Priklausomybės mastai
Lietuvos Statistikos departamentas nurodo, jog mūsų šalyje kasdien rūkančiųjų 2020 metais buvo 18,9 procento. Dar 4,8 proc. rūko kartais. Kasdien rūko net 30 proc. vyrų ir 10 proc. moterų. Tačiau vertinant atskiras amžiaus grupes situacija atrodo labai liūdnai: amžiaus grupėje nuo 25 iki 64 metų rūko beveik pusė vyrų. Ir tik viršijus 75 metų amžiaus ribą rūkančių vyrų lieka mažiau nei 10 procentų.
Tenka konstatuoti, kad vyresniame amžiuje rūkančiųjų kiekis smarkiai sumažėja ne dėl to, jog jie į senatvę meta rūkyti. Garbaus amžiaus rūkančiųjų skaičių labiausiai praretina mirtis.
Europos kontekste Lietuvos situacija atrodo santykinai neprastai – esame labai arti vidurkio. O mažiau rūkančių moterų apskritai yra vos keliose ES valstybėse. Tačiau iki Europos lyderių – Švedijos, kurioje rūko vos 6 proc. populiacijos – stiebtis reikės dar ilgai.
Atsikratyti nori, bet nežino kaip
Dauguma rūkorių savo įpročio žalą supranta puikiai: trys ketvirčiai jų bando mesti. Tačiau pavyksta toli gražu ne kiekvienam. Tyrimai rodo, kad vien valios pastangomis mesti rūkyti pavyksta tik 5 proc. žmonių. Kaip sėkmingas metimas rūkyti šiuo atveju vertinamas negrįžimas prie cigarečių bent 12 mėnesių.
Toronto universiteto mokslininkų tyrimas rodo, kad norint sėkmingai mesti rūkyti prireikia vidutiniškai apie 30 bandymų. Kadaise net rašytojas Markas Twainas taip sakė: „Mesti rūkyti yra labai lengva. Asmeniškai aš tai dariau tūkstančius kartų“.
Bendrosios populiacijos tyrimo duomenimis Lietuvoje net 73 proc. rūkančiųjų teigė mėginę mesti rūkyti. 26 proc. tai pavyko padaryti, 47 proc. mėgino mesti, tačiau vėliau vėl pradėjo.
„Dažniausiai norėdami mesti rūkyti kreipiasi vidutinio amžiaus žmonės – 30-45 metų. Deja, besikreipiančiųjų pagalbos į medikus yra mažuma, nes daugelis galvoja, kad priklausomybė nuo rūkymo yra ne liga, o valios problema. Labai svarbu suprasti, kad gydytojai turi aktyviai paklausti, ar žmogus rūko, pasakyti, jog yra efektyvūs gydymo būdai ir tada užrašyti pacientą konsultacijai dėl rūkymo nutraukimo“, – sako šeimos gydytoja, pagalbos metantiesiems rūkyti specialistė Viktorija Andrejevaitė.
Ką norintiems mesti rūkyti siūlo gydytojai?
„Būdamas šeimos gydytoju norintiems mesti rūkyti pacientams siūlydavau vieną iš dviejų vaistinių priemonių. Pirmoji – bene daugiausiai efektyvumo įrodymų turinti, vareniklinas. Antroji – netipinis antidepresantas bupropionas. Medžiagos minimos ir daugumoje pasaulinių gidų metantiesiems rūkyti, tik Lietuvoje mes tokių rekomendacijų neturime. Dažniausiai remdavausi britų NHS sistemos rekomendacijomis, nes jie turi labai plačią, nuoseklią valstybinę metimo rūkyti sistemą“, – sako psichoterapeutas Dainius Jakučionis, anksčiau dirbęs šeimos gydytoju.
Vareniklinas, derinant jo vartojimą su elgsenos terapija, padeda rūkymo atsisakyti iki 75 proc. pacientų. Bupropiono efektyvumas mažesnis – jis mesti rūkyti padeda penktadaliui pacientų.
Kaip alternatyvą vaistams, kurie mažina norą rūkyti, gydytojas siūlydavo nikotino pakaitinę terapiją. „Tai visokie pleistrai, kramtomosios gumos ir burnos ar nosies purškalai“, – vardina medikas.
Šių priemonių naudojimas tikimybę atsisakyti cigaretės padidina maždaug 1,5-2 kartus.
„Deja, patirtis rodo, kad net ir mesti cigaretes norintys pacientai ne visuomet pasirengę dėl to ką nors daryti. Receptą vaistams, padedantiems mesti rūkyti, teko išrašyti tik vienetams pacientų. Dauguma jų sakydavo „ne, ne, aš pats“. O atkryčio rizika metantiems rūkyti yra labai didelė“, – sakė D. Jakučionis.
Mediko teigimu, stiprų signalą, kad reikia mesti rūkyti, žmonės išgirsta tuomet, kai patenka pas gydytojus. „Žvelgiant bendrai sakyčiau, kad žmonės mesti rūkyti nenori. Todėl jie turi patirti kažkokius įvykius – miokardo infarktą ar kokią kitą ūminę būklę – kad priimtų medikų pateikiamą informaciją, jog atsisakyti cigaretės būtina. Visgi būna ir tokių pacientų, kurie jau praėjus kelioms dienoms po arterijų šuntavimo, po stento įstatymo, vėl rūko. Nes jiems nebeskauda“, – žiniomis apie pacientų elgseną dalinasi psichoterapeutas.
