Ar šie gydymo būdai veiksmingi? Kodėl jie buvo tokie populiarūs? Ką apie tai mano šiuolaikinė medicina? Plačiai šia tema diskutavome su Santaros klinikų vidaus ligų gydytoja Božena Markevič.
Kodėl sovietmečiu buvo griebiamasi įvairių netradicinių gydymo metodų?
Vaistų buvo, tačiau jų pasirinkimas – labai menkas. Tai, kokių vaistų dabar turime, prieš 30–40 metų būtų buvę sunku net suvokti: arba jie dar nebuvo išrasti, arba nepateko į Tarybų Sąjungos rinką, nes buvo ribojami. Kai toks mažas pasirinkimas, žmonės sukdavosi su tuo, ką turi.
Prisiminkime: sovietmečiu plaučių uždegimas buvo gydomas tik stacionare vien dėl to, kad antibiotikai būdavo tik leidžiami. Geriami – neprieinami. Tad plaučių uždegimas galėjo būti gydomas tik ligoninėse. Šiais laikais (jeigu tik nereikia deguonies terapijos) ši liga gali būti gydoma ir namuose, vartojant antibiotikus tablečių pavidalu. O šių pasirinkimas didžiulis: tą patį vaistą gamina skirtingi gamintojai, jis gali būti piliulių, miltelių, kapsulių, sirupų forma. Įsivaizduokite, kad prieš 50 metų to nebuvo. Dabar vaistinėse didžiulis pasirinkimas purškiamų vaistų nuo slogos – sovietmečiu tokių irgi buvo sunku rasti.
Taigi natūralu, kad žmonės griebdavosi kitų gydymosi būdų. Kai kurie kelia šypseną, kai kuriais vis dar tikima. Negalima atmesti žmonių tikėjimo, kurį mes vadiname placebo efektu.
Ar sovietmečiu populiarūs būdai ir atsirado būtent tuo laikotarpiu? Ar visgi atkeliavę dar iš ankstesnių laikų?
Be jokios abejonės, žmonės juos vienas kitam perdavė dar anksčiau. Medicina buvo skurdi, vaistų nebuvo. Iki sovietmečio žmonija irgi gyveno vargingai, todėl vaistai ne visiems buvo prieinami. Gydytojas išrašydavo receptą, o žmogus, nuėjęs į vaistinę ir išgirdęs kainą, taip ir išeidavo be vaistų. Iš to skurdo sukdavo galvą, kaip pagyti pigiau ir su tomis priemonėmis, kurių yra namuose.
Pakalbėkime plačiau apie taikytus metodus. Vakuuminės taurės dedamos ant nugaros. Kokią funkciją jos atliko ir kokio rezultato turėjo tikėtis pacientas?
Šis metodas atsirado ne sovietmečiu, o dar anksčiau. Juk antibiotikai išrasti palyginus ne taip seniai, tad žmonės ieškojo būdų, kaip gydyti plaučių ligas. Plaučių uždegimas iki antibiotikų eros buvo mirtina liga. Vakuuminių taurių mechanizmas paprastas: spiritu iš jų išdeginamas oras, tada taurės dedamos ant nugaros ir laikomos kurį laiką. Metodas paremtas tuo, kad vakuumas traukia nuo plaučių skysčius. Žmonės visais laikais galvojo, kad plaučiuose kaupiasi skystis (taip iš tiesų nėra, tiesiog juose dėl uždegiminio proceso suaktyvėja kraujotaka). Tos taurės turėjo „atitraukti“ skystį nuo plaučių.
Odos kraujotaką taurės gal ir pagerindavo, tačiau plaučių tikrai nepasiekdavo. Plaučių audinys ir juo labiau kraujotakos sistema yra pernelyg giliai, po šonkauliais, todėl pasiekti jų taurių vakuumo metodu neįmanoma. Visgi jos suteikdavo palengvėjimo efektą vien dėl to, kad pašildydavo nugarą (kai kuriais atvejais gūdesniais tarybiniais laikais šaltose trobose turbūt tai buvo vienintelė tokia greita sušilimo priemonė).
