Baimė susirgti, mažiau socialinių kontaktų, finansiniai sunkumai, nerimas dėl ateities – šie pandemijos padariniai paveikė mus visus. Nors L. Vaisetaitė teigia, kad savo aplinkoje jau pastebi žmonių grįžimą į įprastas gyvenimo vėžes, tačiau vieniems adaptacija vyksta lengviau, kitiems sunkiau. Be to, psichologė įžvelgia, kad lyginant priešpandeminį ir dabartinį laikotarpius, dabar jos klientai jaučiasi labiau nerimastingi ir prislėgti nei iki pandemijos pradžios.

L. Vaisetaitė ragina susimąstyti, kaip mūsų savijautą veikia fizinė veikla ir jos nebuvimas. Pandemijos laikotarpis mums visiems tapo savotišku eksperimentu, kuris atskleidė, ką žmogui reiškia galimybė judėti. Psichologė skatina prisiminti pirmuosius pandemijos mėnesius, kai dauguma buvome uždaryti savo erdvėse, ir kaip pasikeitė savijauta, kai atsirado galimybė judėti daugiau.

Būtent pirmaisiais pandemijos mėnesiais ar atsiradus karantino atlaisvinimams, ne vieną žmogų gelbėjo galimybė išeiti į lauką ir būti fiziškai aktyviu – vieni bėgiojo, kiti tiesiog ėjo pasivaikščioti, bet judesio plačiąja prasme reikėjo visiems.

Fizinio aktyvumo nauda

L. Vaisetaitė tikina – yra ne vienas tyrimas, įrodantis, kad fizinis aktyvumas veikia mūsų centrinę nervų sistemą. Vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo metu smegenyse išsiskiria endorfinai, sukeliantys malonumo jausmą ir slopinantys skausmą. Taip pat mūsų kūne aktyvuojami endokanabinoidai, kurie mažina nerimą ir depresijos požymius, taip pat prisideda ir prie euforijos jausmo. Verta paminėti ir fizinės veiklos metu išsiskiriančius serotoniną bei dopaminą, kurie teigiamai veikia nuotaiką, miego kokybę, dėmesio koncentraciją, motyvaciją ir daugelį kitų funkcijų.

Prie geresnės, stabilesnės emocinės būklės, mažiau patiriamo streso prisideda ir tai, kad po fizinio aktyvumo organizme išsiskiria mažiau streso hormonų (kortizolio ir adrenalino). Taigi, net jei gyvenime yra stresą keliančių aplinkybių, tikėtina, kad dėl fizinės veiklos poveikio į jas bus reaguojama ramiau.

Dėl fizinio aktyvumo smegenys geriau aprūpinamos deguonimi, todėl pastebimas ir kognityvinių funkcijų (atminties, mokymosi, sprendimo priėmimo ir kitų) pagerėjimas. Kitaip sakant, fizinis aktyvumas tikrai turi įvairiapusiškos naudos ne tik fizinei sveikatai, bet ir psichologiniam gerbūviui.

Bėgiojimas – viena iš lengviausiai pasiekiamų fizinio aktyvumo rūšių

Psichologė pastebi, kad Lietuvoje šaltuoju sezonu ne visi ryžtasi išbėgti, tačiau vis dažniau galime matyti nemažai bėgiojančiųjų tiek vėlyvą rudenį, tiek ankstyvą pavasarį, o kartais tenka stebėti net ir žiemą bėgiojančius žmones. Specialistė sako, kad bėgiojimas yra puiki grūdinimosi priemonė.

L. Vaisetaitė patikina, kad bėgiojimas naudingas širdies ir kraujagyslių sistemai, padeda išlaikyti sveiką fizinę formą. Ne paslaptis, kad dažnas iš mūsų labiau pasitiki savimi, kai jaučiasi fiziškai tvirtesnis ir sveikesnis. Be to, bėgiojimas lauke stimuliuoja nervų sistemą – reikia prisitaikyti prie kintančios dangos, reljefo, oro sąlygų, be to, smegenys stimuliuojamos besikeičiančių vaizdų ir situacijų. O tai, savo ruožtu, prisideda prie psichologinio lankstumo.

