Dviejų vaikų mamai pirmuoju ligos požymiu tapo tinstančios kojos. Vis dėlto kojų tinimas nesukėlė didelio nerimo – įtampa darbe, skubėjimas, nuolatinis rūpinimasis vaikais moteriai atrodė pakankami pateisinimai atsiradusiai problemai.

Visgi laikas bėgo, o tinimas niekur nedingo, tad Daiva nusprendė pasitikrinti. Moteriai buvo vos 38-eri, kai išgirdo, kad serga kepenų ciroze. Kadangi žalingų įpročių ji neturėjo, gydytojai atliko tyrimus, kuriais siekė išsiaiškinti ligos priežastį. Per pirmąją biopsiją hepatocituose buvo rasta vario, o po kitų tyrimų paaiškėjo, kad vario kiekis jos organizme normą viršija net dvigubai.

Moteriai buvo nustatyta Vilsono liga – ši liga diagnozuojama, kai organizme sutrinka vario apykaita, kaip Daivos atveju. Nedidelis kiekis vario žmogui yra reikalingas, tačiau per didelis šio metalo kiekis organizmą ima nuodyti, o iš to vystosi kepenų ligos.

Nors moteris gydėsi, gėrė vaistus, tačiau liga nenumaldomai progresavo. Galiausiai 2021 metų vasarį Daiva buvo įtraukta į kepenų transplantacijos laukusiųjų sąrašą.

Aplankydavo įkyrios mintys

Daiva labai laukė transplantacijos, nes vaistai nepadėjo ir jos savijauta tik prastėjo. Bėgant laikui ir telefonui vis neskambant, moters galvoje ėmė suktis įvairios mintys.

„Pradėjau sekti naujienas apie transplantuojamus organus. Aš labai laukiau savo eilės, nes mano būklė kasdien vis prastėjo. Kai tik užrašė transplantacijai, į viską žiūrėjau dar ganėtinai atsargiai, nes savo noru ryžtis tokiai sudėtingai operacijai sunku. Bet vėliau supranti, kad kitaip neišgyvensi.

Man gydytojai sakė, kad nebeturiu kitos išeities. Po metų laukimo būklei vis sunkėjant ateidavo mintys: „nejaugi jau viskas? Nejaugi nesulauksiu?“. Vaikai mane ramindavo ir drąsindavo, bet skysčiai vis sparčiau kaupdavosi pilvo ertmėje. Sunkiai veikė net 4 skirtingi antibiotikai, bet gydytojai ramino, kad kartais taip būna“, – prisimena ji.

2022 metų vasarį Daiva buvo paguldyta į ligoninę. Tuo metu moters savijauta buvo labai prasta, todėl tarp palatos sienų ji praleido daugiau nei mėnesį:

„Į ligoninę atsiguliau vasario 11 dieną, o mane išleido tik kovo 21 dieną. Mane išleido trumpam, nes mano būklė buvo kiek stabilesnė. Grįžau į Alytų, nusipirkau visus vaistus, kuriuos man išrašė. Buvau nusiteikusi, kad vandenis iš pilvo reikės traukti jau kas savaitę, bet vis tiek džiaugiausi, kad pagaliau grįžau namo“, – sako moteris.

Lemtingas skambutis

Visgi namuose Daiva neužsibuvo – po poros valandų suskambo moters telefonas ir ji išgirdo, kad atsirado jai tinkamas donoras.

„Kai sulaukiau to skambučio, aš labai apsidžiaugiau. Bet vėliau mintys tarsi aptemo – aš nelabai prisimenu kelionę į Kauno klinikas. Prisimenu, kad daug kam parašiau žinutes – dukrai, sūnui, kad sumokėtų už butą, nes nežinojau, kada grįšiu, ar išvis grįšiu. Tačiau jaučiausi gana ryžtingai, labai pasitikėjau gydytojais“, – prisimena Daiva.

Ligoninėje Daivos laukė dar daugybė tyrimų – gydytojai turėjo įsitikinti, kad moteriai gali būti atliekama transplantacija.

„Atvažiavus į ligoninę padarė daugybę tyrimų, paėmė daug kraujo mėginėlių ir pasakė, jog galiu pamiegoti. Nubudus kovo 22-osios ankstų rytą liepė nieko negerti ir pasakė, kad tuoj veš į operacinę.

Dar prieš operaciją pagalvojau, kad Ukrainoje mamos su mažais vaikais slepiasi rūsiuose ir joms dar baisiau ir sunkiau nei man, tad tikrai galiu viską ištverti. Ir ištvėriau. Gydytojai sakė, kad operacija truko 7 valandas. Laimei, ji praėjo sklandžiai“, – sako ji.

Stiprėjo kiekvieną dieną

Moteris pasakoja, kad pabudusi po operacijos buvo visiškai sąmoninga, prisimena ir ką kalbėjo, ir kas vyko reanimacijos palatoje.

„Mano operacija baigėsi vakare, todėl iškart laukė pirmoji pooperacinė naktis. Kitą dieną man atnešė sriubos dubenėlį, aš net klausiau, ar tikrai viską galiu suvalgyti. Suvalgiau viską iki paskutinio lašelio. Buvo toks džiaugsmas užplūdęs, tokia euforija“, – prisimindama juokiasi Daiva.

