame pirmaujantys Europoje.
Kodėl tai nutinka? Gal dėl prastos diagnostikos liga per vėlai nustatoma?
Iš tiesų ŽIV testavimas Lietuvoje yra prieinamas ir diagnozuojama palyginti neblogai, pastarųjų metų duomenimis, laiku nustatoma 80-90 proc. užsikrėtimo atvejų. Problema ta, kad daugiau nei pusė diagnozuotųjų nesigydo. Dėl to labai apmaudu, nes nuo 2018 m. gydymas dėl ŽIV Lietuvoje yra prieinamas ir nemokamas visiems, jį taikyti galima faktiškai nuo pirmųjų dienų, o jo efektyvumas yra labai aukštas. Gaudami ART terapiją žmonės gali gyventi visavertį gyvenimą, gimdyti sveikus vaikus. O svarbiausia – iki minimumo sumažėja rizika užkrėsti kitus asmenis. ART dėka pavyko suvaldyti ŽIV plitimą ir mirtingumą net tokiuose regionuose kaip Pietų Afrika, kur užsikrėtęs šiuo virusu yra kas penktas žmogus. Pas mus gydosi tik 43 proc. žmonių, kurie žino, kad yra užsikrėtę ŽIV.
Sunku suprasti, kodėl žinodami, jog yra užsikrėtę ŽIV, ir galėdami gauti nemokamą, efektyvų gydymą, tiek daug žmonių Lietuvoje renkasi mirtį.
Reikia turėti galvoje, kad dalis užsikrėtusiųjų stokoja socialinių įgūdžių, gebėjimo rūpintis savo ir artimųjų sveikata. Mūsų visuomenėje vis dar netrūksta keistų mitų, susijusių su sveikata. Pavyzdžiui, tikima, kad sunkių ligų „nejudinant“, jos atsitrauks. Šią iliuziją sustiprina gana ilgas ŽIV latentinis periodas. Penkerius metus nuo užsikrėtimo nejausdamas jokių simptomų, dažnas ima manyti, kad diagnozė buvo netiksli arba virusas stebuklingai dingo.
Gydymo baimę galėjo lemti ir tai, kad pirmieji vaistai buvo sunkiau toleruojami, sukeldavo pašalinių efektų, išvaizdos pokyčių – tam tikrose kūno vietose, veido srityje imdavo nykti poodinis riebalų sluoksnis, dėl to įdubdavo skruostai. Kai kurie jausdavo silpnumą, galvos svaigimą, viduriuodavo. Bet šiuolaikiniai vaistai yra puikiai toleruojami, veiksmingi, šalutiniai efektai reti, juos paprasta vartoti – po tabletę per dieną.
Gydymo pradžią apsunkina ir tai, kad Lietuvoje žmogus, net turėdamas teigiamą atrankinio ŽIV testo rezultatą, norėdamas patekti pas infekcinių ligų gydytoją turi gauti šeimos ar kito gydytojo specialisto siuntimą. Dalis šių pacientų šeimos gydytojo net neturi, kita dalis nenori jam atskleisti turintys ŽIV. Mūsų kaimyninėse šalyse Latvijoje ir Estijoje, turint teigiamą atrankinio ŽIV testo rezultatą, į infektologą galima kreiptis tiesiogiai.
Ar vaistus nuo ŽIV tenka vartoti visą gyvenimą?
Šiandien ŽIV vis dar neišgydomas. Nors gydymo metu pasiekiama tokios būklės, kai viruso kraujyje nerandama, nutraukti terapijos negalima, nes tada virusai vėl pradeda intensyviai daugintis, sekinti imunitetą, jo pažeidimai atsinaujina ir progresuoja. Bet nereikėtų to dramatizuoti. Yra daug ligų, kuriomis sergant vaistus reikia vartoti nuolat, tarkim, leistis insuliną dėl cukrinio diabeto, vartoti antihipertenzinius vaistus, bet žmonės gydymo nenutraukia.