Disciplinos ir tikslai – ne tik profesionaliems sportininkams

L. Vaisetaitė pabrėžia, jog disciplina ir tikslų siekimas yra ypatingai svarbūs tuomet, kai siekiama sportinio rezultato – juk sunku įsivaizduoti atletą, svajojantį apie aukštus pasiekimus, kuris neturėtų savo dienotvarkės ar be rimtos priežasties praleidinėtų treniruotes.

Sportininkų motyvaciją psichologė lygina su uždaru ratu – nedideli pasiekti tikslai, nedidelės sėkmės, netgi pats tikslo turėjimas ir artėjimas prie jo stimuliuoja dopamino išsiskyrimą, kuris toliau didina motyvaciją, skatina tęsti veiklą. Be to, sąmoningame lygmenyje nedidelių tikslų pasiekimas leidžia pajausti, kaip artėjame prie didesnio tikslo ir motyvuoja toliau. 

Specialistė teigia, kad net ir neturint didelių svajonių apie sportinius pasiekimus, disciplina bei tikslai yra naudingi. Mums dažnai būna sunku įtraukti naujas veiklas į savo dienos rutiną, nes ji jau būna nusistovėjusi (žinome, kada kelsimės, kiek kartų nuspausime žadintuvą prieš išlipdami iš lovos, kada gersime pirmąją kavą, kada pusryčiausime ir t.t.).

Kai į šią rutiną įtraukiame kažką naujo, pvz., bėgiojimą, geriausia tą veiklą ir tęsti. Išaušus dienai, kurioje suplanuota bėgimo treniruotė, žinome, kad šiandien mūsų tvarkaraštyje – bėgimas. Tai padeda neužimti to laiko kita veikla. Tuo tarpu, jei leidžiame sau perkelti fizinę veiklą be svarios priežasties, motyvuodami save tuo, jog „šiandien praleisiu, pabėgiosiu rytoj“, bėgiojimas neretai nusikelia neribotam laikui.

Masinių bėgimo renginių svarba psichologinei sveikatai

L. Vaisetaitė tikina, kad bėgimo renginiai leidžia pajausti bendrumo jausmą su bendraminčiais. Jausti bendrystę ir tai, kad esi suprastas – vienas iš bazinių žmonių poreikių.

Kitaip sakant, bėgdami masiniuose renginiuose įgauname galimybę pajusti daug įvairių emocijų: džiaugsmą, nusivylimą, euforiją, nuovargį… Ir visa tai vyksta būryje kitų žmonių, kurie taip pat išgyvena labai panašius jausmus. Tokia patirtis suartina, suteikia bendrystės, vienybės jausmą.

Fizinis aktyvumas – pagalba nuo depresijos

Psichologė tikina, kad fizinis aktyvumas – vienas iš „vaistų”, skiriamų depresijos ar nerimo sutrikimus turintiems žmonėms. Vis dėl to, reikia turėti omenyje, kad kartais tas pirmasis žingsnis gali būti labai sudėtingas. Depresijos kamuojamiems žmonėms sunku rasti savyje jėgų, todėl svarbu aiškiai įsivardinti mažus žingsnius (tikslus) ir paskatinti save juos įgyvendinti. Nerimo kamuojami žmonės gali sunkiai imtis naujos veiklos, kuri jiems gali sukelti dar daugiau nerimo ir įvairių abejonių, todėl pradžioje svarbu nedideli žingsniai ir nedideli lūkesčiai, plano turėjimas.

Vis neprisiverčiantiems pradėti bėgioti psichologė siūlo pradėti nuo vaikščiojimo – tai atrodys paprasčiau (labiau pažįstama ir fiziškai lengviau), tad depresiją ar nerimą patiriančiam žmogui toks pirmasis žingsnis bus lengviau įvykdomas. Svarbiausia, anot psichologės, nuo kažko pradėti ir nesėdėti vietoje.