Specialistas pabrėžė, jog vyrai pavojaus varpus geriausiai išgirsta tuomet, kai juos užklumpa erekcijos sutrikimai. Neretai pirmas tokiems pacientams padedančio mediko klausimas būna „Ar rūkote?“. „Tada vyrai patiria stiprų šoką ir suvokia, kad kažką reikia keisti“, – sako D. Jakučionis.
Jo teigimu, savigyda norint atsisakyti cigarečių, taip pat neduoda gerų rezultatų. „Dažnai tenka išgirsti istorijų, kad pacientas bandė mesti, bet nepavyko. Sako, „gumą kramčiau“. Visų pirma reikia žinoti – kokio stiprumo gumos ar pleistro reikia, kaip dažnai. To nežinant šios priemonės yra tiesiog stimuliacija be jokios naudos“.
Kaip alternatyvą medikamentinei ar pakaitinei rūkymo metimo terapijai, medikas nurodė ir grupinę psichoterapiją. Vilniuje veikia Vilniaus visuomenės sveikatos biuro įsteigta pagalbos metantiesiems rūkyti grupė, kuriai vadovauja psichoterapeutas ir prie kurios prisijungti bei dalyvauti galima nemokamai. „Neteko girdėti apie tokią grupinės terapijos galimybę kituose Lietuvos miestuose. O grupėje dalyvauja ir jau metę rūkyti, ir atkritę, ir norintys mesti rūkyti. Tai yra tokia tarpusavio palaikymo grupė, kurioje taikomi ir psichoterapiniai pagalbos metantiesiems principai“, – sako D. Jakučionis.
„Apskritai esu linkęs manyti, kad žmonėms trūksta informacijos, jog mesti rūkyti yra įmanoma. Informacijos, kad rūkymas kenkia, yra gausybė, žmonės jau yra atbukę nuo tų vaizdų ant cigarečių pakelių. Jie to nebemato ir nebekreipia dėmesio“, – reziumuoja psichoterapeutas.
Pasigenda sisteminio požiūrio
Gydytojas svarstė, jog valstybei stinga sisteminio požiūrio į metimą rūkyti. Vaistai norintiems mesti rūkyti yra nekompensuojami. O pacientai mato, jog tie vaistai ganėtinai brangūs. Nesvarbu, kad jie yra pigesni už cigaretes per tam tikrą laiką: jie atrodo brangūs, nes už juos reikia sumokėti vienu kartu, o už cigaretes mokama kasdien, po truputį.
„Tai štai visuomenei ir valstybei reikia apsispręsti: ar moralu visiems mokesčių mokėtojams skirti savo pinigus už vaistus žmonėms, kurie patys pasirinko rūkyti. Bet, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje vaistai metantiems rūkyti yra nemokami: toje šalyje paskaičiavo, kad skatinti mesti rūkyti vaistais yra pigiau nei gydyti ilgamečio rūkymo pasekmes. Pas mus lyg ir bandoma ta kryptimi eiti, bet nematau nuoseklumo“, – sako D. Jakučionis.
Pašnekovas skeptiškai vertino ir šeimos gydytojų polinkį paklausti savo pacientų, ar šie rūko, bei rūkančiųjų pacientų apklausos strategijos, leidžiančios pasiūlyti pagalbą, išmanymą.
Bet psichoterapeutas šioje situacijoje šeimos gydytojų kaltės nemato. „Esant tokiam užimtumui, kai darbui su vienu pacientu skiriama tiek nedaug laiko, per kurį reikia išrašyti dešimtis siuntimų ir receptų, visiškai suprantu, kad nėra nei laiko, nei motyvacijos užsiiminėti prevencija, už kurią valstybė nieko nemoka. Tai rodo ydingą valstybės apmokėjimo už medicinos paslaugas modelį: už gydymą mokama, o už prevenciją – ne. Todėl niekas prevencija ir neužsiima. Laiko pakanka tik toms problemoms, kurios yra mirtinos jau šiandien“, – dėsto D. Jakučionis.
Tikslas pateisina priemones
Vertindamas Švedijos patirtį – rūkančiųjų cigaretes skaičių sumažinti iki 5-7 procentų vietoj jų gyventojams pasiūlant poliežuvinį tabaką, kuris mirtingumą sumažina 90-95 procentais – D. Jakučionis aiškina, kad jei yra įrodymų, jog kokia nors priemonė gali sumažinti mirtingumą, tai valstybė turėtų įvertinti tokios priemonės naudojimą.
„Priklausomybę sukelia nikotinas, o didžiausias problemas sveikatai sukelia smalkės ir degimo produktai. Jeigu pakeitus vartojamą produktą sumažinamas blogųjų medžiagų patekimas ir paliekama tik priklausomybę sukelianti medžiaga, jei paliekama priklausomybė be žalos ar su mažiau žalos... sunku pasakyti, ar tai yra gerai, ar blogai, – svarsto D.Jakučionis. – Bet jeigu šalies tikslas yra sumažinti mirtingumą, tokiu būdu pagerinant visos valstybės finansinį rezultatą, atlaisvinti ligoninės lovas ir sumažinti mokesčių mokėtojų pinigų sąnaudas – toks kelias yra pagirtinas“.