Man pačiai yra likę kraujosruvų ir mėlynių ant nugaros.
Susidaręs vakuumas traukia odą. Vaikų oda labai plona, riebalinis sluoksnis taip pat plonas, vakuumo metu kraujagyslės įsitempdavo ir plyšdavo. Štai todėl ir atsirasdavo kraujosruvų. Maža to, būdavo didelė nudegimų tikimybė, nes taurių briaunas pakaitindavo ir iškart dėdavo ant odos.
Mokslas įrodė, kad gydymas vakuuminėmis taurėmis nėra veiksmingas, o pašalinių reiškinių daug.
Yra tekę girdėti, kad sportininkai ir šiais laikais naudoja vakuumines taures raumenų įtampai sumažinti.
Sportininkai gali naudoti taures, siekdami išskaidyti fizinio krūvio metu susidarančią pieno rūgštį raumenyse, dėl jos ir kyla raumenų skausmas. Kadangi taurės pagerina kraujotaką, pieno rūgštis greičiau pašalinama ir skausmo nebelieka. Visgi rekomenduočiau tokiu tikslu rinktis šiltą, burbulinę vonią arba pirtį.
Beje, vakuumines taures šiais laikais kai kurie specialistai naudoja celiulitui naikinti, netgi nutukimui gydyti. Visgi pastarojo priežastis yra per daug kalorijų ir per mažai fizinio krūvio. Tad turime iš esmės naikinti nutukimo priežastį, o ne žaisti su vakuuminėmis taurėmis.
Sovietmečiu gydant kosulį, bronchitą ir kitas ligas buvo naudojami garstyčių lapeliai. Kokią funkciją jie turėjo atlikti ir kaip šis būdas vertinamas dabar?
Funkcijos būdavo siekiama panašios kaip ir su taurėmis – pagerinti plaučių kraujotaką ir sumažinti uždegimą. Tie lapeliai dedami ant krūtinės, taip pat ant nugaros. Garstyčios turėjo pagerinti plaučių kraujotaką. Deja, jos turi medžiagų, kurios pasižymi deginančiu, graužiančiu, erzinančiu poveikiu. Plaučių kraujotakos garstyčios tikrai nepasiekdavo, tačiau dažnu atveju oda nusilupdavo ar netgi nudegdavo.
Beje, garstyčių lapelius dėdavo ir ant pado, apvyniodavo šilta marle, užmaudavo vilnonę kojinę, palaikydavo, tada nuimdavo, reikėdavo intensyviai pabėgioti ir pažadas, kad slogos neliks, įgyvendintas! Nežinau, kuo paremtas šis metodas. Bet tais laikais buvo populiarus posakis: „Sloga gydoma praeina per septynias dienas, o negydoma – per savaitę.“ Galbūt ši frazė ir kilo iš mano ką tik paminėto metodo „veiksmingumo“?
Dar prisiminiau, kad kai kurios šeimos kaip kompresus naudodavo šiltą varškę. Manyta, kad ji irgi padeda ištraukti „skystį“ iš plaučių. Aišku, šis būdas jokio mokslinio pagrįstumo neturi. Greičiausiai ką šeimininkės turėjo, tą ir dėjo.
Sovietmečiu itin plačiai naudota paprasta akmens druska. Man pačiai teko ir kvėpuoti druskos garais, ir mirkyti kojas karštame druskingame vandenyje, ir laikyti ant krūtinės bei pėdų druskos kompresus. Ar visi šie būdai gydo?
Kai kurie metodai išlikę iki šių dienų, tačiau modifikuoti, ne tokie drastiški. Druskos tirpalai naudojami ir dabar, tai vadinamieji izotoniniai (fiziologiniai) tirpalai, kuriuose druskos (NaCl) koncentracija yra 0,9 procento. Tokia druskos sudėtis yra mūsų kraujyje, ašarose ir pan. Šiuo tirpalu mechaniškai išplaunamas ligos sukėlėjas. Nosies plovimas fiziologiniu tirpalu naudojamas gydant ir vaikus, ir kūdikius. Gali būti naudojamas ir jūros vanduo, tačiau atsargiau: dažnai naudojant, galima pažeisti nosies gleivinę ir sukelti jos kraujavimą.