Kaip manote, kas padėtų pasiekti, kad gydymą gautų daugiau ŽIV infekuotų žmonių?
Manau, kad didžiausia problema pas mus yra ta, kad nėra aiškaus, nuoseklaus paciento priežiūros plano, vadinamojo paciento kelio. Nustačius ŽIV dažnas paliekamas savikontrolei. Tarkim, išeina infekuotas žmogus iš įkalinimo įstaigos ir jeigu pats pas gydytoją neateina, niekas jo neieško. Svarbu neapleisti to žmogaus, jį surasti, patarti, nukreipti gydytis. Tam reikėtų aiškesnės sistemos, didesnio finansavimo, stiprinti socialinių darbuotojų, nevyriausybinių organizacijų vaidmenį. Vilniuje didelį darbą šia kryptimi dirba ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacija „Demetra“, tačiau kituose regionuose šios pagalbos labai trūksta.
Aišku, aktyvesni galėtų būti ir šeimos gydytojai. Kilus įtarimui, tarkim, pradėjus kristi paciento svoriui ar atsiradus kitų indikacinių būklių (pvz., veido seborėjinis dermatitas, burnos kandidozė, nepaaiškintas užsitęsęs viduriavimas, karščiavimas, naktinis prakaitavimas, kraujo pokyčiai), galėtų lengviau rekomenduoti atlikti ŽIV testą ir nukreipti pas specialistą. Greitieji testai, parduodami ir vaistinėse, kainuoja 28-30 eurų, taigi daugumai būtų prieinami.
Dažnas neskuba tirtis dėl ŽIV, nes yra įsitikinęs, kad ši infekcija plinta tik tarp rizikos grupių. Kiek pagrįsta tokia nuomonė?
ŽIV iš tiesų labiau plinta tarp rizikos grupių. Pagal PSO, jos yra penkios. Tai vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais, žmonės, vartojantys švirkščiamuosius narkotikus, kalintys asmenys, sekso darbuotojai ir darbuotojos, translyčiai asmenys. Bet ŽIV plitimo veiksnių yra ir daugiau. Tarkim, padidėjusi migracija iš šalių, kur ŽIV paplitimas yra itin didelis. Tokios yra mūsų Rytų kaimynės, kai kuriose jų ŽIV turi 1 proc. ar daugiau suaugusiųjų populiacijos. Tai nori nenori paveikia ir mus. Palyginkime – 2021 m. Lietuvoje užsikrėtusiųjų skaičius, skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų buvo 3,7 – tai yra, žemesnis nei Europos vidurkis. 2022 m. didėjant atvykėlių srautui ūgtelėjo iki 4,3. Pasikeitė ir kita statistika – iki tol dauguma infekuotųjų buvo vyrai, užsikrečiama dažniausiai būdavo per švirkščiamuosius narkotikus ir vyrų tarpusavio lytinius santykius. O štai 2022 m. net tris kartus padaugėjo naujai nustatytų ŽIV infekuotų moterų, taip pat žmonių, užsikrėtusių per heteroseksualius santykius, diagnozuoti 8 vaikų užsikrėtimo atvejai.
Ar ART terapija gali visiškai sustabdyti ŽIV plitimą?
To siekiama, bet kol kas ne. Visų pirma todėl, kad ne visi infekuotieji ŽIV tai žino. Iki 15 proc. infekcijų perduodama ūminės infekcijos fazėje, kai žmogus yra ką tik užsikrėtęs ir apie tai nežino. Virusas ima daugintis iškart po užsikrėtimo, ir per 3-6 savaites pasiekia piką. Deja, per pirmąsias dvi savaites jokie greitieji testai jo nerodo, jie tampa teigiami tik nuo trečios savaitės. Todėl labai svarbu žinoti, kad šis virusas plinta per kraują ir lytinius santykius, vengti nesaugių atsitiktinių lytinių santykių, naudoti prezervatyvus, nesidalinti tuo pačiu švirkštu ir laikytis kitų saugumo reikalavimų.
