Užčiuopė pati
Visa istorija prasidėjo prieš 10 metų, kai Giedrei tebuvo vos 38-eri.
„Pati esu sveikatos priežiūros specialistė ir bendrauju su onkologiniais pacientais. Pastebiu, kad dauguma jų turi keistą nuojautą. Mano atveju, porą metų iki diagnozės mane buvo apėmęs nepaaiškinamas noras pasitikrinti krūtis. Pati vis pasižiūrėdavau jas prie veidrodžio.
Labai keista, kaip mes kitą kartą neklausome savo vidinių signalų. Įsivaizduokite, man galvoje vis sukosi mintys apie prevencinę krūtų patikros programą nuo 50 metų ir aš vis galvojau: „Kiek man dar ilgai reikės laukti“.
Kodėl aš tiesiog nenuėjau ir nepasitikrinau – nežinau. Nors nebuvo prie ko prikibti: sveikos krūtys, jokių guziukų. Keista būtų buvę nueiti pas daktarą ir sakyti: „Patikrinkite, nes man šiaip neramu“. O galbūt taip ir reikėjo padaryti. Vis dėlto aš nusprendžiau laukti 50-ies“, – pasakojo pašnekovė.
Vieną dieną darbe Giedrė išgirdo, kaip kolegos kalbėjo apie pažįstamą, sergančią vėžiu. Moterį tada vėl aplankė tokia stipri nuojauta, kad ji namuose vėl puolė čiuopti krūtis.
„Išgirdusi aš jaučiau, kad tai yra ir apie mane. Grįžus namo vėl ėmiau tikrintis: pakėliau ranką ir tada ranka jau tiksliai nuslydo ten, kur reikia“, – prisiminė ji.
Tai buvo žirnio dydžio guzelis, visai netipinėje vietoje, pažasties srityje.
„Žinojau, kad piktybinis guzelis turėtų būti nepaslankus, bet mano atveju taip nebuvo. Pagalvojau, kad tai greičiausiai yra limfmazgis, bet abejonės manęs ta mintimi lengvai neapleido“, – pasakojo Giedrė.
Lemtinga avarija
Tiesa, moteris turbūt ir toliau būtų delsusi apsilankyti specialisto kabinete, jei ne lemtingas atsitiktinumas.
„Dievulis taip sudėliojo viską, kad visgi mane privertė pasitikrinti. Po savaitės patekau į avariją. Pasitempiau tik kaklą, bet kai atsidūriau pas gydytoją, sakau: „Žinot, tuo pačiu ir tą krūtį patikrinkime“.
Man iš karto buvo duotas siuntimas, atliktas ultragarsinis tyrimas. Diagnozė buvo šokiruojanti – agresyvios eigos HER 2 teigiamas krūties vėžys“, – pasakojo Giedrė.
Pasisekė dar kartą
Moters gydymas užtruko apie 9 mėnesius. Jai taikyti 8 chemoterapijos kursai, operacinis gydymas ir spindulinė terapija.
„Jau prieš 10 metų, mane gydė ir trastuzumabu. Tai yra vadinamoji taikinių terapija, kuri skiriama papildomai su chemoterapija ir po jos. Lietuvoje šis vaistas tuo metu buvo kompensuojamas moterims sergančioms trečios ar ketvirtos stadijos krūties vėžiu. Pirmoje stadijoje, kuri man buvo diagnozuota, vaistas buvo nekompensuojamas, tačiau tokiam krūties vėžio tipui, kaip mano, yra labai svarbus. Man pasisekė, kad gydytoja onkologė-radioterapeutė Lina Saltonaitė pakvietė dalyvauti trastuzumabo klinikiniame tyrime, kuriame šiuo vaistu buvo gydomos būtent pirmos stadijos vėžiu sergančios moterys. Man sutikus dalyvauti tyrime aš galėjau gauti šį gydymą nemokamai.
Tikiuosi, kad dabar situacija yra pasikeitusi, tačiau, manau, kad gimiau po laiminga žvaigžde. Ir ne tik todėl, kad mane avarija pastūmėjo greičiau pasitikrinti, bet ir todėl, kad turėjau galimybę gauti gydymą bei naujausius vaistus“, – džiaugėsi pašnekovė.
Ieškojo dvasinės ramybės
Paskui prasidėjo asmeniniai moters virsmai.
„Susidūrimo su šia liga yra dvi pusės – išorinė, kai tu tiesiog eini pas gydytojus ir ką tau jie pasako, tą ir darai, bet yra ir kita pusė – kai tu grįžti namo ir suvoki, kas nutiko ir tau reikia tai priimti. Be abejo, tu priimi tai kaip nuosprendį mirti. 5 metų išgyvenamumo statistika, mano atveju, buvo 40 procentų – visai kitokia nei kitiems krūties vėžio tipams, kurie yra priklausomi nuo hormonų“, – patirtimi dalijosi kaunietė.
Statistika kėlė nerimą, todėl Giedrė daug gilinosi į mokslinius tyrimus ir ieškojo garantijos, kad jai pasiseks, ji išgyvens.
„Tik kuo toliau skaičiau, tuo buvo blogiau, nes statistika negailestinga. Ir vieną dieną aš tiesiog nustojau skaityti, nes supratau, kad neketinu dabar skaičiuoti metų ir kažkaip reikėjo išmokti tame būti“, – kalbėjo pašnekovė.