Kas yra sloga? Virusui besidauginant mūsų nosyje, suplėšomos gleivinės ląstelės: virusas yra neląstelinė gyvybės forma ir daugindamasis išnaudoja šeimininko ląsteles, o pasidauginęs palieka ląstelę ją suplėšydamas, dėl to atsiranda didelė sekrecija, nes taip organizmas bando pašalinti patį virusą ir neleisti jam atakuoti kitų sveikų ląstelių. Mechaniškai nuplovę fiziologiniu tirpalu tiesiog padedame organizmui išsivalyti. Aišku, poveikis trumpalaikis, tačiau palengvėjimą asmuo tikrai jaučia.
Sovietmečiu buvusios populiarios inhaliacijos su druska – taip pat pasiteisinęs metodas, naudojamas iki šiol. Gydant laringitą, tai – gana veiksminga: sumažėja balso klosčių patinimas ir pagerėja ligonio būklė. Inhaliacijos padeda kovojant su sloga, sausu kosuliu, taip pat valo kvėpavimo takus. Koncentracija didelės įtakos neturi, rekomenduojama į vieną stiklinę berti vieną valgomąjį šaukštą druskos.
Inhaliacijoms buvo naudojami ir garai, susidarantys verdant bulves su lupenomis. Kodėl būtent bulvės? Ir kaip šis būdas turėjo veikti kvėpavimo takus?
Žmonės, matyt, taip elgėsi iš skurdo. Kažkas, bevirdamas bulves, panaudojo garus kaip inhaliacijas, ir metodas prigijo. Mokslas niekaip nepagrindė kažkokio stebuklingo bulvių su lupenomis garų poveikio. Visgi šis metodas turėjo praktinę pusę: ir pasigydydavo, ir pavalgydavo.
Susirgus sovietmečiu būdavo populiaru įmerkti kojas į gana karštą vandenį.
Daugelį slogų mes uždirbame patys, netinkamai apsirengę. Ryte buvo šilta, vakare atvėso, o mes su marškinėliais. Dėl ko kojos? Nes pėdos, būdamos arčiausiai žemės, greičiausiai atšąla. Sušalus kojoms, kūnas skubiai reaguoja.
Apskritai kalbant, mes nuolat susiduriame su daugybe sukėlėjų – vien kiek gerklėje sėdi limfiniame audinyje (tonzilėse) užsirakinusių ir savo laiko laukiančių virusų bei bakterijų! Kai organizmas peršąla, pirmas toks noras kyla pašildyti kojas. Karšto vandens vonelės padeda sušilti, imuninė sistema pradeda gintis, neišleidžia tų virusų lauk ir galiausiai viskas susitvarko. Tačiau šis metodas nieko bendra neturi su užkrečiamųjų ligų (pavyzdžiui, gripo) gydymu. Virusinių slogų sezono metu kojų kaitinimas taip pat nebus veiksmingas. Pakaitinti jas – nieko bloga, tačiau šis būdas tikrai nepadės kovoti su virusu.
Stebėkite, kokia vandens temperatūra: mat pėdos yra vėsesnės nei visas kūnas, todėl rankai gali būti nekaršta, o koja gali nudegti. Padų oda yra storesnė, tačiau tarpupirščių – labai plona ir jautri.
Beje, jeigu labai karščiuojate (38 ir daugiau laipsnių), tai karštų vonelių nepatarčiau, nebent pėdoms labai šalta. Būdami tokios būklės, neikite ir į pirtį. Ji – profilaktinė priemonė, o jeigu susirgote, nebetiks. Tik sukelsite papildomą stresą organizmui, kuris ligos alinamas nori ilsėtis, bet ne stresuoti, neteksite daug skysčių, o tai sveikatos tikrai nepridės. Karšta pirtis sergančiam organizmui – kaip botagas pavargusiam arkliui.
