Saugesnis sveikinimasis
Etiketas iš prancūzų kalbos maždaug taip ir verčiamas: visuotinai priimtos (gero) elgesio viešumoje (pvz., bendravimo) taisyklės (vad. „geras tonas“ ir pan.). Tad potencialios grėsmės užkrėsti kitą žmogų sukėlimas išsyk tapo prastu tonu, ir etiketas, šiek tiek padvejojęs, prie naujų realijų prisitaikė.
Sveikatos apsaugos specialistams antrus metus rekomenduojant kuo mažiau kontaktuoti ir vengti rankų paspaudimo, anksčiau buvęs būtinas toks pasisveikinimas tapo vis labiau vengtinas. Iš pradžių kai kurie perėjo prie kumščių suglaudimo – tačiau toks pasisveikinimo būdas vis dar kontaktinis, tad vis dar pavojingas. Galų gale politikai prisijaukino susiglaudimą alkūnėmis.
„Pandemijos metu rekomenduojamas bekontaktis sveikinimasis. Idealiausia sunerti rankas prieš save ir linktelti. Toks pasisveikinimas tiks ir oficialiai progai, – siūlo kitą variantą etiketo žinovė Indrė Sapagovaitė. – Kartais kontaktą pirmasis inicijuoja kitas žmogus. Norint išvengti tokio nesusipratimo, sveikintis verta pradėti iš toliau – sunerkite rankas prieš save ir linktelėkite, likus porai metrų iki žmogaus. Tai bus išties mandagus pasisveikinimas, taip pat išvengsite kontakto ir nesusipratimų.“
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad paprastas ir saugus linktelėjimas lietuviams kol kas dar ne visai įprastas. Tačiau tikėtina, kad po pandemijos būtent taip sveikinamasi bus kur kas dažniau nei prieš ją.
Didesnis atstumas
Atlikti sociologiniai tyrimai atskleidžia ir kitus elgesio viešumoje pokyčius. „Žmonės labiau vengia masinio susibūrimo vietų, – vardija vieno iš tokių tyrimų rezultatus LSMU magistrė Dovilė Magenytė, – dėvi nosį bei burną dengiančias veido kaukes, dažniau plauna rankas (ypač po kontakto su žmonėmis ar palietę dažnai naudojamus paviršius), dažniau vėdina gyvenamąsias bei darbo patalpas. Taip pat jie labiau linkę vartoti imuninę sistemą stiprinančius maisto papildus. Polinkis skiepytis nuo gripo išliko nepakitęs.“
Žinant, kad galimai sergančio besimptome COVID-19 forma iškvepiamas dalelių debesis gali sklisti apie 2 metrus ir sveikatos apsaugos specialistams ne be reikalo rekomenduojant uždarose patalpose laikytis toliau vienas kito – jau nebekyla nuostaba, kad net nerašytos naudojimosi liftu taisyklės, reaguodamos į naujas sąlygas, šiek tiek pakito.
„Panašiu principu – saugoti save ir kitus – vadovaujamės ir naudodamiesi liftais, – atkreipia dėmesį į tokius pokyčius etiketo bei protokolo ekspertas Arminas Lydeka. – Išlaikome atstumą tarp žmonių, stengiamės, kad kuo mažesnis skaičius žmonių kiltų tuo pačiu metu. Susidariusi eilė gali koreguoti, kad ne po vieną įeisime į liftą, o po kelis asmenis. Tokiu atveju būdami lifte, galime būti bent dalinai nusisukę vieni nuo kitų, kas iš esmės taip pat prieštarauja priešpandeminio etiketo taisyklėms.“
Jis taip pat prisimena situaciją, kai prireikia sulaikyti liftą ir palaukti, kol atskubės kitas, taip pat norintis juo važiuoti žmogus. „Be abejo, ne pandemijos metu sulaikytumėme liftą ir palauktume atskubančio asmens. Dabar taip nesielgsim ir rankos judesiu, skėstelėdami ar gūžtelėdami pečiais galime parodyti, kad liftas užimtas ir jo nelaikysime. Pandemijos kontekste tai suprantama, nes vienu metu vienoje erdvėje negali būti daug žmonių,“ – pasakoja jis.
Taupesnė posėdžių struktūra
Daugeliui darbų per pandemiją sėkmingai persikėlus į internetą, atgal į biurus grįžo ne visi – tas, turint omenyje šių metų energetikos kainas, galimai atnešė darbdaviams net daugiau naudos, nei tikėtasi... Labiau įsigalėjo mišrus darbo vietos stilius, suteikiantis galimybę darbuotojui bent dalį savaitės dirbti iš namų, jei ne nuolat. Pakito ir prisitaikė prie internetinių platformų diktuojamos realybės net tokio, atrodytų, nekintančio ir konservatyvaus reiškinio, kaip darbinis susirinkimas, struktūra.
„Interneto pokalbių platformose dažniausiai nėra įžanginių paplepėjimų (angl. small talk). Jeigu nuotolinis susirinkimas prasideda dvyliktą valandą, skiriamos pora minučių visiems prisijungti ir pradedamas pokalbis, – pastebi I.Sapagovaitė. – Realiame gyvenime dar būtų skiriama keliolika minučių lengvam pašnekesiui, kol viskas įsivažiuoja.“
„The Wall Street Journal“ leidinyje publikuotame straipsnyje žurnalistė Alina Dizik pastebi, kad kovido situacija pakeitė dalykinės komunikacijos stilių: jis tapo labiau suasmenintas, atsirado daugiau privačių detalių, tarsi bandant sušvelninti socialinės distancijos sukeliamus streso, emocinės įtampos, nerimo jausmus, taip pat kompensuoti kolegų bendravimo neformalioje aplinkoje nebuvimą, komandos jausmo komplikacijų padarinius. Dalykinėje komunikacijoje atsirado terminas „sandwich approach“ – komunikacinio akto pradžios ir pabaigos „įrėminimas“ žinutėmis, susietomis su pandemijos sukeltais socialiniais bei psichologiniais pokyčiais.
Dirbant iš namų, nieko nebešokiruoja orų prognozės metu ant vedančiojo stalo užšokęs katinėlis ar verslo analitiko pranešimo metu į kambarį įbėgęs vaikas. Susidaro įspūdis, kad virtualus bendravimas per pandemiją šiek tiek sušvelnino formalius reikalavimus ir tapo šiek tiek žmoniškesnis, tarsi bent iš dalies kompensuodamas išoriniame pasaulyje tvyrančią įtampą.
O tai kaipgi su rankų plovimu ir dezinfekcija?
Taip, mes jau nebekalbame apie būtiną kuo dažnesnį rankų plovimą, periodinę jų dezinfekciją, kosėjimą prisidengus alkūne ir kitas tradicines, iš kiekvieno lygintuvo sklindančias banalybes. Nes drįstame tikėtis, kad per dvejus pandemijos metus šios bazinės saugumo priemonės jau ir pačios nusėdo mūsų visų gyvenime tokiu masteliu, kokiu jo reikėjo, kad galėtume apsaugoti save bei artimuosius.
Galimai kažkada ateityje, kai pasaulis vėl atsidurs akis į akį su nauju, dar neištirtu ir dėl to baisiu pavojumi, mes prisiminsime visas šias kovido pamokas ir gebėsime jas vėl pritaikyti, su mažesnėmis kančiomis ir mažesniu kiekiu klaidų bei praradimų.