Gydytojai ir chirurgai, kurie prižiūrėjo moterį dar prieš transplantaciją, ateidavo pasižiūrėti, kaip ji laikosi po sudėtingos operacijos ir pasidžiaugti, kad viskas pavyko sėkmingai. Jau kitą dieną moteris pradėjo sėdėti, vaikščioti bei mankštintis su specialistų pagalba, kad kuo greičiau sustiprėtų.

„Aš net neįsivaizdavau, kad po operacijos bus taip sunku atsistoti, kad kojos nelaikys. Pirmą dieną po operacijos aš atsisėdau su kineziterapeutės pagalba. Buvo sunku, bet bent jau atsisėdau. Kiekvieną dieną darėsi vis lengviau. Gydytojai ir slaugytojos vis pagirdavo mane, kad sportuoju. Pirmomis dienomis buvau izoliuota, per langelį lubose galėjau matyti tik plaukiančius debesis. Vis prašydavau personalo, kad papasakotų man apie „laisvę”, kur buvo ir ką matė.

Reanimacijoje gulėjau atskirta nuo kitų ligonių pusiau stiklinėmis sienomis. Manęs niekas negalėjo girdėti, todėl aš dainuodavau. Išdainavau visas dainas, kurias tik prisiminiau. Man reikėdavo vėdinti plaučius, todėl dainavimas tam puikiai pasitarnavo“, – juokiasi moteris.

Vadina stebuklu

„Visa mano patirtis yra tokia, kad nesusidūrusiam sunku suprasti. Nors praėjo nedaug laiko po transplantacijos, jau džiaugiuosi, kad galiu viena nueiti į turgų ir nusipirkti uogų, salotų, o jeigu ne transplantacija, galbūt manęs jau nebebūtų. Mano vaikai vis dar turi mamą...“, – sako Daiva ir priduria, kad dažnai su dukra pasikalba, koks stebuklas įvyko jų šeimai.

Tačiau pačios patiriamas džiaugsmas neleidžia pamiršti tų, kurie savo stebuklo vis dar laukia, ir tų žmonių, dėl kurių ji gali džiaugtis gyvenimu.

„Sužinojusi, kad Alytuje yra „Gyvasties” poskyris, iškart nuvykau. Čia žmonės praėję per tą patį arba dar laukiantys savosios transplantacijos. Visi jautėmės labai artimi, nes sirgome tokiomis ligomis, kai nebežinai, ar dar kitą mėnesį čia būsi. Bijodavau planuoti ateitį, nes nežinojau, ar sulauksiu. Dabar vis pažiūriu į savo pilvą ir man tas transplantacijos paliktas randas toks gražus...

Kartais ateina liūdesys ir aš pagedžiu savo donoro. Po to staigiai suprantu, ką darau, ir pradedu jam dėkoti. Kai psichologas sužinojo, kad man atsiranda noras pagedėti, pasakė, kad ir gedėčiau. Tik ne per daug. Viskas dar taip neseniai buvo, tad mano jausmai yra visiškai normalūs“, – sako moteris.

Daiva nepamiršta ir savo donoro artimųjų, kurių kilnus sprendimas ir išgelbėjo jos gyvybę. Mintyse moteris jiems linki tik geriausio:

„Aš žinau, kad mano donoro ir širdis, ir inkstai buvo transplantuoti kitiems. Aš esu labai dėkinga tiems žmonėms, kad

sutiko donuoti savo artimojo organus. Gaila, kad neturiu, kam padėkoti. Noriu, kad jie žinotų, kokia aš dėkinga dabar esu už tai, kad gyvenu“, – graudindamasi sako Daiva.

Artimieji priima svarbiausią sprendimą

Apie galimybę padovanoti organus sergantiems žmonėms yra pradedama kalbėti tik tada, kai reanimacijoje žmogui yra konstatuojama klinikinė smegenų mirtis arba sustojusi širdis. Įvairių medicininių aparatų ir vaistų dėka kiti organai kurį laiką dar funkcionuoja, todėl yra galimybė įgyvendinti transplantacijos procesą. Apie tai donorinė ligoninė informuoja Nacionalinį transplantacijos biurą prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Transplantacijų koordinatoriams mirusįjį užregistravus kaip potencialių donorą – yra atliekami įvairūs kraujo tyrimai, kuriais siekiama išsiaiškinti kurie donoro organai ir audiniai yra tinkami transplantacijai. Idealiu atveju vienas donoras galėti sugrąžinti sveikatą 7 žmonėms.

Kitas labai svarbus etapas – pokalbis su artimaisiais, tik nuo jų priklauso ar toliau organų donorystės ir transplantacijos procesai galės tęstis. Šiuo metu Lietuvoje artimųjų prieštaravimai sudaro apie 22 proc.

Artimiesiems sutikus padovanoti organus ir gavus kraujo tyrimų rezultatus – pradedama komunikacija su potencialiais recipientais. Per gana trumpą laiką jie turi apsispręsti ar galės atvykti transplantacijai į Kauno arba Santaros klinikas. Atvykus jiems taip pat yra atliekami įvairūs tyrimai, siekiant įvertinti ar donoro organas tikrai jiems tinka.

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 323 žmonės: 76 laukia inksto, 1 kasos-inksto komplekso, 38 širdies, 7 plaučių, 4 širdies-plaučių komplekso, 48 kepenų, 149 ragenų transplantacijos. Iš jų – 4 vaikai.