Su sovietmečiu susijęs ir dar vienas gydymosi metodas – sergant išgerti degtinės...
Čia jau turiu kategorišką nuomonę: degtinė labai slopina imuninį atsaką į bet kokį virusą ar bakteriją. Turime ne vieną atvejį, kai susirgęs žmogus gydėsi alkoholiu, o į ligoninę atvežamas jau be baltųjų kraujo kūnelių... Alkoholis – tiesioginis bilietas į kapines.
Beje, tarybiniais laikais buvo madinga spiritu įtrinti krūtinę, pėdas, kartais – net visą kūną. Taip buvo siekiama to paties – arba sušilti, arba mažinti temperatūrą. Noriu įspėti, kad vaikams tokio būdo taikyti negalima ir netgi draudžiama. Vaikučių oda labai plona: ką mažyliui įtrynėm, tą jis, manykime, kaip ir išgėrė. Alkoholis per odą patenka į kraujotaką, todėl tokie įtrynimai baigiasi vaikučių nugirdymu.
Slogai gydyti dar buvo naudojamas virtas kiaušinis su lukštu. Kokiu tikslu?
Šiltas kiaušinis tiesiog buvo dedamas veido ančių zonoje, tikintis, kad jie taip sušils ir palengvės sekreto tekėjimas. Kaip ir logiška. Tačiau pačios slogos tokie kompresai tikrai nepagydys. Bet... neskubėkime nuteisti kiaušinio. Jis gana efektyvus gydant vadinamąjį akies miežį. Kiaušinis su lukštu neturi deginti, bet turi būti šiltas. Miežiui gydyti netinka jokie drėgni kompresai, nes vietoj vieno miežio kitą dieną turėsite jau daug. Sausa šiluma su kiaušiniu tikrai tinkama šiai problemai spręsti.
Slogai gydyti tarybiniais laikais žmonės griebdavosi ir tokių drastiškų priemonių – svogūnų, česnakų, krienų. Kokios tokio „gydymo“ pasekmės?
Šių priemonių padaryta žala nepataisoma... Svogūnų, česnakų, krienų sultys – tai erzinančios medžiagos, kurios nudegina uoslės receptorius. Tai – negrįžtamas procesas. Priklausomai nuo to, kiek receptorių išdeginote, greičiausiai uoslės nebeatgausite iki gyvenimo pabaigos. Pati sloga pažeidžia uoslės receptorius, o taip gydydamiesi dar nudeginate juos ir chemiškai. Nežinau, kodėl šis metodas buvo toks populiarus... Yra užfiksuota atvejų, kad žmogus po tokio „gydymo“ net blogų kvapų neužuodžia. Jeigu nertume giliau, tai štai ką noriu pasakyti: mūsų kūnai taip sukurti, kad blogus kvapus užuodžiame pirmiausia. Tiesiog organizmui tai – signalas, kad gali būti nuodai, ir reikia pasisaugoti. Tokio sovietinio metodo žala akivaizdi, o pats gydymo būdas nepateisinamas ir niekuo nepagrįstas.
Beje, esu skaičiusi, kad pokario laikais slogai gydyti ant pėdų iš jodo piešdavo tinklelį, apsimaudavo vilnones kojines ir likdavo taip per naktį. Nuoširdžiai nežinau, ko žmonės tikėjosi iš tokios procedūros. Tuo pačiu laikotarpiu buvo madinga ir suvilgyti kojas žibale bei apsimovus kojines eiti miegoti. Neaišku, kokį efektą turėjo padaryti žibalas, bet tikrai ne pagydyti slogą. Greičiau jau galva įsiskaustų nuo tokio kvapo...
