Būrelį iki tol nesportavusių moterų palaikė bendrystė
„Juokauju, kad gyvenime net iki parduotuvės nebuvau nubėgusi, sportu nesidomėjau ir nieko apie jį nežinojau. Tik pradėjusi lauktis dukrytės, pajutau, kad noriu pagerinti savo fizinę būklę tam, kad vaikelis būtų sveikesnis ir gimdymas praeitų sklandžiau. Taigi lankiau besilaukiančiųjų treniruotes baseine, o gimus dukrai, norėjosi sustiprinti nugaros raumenis, sėdmenis, pilvo presą, kad jausčiausi stipri ir sveika augindama savo mažylę“, – pasakoja „Ironmama“ iniciatorė A. Šniukienė.
„Atradau daugkartinės Lietuvos triatlono čempionės Ingos Paplauskės studiją, kurioje vyko treniruotės mamoms su mažais vaikais. Tobuliau man ir būti negalėjo! Palaipsniui su dauguma moterų susibičiuliavome, paaiškėjo, kad visos turime skirtingą santykį su sportu. Nė viena nebuvome sportavusios profesionaliai. Per karantiną suartėjome dar labiau, drauge treniruodavomės nuotoliniu būdu“, – tęsia pašnekovė.
Taip atsirado bendruomenės branduolys, vėliau įkūręs pirmąjį Lietuvoje moterų triatlono klubą. Triatlonininkė Inga Paplauskė – taip pat viena šio klubo įkūrėjų. „Triatlonas – gana jauna sporto šaka, susidedanti iš plaukimo, važiavimo dviračiu ir bėgimo. Stebėjome trenerę, besiruošiančią savo varžyboms, bet į jos siūlymus sudalyvauti varžybose tik nusijuokdavome. Nesijautėm mokančios nei bėgti, važiuoti dviračiu, nei juo labiau plaukti! Nardinti galvą po vandeniu atrodė kažkas neįmanomo! Mums atrodė, kad ir vyrai šioje veikloje mūsų nepalaikys, draugai sukios pirštais prie smilkinio. Kada įvyko lūžis, tiksliai pasakyti negaliu. Bet apsižiūrėjome, kad visos galime prabėgti nors nedidelį atstumą, kažkokius dviračius turime arba galime išsinuomoti. Nuėjome į kelias plaukimo treniruotes. Taip atsirado daugiau pasitikėjimo savimi. Nedrąsiais žingsneliais, palaikomos Ingos atsidūrėme triatlono varžybose, kuriose startavo vos viena kita moteris“, – pasakoja A. Šniukienė.
Aktyviausias varžybų laikas „Ironmama“ klubui – vasara, o rudenį, žiemą, pavasarį lydi nuoseklios treniruotės. „Išlaikyti motyvaciją žygiuoti į treniruotes, kad ir šeštą ryto, labiausiai padeda bendruomenė. Mes nebūtinai turime laiko ir galimybių užsiimti visomis trimis sporto šakomis, o kur dar bendro fizinio pasiruošimo treniruotės, tačiau visos drauge galime dalyvauti estafetėse. Taip kiekviena gali būti stipriausia savo mėgstamoje srityje. Žinoma, pasitaiko labiau įtemptų savaičių, kartais mėnesių, ligos, kelionės, darbai ir kiti reikalai nesunkiai sujaukia įprotį sportuoti. Kaip mes sakome, „ištinka gyvenimas“. Nepasiduoti ir tuomet padeda bičiulės“, – dėsto pašnekovė.
Kokie namų darbai laukia prieš neriant į aktyvų sportą?
Šiandien prie „Ironmama“ klubo gali prisijungti bet kuri moteris, nepriklausomai nuo amžiaus ir šeiminio statuso. Šiuo metu klubas jungia 18 moterų – narių, kurios turi savo taisykles, ritualus. Kartą per metus svarstomas naujų narių priėmimas arba galimybė atsitraukti iš aktyvios klubo veiklos.