Pakeitė gyvenimą iš esmės
Diagnozės laukimas užtruko ir tai buvo viena didžiausių pamokų gyvenime.
„Toks nerimas kamavo. Ir kai jau ėjo antra savaitė ir aš vis gaudavau atsakymą, kad biopsijos rezultatų nėra, įvyko lūžis. Pamenu, kūrenau židinį ir pagalvojau: „O jeigu diagnozės reikėtų laukti 5 metus?“. Tada man atėjo mintis, kad gyvenimas dabar eina ir nepaisant visko aš turiu gyventi. Čia buvo mano pirmas žingsnis į sveikesnį mąstymą, išėjimas iš panikos režimo.
Tuomet pradėjau mokytis gyventi tiesiog nepaisant to, kas nutiks ateityje, ir laukiau stebuklo. Gydymo metu nėjau į darbą, bet kiekviena diena buvo užimta, buvo sudėliotas grafikas, kaip aš save gydysiu. Keldavausi anksti ryte, medituodavau, darydavau kvėpavimo pratimus lauke, tada darydavau savitaigos pratimus, gamindavau sveiką maistą. Kardinaliai keičiau mitybą, turėdavau fizinio aktyvumo valandą.
O jau vėliau, kai grįžau į darbą, pamačiau, kad išmokau save ir savo sveikatą laikyti prioritetu, o ne darbą“, – prisiminė moteris.
Kai baigėsi Giedrės gydymas, ji iš pradžių buvo stebima kas tris mėnesius, paskui kas pusę metų ir taip penkerius metus. Po gydymo pasiekta vėžio remisija, tačiau dėl ligos ji tikrinasi kasmet ir toliau propaguoja sveiką gyvenimo būdą.
„Po viso to, kai aš pakeičiau gyvenseną, įkūriau palaikymo onkologiniams pacientams grupę, kur dalinausi savo patirtimi ir rekomendacijomis. Prieš kelerius metus baigiau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto magistrantūros studijas, tapau gyvensenos medicinos specialiste. Šiuo metu dirbu su lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis susidūrusiais pacientais bei, bendradarbiaudama su Gyvensenos medicinos asociacija, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija, visuomenės sveikatos biurais, vedu mokymus apie mokslu grįstus ir gyvybiškai reikšmingus gyvensenos keitimo būdus siekiant sumažinti lėtinių neinfekcinių ligų riziką“, – pasakoja ji.
Serga ir jaunos
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų gydytoja onkologė-radioterapeutė Lina Saltonaitė akcentuoja, kad ir jaunos moterys serga vėžiu.
„Nors dažniausiai krūties vėžys nustatomas vyresnėms moterims, vis dėlto ir labai jaunos, ir nėščios moterys gali sirgti krūties vėžiu. To nereikėtų pamiršti. Džiaugiamės, kad moterų sąmoningumas didėja ir jos atkeliauja tirtis, kai turi nusiskundimų.
Kartais atsiranda išskyrų iš spenelių, kartais apčiuopia darinį. Tuomet atliekame ultragarsinį tyrimą. Jeigu aptinkame gerybinių pakitimų – cistų arba fibroadenomų, tuomet rekomenduojame tolimesnį stebėjimą – kartą per metus pasidaryti krūtų echoskopiją“, – pasakojo specialistė.
Lietuvoje nuo 2005 metų vykdoma moterų mamografinės patikros dėl krūties vėžio programa, kurios uždavinys – patikrinti visas 50–69 metų amžiaus moteris, nustatyti, kurioms yra krūties vėžio požymių ir šias moteris siųsti gydytis.
Tačiau gydytoja perspėja, kad laukti 50 metų esant įtarimų – negalima.
„Jeigu moteris turi įtarimų, jeigu krūtys skausmingos ar užčiuopiamas darinys, šeimos gydytojas gali nusiųsti atlikti echoskopijos, atsiųsti onkologo konsultacijai. Jeigu ultragarsinio tyrimo metu randame įtartinų pakitimų, tuomet registruojame biopsijai. Jeigu paaiškėja, kad tai – piktybiniai pakitimai, tolimesni tyrimai bei pacientės situacija aptariama gydytojų konsiliume, parenkamas individualus gydymas ir moteris siunčiama operacijai arba chemoterapijai“, – teigė L. Saltonaitė.
BENU vaistinių tinklo rinkodaros ir komunikacijos vadovė Rita Šelekaitė-Ivaškevičienė pastebi, kad moterims priminti apie krūties vėžio prevenciją kasmet – itin svarbu.
„Jau ne vienerius metus remiame rožinio kaspino PINK RUN bėgimą ir visą spalio mėnesį skiriame krūties vėžio prevencijos temoms. Šiemet kartu su Kauno klinikomis paruošėme ir specialią skrajutę, kurioje primename, kaip reikia kas mėnesį atlikti krūtų savityrą.
Džiaugiamės, kad šiemet prie svarbios misijos – priminti moterims pasitikrinti dėl krūties vėžio – prisidėjo ir žinomi Lietuvos žmonės, nuomonės formuotojai: Ineta Stasiulytė, Simonas Urbonas, Viktorija Šaulytė-Mockė bei Indrė Kavaliauskaitė.
Nors spalio mėnuo žymimas kaip krūties vėžio prevencijos mėnuo, raginame visas moteris savo sveikata rūpintis kasdien. Jei kyla klausimų – nedelskite, pasitikrinkite“, – ragina R. Šelekaitė-Ivaškevičienė.
