Donorystė tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra galima dviem atvejais: po smegenų mirties ir sustojus širdies veiklai bei nutrūkus kraujotakai. Anot Nacionalinio transplantacijos biuro, Lietuvoje neplakančios širdies donorystė įteisinta 2015 metų pabaigoje ir imta taikyti 2016 metais. 2016 metais registruoti du neplakančios širdies donorystės atvejai, 2020-aisiais – keturi, 2021-aisiais – šeši. Šis atvejis – tryliktas.

Donorystė nutrūkus kraujotakai ar sustojus širdžiai Lietuvoje labai retas reiškinys. Kaip sako Santaros klinikų Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro vadovas prof. Tomas Jovaiša, tokių donorų yra labai mažai dėl sudėtingo organų funkcijų išsaugojimo, nes išnykus širdies veiklai organai, kaip ir visas kūnas, pradeda mirti.

Medikai – lyg Formulės-1 komanda

Įvykus smegenų mirčiai, organų (širdies, kepenų, inkstų ir kitų) veiklą palaiko medicininė aparatūra ir medikamentai, todėl yra laiko pasiruošti būtinoms procedūroms – organus ištirti, eksplantuoti (paimti) ir persodinti, nes širdis plaka ir aprūpina visus organus deguonimi bei būtinomis medžiagomis, ir jie išlieka gyvybingi. Tokia yra mums įprasta, dažniausia donorystė, kai kūnas pats išlaiko organų funkcionavimą.

Visai kita situacija, sustojus širdžiai ir nutrūkus kraujotakai: labai greitai organai tampa netinkami transplantacijai. Todėl pagrindinis iššūkis susijęs su laiku: po mirties organus eksplantuoti reikia labai greitai – skaičiuojamos minutės, kol dar neprasideda irimo procesas ir dovanotas organas gali išgelbėti gyvybę. Kitas variantas – skubus organų funkcijas išlaikančių aparatų taikymas naudojant normoterminę organų perfuziją, kai organams užtikrinama dirbtinė kraujotaka ir jie išlaikomi kūno temperatūros.

„Tam tikra prasme medikų veiksmus esant neplakančios širdies donorui galima palyginti su Formulės-1 komandos darbu, kai atlekia bolidas ir sušoka kalnas žmonių. Kiekvienas žino, ką daro, turi labai preciziškai atlikti konkrečią funkciją. Gal tai nėra 10 sekundžių, kaip Formulėje-1 keičiant ratus, bet veiksmas ligoninėje atrodo panašiai. Tik supuola ne visi vienu kartu, o yra aiški, tiksli seka, kai kiekviena komanda atlieka savo funkciją ir užleidžia vietą kitai“, – vaizdžiai pasakoja prof. Tomas Jovaiša.

Jam antrina klinikų gydytojas anesteziologas-reanimatologas dr. Šarūnas Judickas, kuris teigia, jog neplakančios širdies donorystės atveju vyksta olimpinis laiko skaičiavimas. Laikas tampa nepaprastai svarbus: „Sustojus širdžiai turime ypatingai mažai laiko taikyti priemones, kurios gali palaikyti organų gyvybingumą. Išnykus smegenų veiklai, yra standartiniai vaistai ar procedūros, palaikančios širdies plakimą ir organų gyvybingumą. O sustojus širdžiai, viską turime padaryti ne tai, kad greitai, bet ypatingai greitai ir ypatingai tiksliai. Kitokiu atveju donorystė yra apskritai neįmanoma, nes organai bus netinkami transplantacijai.“

Didžiausi iššūkiai: laikas ir kompleksiškumas

Medikai vieningai sutaria, kad esant neplakančios širdies donorui iššūkis yra ne tik laikas ir jo stoka, bet ir technologinis kompleksiškumas.

Nustojus plakti donoro širdžiai, dažniausiai donorystė apsiriboja audinių (pavyzdžiui, ragenų) ir galimai inkstų, kurie yra atsparesni kraujotakos sustojimui, persodinimu.

Paskutinės neplakančios širdies donorystės atveju Santaros klinikose dirbo labai skirtingi specialistai – reanimacijos, radiologų, ekstrakorporinės membraninės oksigenacijos sistemos (EKMO) komandos, anesteziologai, dvi chirurgų komandos, laboratorinės medicinos specialistai.

„Prieš pradedant transplantaciją, kad organai išliktų gyvybingi, jie buvo prijungti prie regioninės perfuzijos – kai kraujotaka sukuriama tik konkrečiuose organuose, o ne visame kūne. Sakyčiau, jog iš viso iki pačios transplantacijos ruošiant donorą ir atliekant eksplantaciją, dirbo apie 20 specialistų. Nuo donoro širdies sustojimo iki pirmosios chirurgų komandos, kurie išėmė organus, darbo pradžios praėjo mažiau nei dvi valandos. Per tą laiką dar buvo aktyviai bendradarbiaujama su Nacionaliniu transplantacijos biuru, kuris ieškojo tinkamo recipiento, buvo atliekami visi būti kraujo, suderinamumo tyrimai“, – apie veiksmų gausą kalba prof. Tomas Jovaiša.