Iš tokių keistų gydymo metodų norėčiau išskirti ir boro rūgšties lašinimą į ausį, siekiant atsikratyti slogos. Šio būdo niekaip nesuprantu. Įsivaizduokite, išorinę ir vidinę ausį aklinai skiria būgnelis, kuris uždaręs kelius iš kūno išorės į vidų. Žmonės tikėjo, kad, įlašinus boro rūgšties į ausį, turėtų atlaisvėti sinusai. Neįsivaizduoju, kaip tai turėjo vykti. Šiais laikais boro rūgštis beveik nenaudojama.
Populiarusis tepalas „Žvaigždutė“. Jos kvapą turbūt atsimena visi. Beje, po šiolei vaistinėse galima šios priemonės rasti. Sovietmečiu ji buvo naudojama labai plačiai: slogai ir kosuliui gydyti, galvos, sąnarių skausmui malšinti.
„Žvaigždutę“ laikė vaistu nuo visų ligų. Bet prisiminkime išmintį: „Vaistas, kuris gydo viską, negydo nieko.“ Nebent apramina nervus. Tai – eterinių aliejų pagrindu pagaminta priemonė. Beje, buvo sukurta net specialių rekomendacijų, kuriuos kūno taškus tepti, kad šis tepalas padėtų. Kita vertus, nuo galvos skausmo, migrenos vaistų (išskyrus citramoną) tada nebuvo, tad žmonės griebdavosi „Žvaigždutės“. Mokslas neįrodė jokio gydomojo šio tepalo poveikio. Aš jį vadinu kvepalais. Beje, „Žvaigždutė“ puikiai atbaido uodus – bet tik vieną valandą.
Prisiminiau ir dar vieną sovietmečiu populiarų kosulio gydymo metodą: šiltas pienas, medus ir soda.
Mano mama yra man pasakojusi apie šį būdą. Kosulio šis „kokteilis“ tikrai negydo, tačiau beveik kiekvienam žmogui sukelia vėmimą. Kiti dar naudodavo šiltą pieną su svogūnu. Nežinau, kuo paremtas toks gydymo metodas, bet jis tikrai neveiksmingas.
Visgi ne visi tarybinių žmonių gydymosi būdai buvo blogi. Juk gydymasis žolelių arbatomis buvo populiarus ir prieškariu, ir sovietmečiu, ir dabar.
Netgi kai kurie vaistai pagaminti gydomųjų žolelių pagrindu (pavyzdžiui, pertusinas nuo kosulio pagamintas iš čiobrelių). Visgi būkite atsargūs: žoliniai preparatai irgi yra vaistai. Kodėl ant jų pakuočių rašoma: „Gerti 2–3 kartus per dieną po arbatinį arba valgomąjį šaukštą.“ Nurodyta tiksli dozė. Tai – vaistas, kuriuo negalima piktnaudžiauti.
Esate dirbusi skubios pagalbos skyriuje, turbūt matėte ne vieną atvejį, kaip žmonės gydosi.
Sunku net patikėti, ko griebiamasi. Štai žemaičiai iki šiol mano, kad peršalimo ligas gydo 15 eterio lašų, užlašintų ant cukraus gabalėlio. Neįsivaizduoju, kaip tai turi veikti. Net nežinau, iš kur žmonės gauna to eterio – juk vaistinėje jo nenusipirksi!
Dar vienas iš keisčiausių mano girdėtų gydymosi metodų – su actu tirpdyti druskas, kurios susidaro stubure. Actą žmonės geria, tikėdamiesi atsikratyti druskų! Actas – dar nieko tokio, bet jo esencija – kažkas siaubingo. Toks gydymasis gali baigtis inkstų funkcijos nepakankamumu, dėl jo prireiks dializių. Kad actas pasiektų stuburą, jis turi pereiti daugybę organizmo grandžių: skrandį, kepenis, ir nepakitęs stuburo nepasiekia.
Baigdama tik noriu paprašyti: pasitikėkite šiuolaikine medicina, kuri siūlo daug modernesnius, sveikatą tausojančius ir veiksmingus gydymosi metodus. Ne viskas, ką jums perdavė mamos ar močiutės, yra veiksminga, o kartais gali būti