Tačiau prieš pradedant aktyviai ir dažnai sportuoti, būtina atlikti namų darbus, perspėja pašnekovė: „Pirmas ir svarbiausias žingsnis – nuodugniai pasitikrinti sveikatą, atlikti kraujo tyrimus, įsitikinti, ar sveika širdis. Jeigu viskas iš esmės yra gerai, stiprinti kūną bendro fizinio pasiruošimo treniruotėse. Jei būta traumų, žinoti savo silpnąsias vietas ir būtinai jas aptarti su treneriu, kineziterapeutu, kuris gali padėti ir patarti.“
Agnė Šniukienė neslepia, kad moterys, pradėjusios sportuoti, neretai atranda ir sveikatos problemų, apie kurias anksčiau net neįtarė: „Dusulys bėgant, bendras nuovargis – nemaža dalis moterų nurašo tai savo normaliai būklei, ypač jeigu augina mažus vaikus. Kitos galvoja, kad kalta širdis ir kraujagyslės. O rimčiau išsityrus dažnai paaiškėja, kad organizme tiesiog trūksta tam tikrų medžiagų, šiuo atveju – geležies. Su geležies trūkumu susidūriau ir aš. Problemos sprendimui užteko mikrokapsuliuotos geležies, tačiau situacijų būna įvairių – kai kada reikia papildyti geležies atsargas intraveniniu būdu. Labai svarbu stebėti save ir savijautą, nes ypač geležies trūkumą organizme galima nuskaityti iš organizmo siunčiamų signalų. Su merginomis juokaujame, kad sportuodamos ne tik randame sveikatos problemų, bet ir būdų jas išspręsti.“
Didelį vaidmenį ruošiantis aktyviai sportuoti vaidina ir psichologinė pusiausvyra: „Labai svarbūs ir psichologiniai momentai. Balansą tarp psichinės ir fizinės sveikatos palaiko pirmiausia visavertė mityba, miego režimas. Žinoma, bendravimas ir sporto bendruomenės palaikymas irgi labai padeda. Svarbiausia atsiminti, kad sportuojame pirmiausia dėl savęs, o ne dėl bendrų rezultatų. Į varžybas galime žiūrėti, kaip į šventę. Dažnai pastebiu, kad varžybų dienai dar net neatėjus, vieni jau būna pralaimėję, o kiti – laimėję. Svarbu neperimti švytuoklės principo, nesiorientuoti nei į vieną iš šių kraštutinumų. Kaip mūsų trenerė sako, „viskas mūsų galvoje“, – dėsto A. Šniukienė.
Savo pavyzdžiu įkvepia ne tik vaikus, bet ir vyrus
„Esame tik moteris jungiantis klubas, tačiau apimame kur kas daugiau. Moterys, mamos, dukros, draugės savo pavyzdžiu įkvepia ne tik vaikus, bet ir vyrus, visą savo aplinką. Nejučiomis keičiasi laisvalaikio leidimo įpročiai, netgi visa kasdienybė! Atrodo, viena kita aktyvi moteris, ir tik spėk apsidairyti, sportuoja visa jos aplinka. Ir visi jie išgyvena nuostabų laiką. Kuriasi sveika bendruomenė! Esame šventai įsitikinusios, kad skatinti vaikus sportuoti gali tik savo pavyzdžiu. Ir tik tada tai iš tikrųjų veikia. Mūsų vaikai nuo mažų dienų žino, kokios sunkios gali būti treniruotės, kas yra medalis, turi galimybę, padrąsinimą ir palaikymą dalyvaudami jiems skirtose triatlono varžybose“, – pasakoja A. Šniukienė.
Vis dėlto pagrindinis „Ironmama“ variklis – kitų moterų palaikymas. „Gauname daug pasiteiravimų, ar bendruomenė atsiras ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose. Ir tai tikrai įmanoma, jeigu tik jūs, moterys, norėsite, kursite ir bursite kitas moteris savo aplinkoje!“ – sako viena klubo įkūrėjų.
Kylantį susidomėjimą moterų triatlonu liudija ir neseniai įvykęs klubo organizuotas „Naktinis moterų triatlonas“. Pašnekovė skaičiuoja, kad renginyje varžėsi ne tik per 200 įvairios fizinės parengties ir amžiaus moterų drauge su vaikais, vyrais, draugėmis: „Norėjome parodyti net visai nesportuojančioms moterims, kaip smagu sportuoti bendruomenėje. Triatlonas nuostabus tuo, kad tai sportas, kuriame daugiausia varžaisi ne su kitais, o su savimi. Kiekvienas įveiktas, prisijaukintas „aš bijau“ ar „aš negaliu“ yra didžiausia dovana ir priežastis judėti pirmyn. O kartu mes galime daug daugiau, nei įsivaizduojame!“