Kodėl pasaulyje atsirado neplakančios širdies donorystė?

Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, kai kurios Europos Sąjungos šalys neplakančios širdies donorystės modelį taiko jau ištisus dešimtmečius. Čekijoje tokia organų ir/ar audinių donorytė imta taikyti dar 1972 metais, Nyderlanduose – 1981 m., Jungtinėje Karalystėje – 1989 m.

Medicina vystosi labai greitai, pagalbos sulaukia vis daugiau pacientų esant vis sudėtingesniems sveikatos sutrikimams. „Smegenų mirčių mažėja: tobulėja automobilių sauga, geriau gydomas insultas ir jį lemiančios ligos, vis dažniau pavyksta jo išvengti, todėl visame pasaulyje mažėja ir transplantacijų po smegenų mirties“, – aiškina III reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjas doc. Mindaugas Šerpytis.

Anot Santaros klinikų Pilvo ir onkochirurgijos centro vadovo, vadovavusio kepenų transplantacijos komandai iš neplakančios širdies donoro, prof. Kęstučio Strupo, esminio skirtumo, kokiu būdu buvo konstatuota mirtis (po smegenų mirties ar sustojus širdžiai), chirurgams, transplantuojantiems organus, nėra.

„Vis tik neplakančios širdies donorystė – tai kokybinis šuolis į priekį ruošiant daugiau donorinių organų ir siekiant padėti didesniam skaičiui pacientų. Šiuo atveju mūsų komanda naudojo atskirą kepenų perfuzijos mašiną, kai išimtas organas talpinamas į specialią įrangą ir iki jo įsodinimo laikomas ne šaldymo dėžėje, o jo kokybė palaikoma specialioje kepenų perfuzijos mašinoje. Tokia technologija kepenų transplantacijai šiemet Santaros klinikose panaudojama nebe pirmą kartą, kad būtų užtikrinta geresnė organo kokybė. Deja, kol kas ši procedūra nėra finansuojama valstybės ir jos kaštus dengia ligoninė“, – pasakoja centro vadovas prof. Kęstutis Strupas.

Atsiradus donorui, chirurgų komanda, kaip sako profesorius, gauna žinutę „kovinė parengtis“. Ir visi žino, kad bet kuriuo metu gali būti duotas signalas – pirmyn. Tada greitai identifikuojama, kas iš komandos yra Lietuvoje ir šie atvyksta į savotišką mobilizaciją.

Donoro artimieji – svarbiausia sėkmės grandis

Visi transplantacijos procese dalyvaujantys medikai sutinka, jog be donoro artimųjų supratimo, geros valios, gebėjimo ypatingo skausmo akimirką pagalvoti apie kitą žmogų, transplantacija būtų neįmanoma, kad ir kokia pažangi būtų medicina ar kokios aukštos kvalifikacijos medikai. Todėl bendravimas su šeimomis – vienas iš didžiausių sėkmės elementų.

Pokalbis apie artėjančią paciento mirtį ir galimą donorystę yra labai sunkus abiem pusėms: tiek artimiesiems, tiek medikų komandai.

„Neplakančios širdies donorystės atveju pokalbis su artimaisiais yra sunkesnis, nes jam yra labai mažai laiko. Kai ištinka smegenų mirtis, širdis gali plakti dar valandas, o kartais ir paras, todėl artimieji turi daugiau laiko susitaikyti – kiek tai įmanoma – su artėjančia neišvengiama netektimi.

Sustojus širdžiai sprendimas turi būti priimtas labai greitai, nes skaičiuojamos minutės, per kurias reikia organus eksplantuoti. Visi jaučiame begalinę pagarbą ir dėkingumą donorų artimiesiems, nors suprantame, koks jiems tai sudėtingas ir sunkus sprendimas“, – apie jautrias akimirkas kalba skyriaus vedėjas doc. Mindaugas Šerpytis.

Transplantacijų laukia šimtai

Svarbu pabrėžti, kad reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje mirštantis žmogus visada gaivinamas ir daroma viskas, kad žmogaus gyvybė būtų išgelbėta. Ir tik nustačius smegenų mirtį ar konstatavus mirtį nutrūkus kraujotakai bei kvėpavimui, įmanoma organų ir/ar audinių donorystė.

Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, šiuo metu Lietuvoje organų ir audinių transplantacijų laukia 332 žmonės*: 72 laukia inksto, 35 širdies, 9 plaučių, 5 širdies-plaučių komplekso, 56 kepenų, 155 ragenų transplantacijos. Iš jų – 3 vaikai. Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties.

Organo transplantacijos labai netikėtai gali prireikti bet kuriam žmogui. Nepriklausomai nuo amžiaus, organų būklė gali pablogėti po įvairių ligų, jų komplikacijų, traumų, apsinuodijimų ir t. t., dėl to gali atsirasti poreikis transplantacijai.