„Ši liga nėra laisvas žmonių pasirinkimas. Ir tai – vienintelė liga, kurią ja sergantys asmenys gali neigti“, – tvirtina Virginija Blaževičienė, priklausomybių specialistė, socialinė darbuotoja, geštalto psichologijos terapeutė, Vytauto Didžiojo universiteto teologijos, šeimotyros magistrė, dirbanti Kauno arkivyskupijos šeimos centre.
Kokios gali būti alkoholizmo priežastys?
Labai įvairios. Kokioje socialinėje aplinkoje žmogus užaugo? Ką matė nuo vaikystės? Kai pacientų klausiu: „Kas tau yra alkoholis?“, dažnas atsako: „Kaip duona kasdieninė.“ Posovietinių tėvų vaikai (kuriems dabar 20 ir daugiau metų) matė alkoholį kasdieniame gyvenime. 35-erių ir vyresni patys augo tokioje socialinėje aplinkoje, kurioje alkoholis būdavo vartojamas kasdien. Kaip gyveno žmonės sovietmečiu ir ką jie atsinešė į nepriklausomą Lietuvą? Gimsta žmogus – taurė, miršta žmogus – taurė. Vadinčiau tai posovietine trauma.
Ar girdėjote terminą busbonkiukas? Taip buvo įvardijamas išgeriamo alkoholio kiekis Lietuvoje iki sovietų okupacijos, tai buvo norma keturiems vyrams. Vėliau kaimuose pradėjo dideliais kiekiais gaminti naminukę, mieste žmonės sandėliukuose laikydavo alkoholinių gėrimų jaščikus. Toks buvo mentalitetas, tokioje aplinkoje daugelis mūsų užaugo...
Dar viena šios ligos priežastimi laikomas paveldimumas. Mokslininkai neneigia, kad polinkį į alkoholizmą mums gali perduoti tėvai ir seneliai. Visą laiką lyginu su kitomis ligomis – taip lengviau suprasti. Kažkas paveldi polinkį sirgti kraujagyslių ir širdies ligomis, kažkas – diabetu, dar kiti – vėžiu. Kad liga būtų išprovokuota, reikia tam tikro veiksnio: asmeninės krizės, susilpnėjusios periferinės ar centrinės nervų sistemos.
Žmogus gali būti užaugęs ir subrendęs gana sveikoje socialinėje aplinkoje, susiformavęs kaip asmenybė, turėti tvirtą psichologinį pagrindą, menką polinkį į šią ligą, tačiau kai ištinka psichologinė trauma (skyrybos, mirtis, karjeros nuopuolis), jis pradeda gerti.
Dažnai visuomenė linkusi šią ligą sumenkinti, ja esą serga tik bevaliai arba silpnos valios žmonės.
Susidaro toks įspūdis, kad žmogus savo noru nusprendė tapti alkoholiku. Lyg ši liga būtų jo pasirinkimas. Dar vienas mano pastebėjimas, kad visuomenė labai linkusi klijuoti alkoholiko etiketę. Tačiau su kitomis ligomis sergančiais žmonėmis taip nesielgia: nesakome gi – diabetininkas, vėžininkas, širdininkas. O alkoholikas – juk irgi žmogus. Kai į mane kreipiasi, aš pirmiausia į jį žiūriu kaip į žmogų. Žmogų, sergantį alkoholizmu. Juk dalis jo asmenybės dar nėra pažeista šios ligos.
Kaip iš savo patirties įvardintumėte šios ligos progresavimo etapus?
Daugybę metų dirbdama su žmonėmis išskyriau kelias ligos stadijas. Pirmas mano klausimas pacientui būna: „Kada pirmą kartą pajutote gėdą?“ Pirmąją stadiją dar vadinu jausmų, kai pradedame garsiai kalbėti apie dvasinę mirtį. Gėda dėl to, kad įžeidei vaiką, ką nors pasakei vyrui, kažką netinkamo leptelėjai kolegai. Nuo šios stadijos iki to, kai tave išgėrusį prie vairo išvysta per televiziją ar spaudą, gali praeiti dešimtmečiai. Mano klausimas tiesus: „Kada vyno taurė, alaus bokalas, butelis ar keli buteliai sukėlė gėdos ir kaltės jausmą?“ Būna, kad pacientai, ieškodami atsakymo į šį klausimą, atsuka atmintį 10–20 metų. Taip atranda pirmą ligos stadiją. Kai geri kavą, arbatą, mineralinį vandenį ar valgai baltą mišrainę, juk nejauti gėdos. Štai kuo gėrimo sukelta gėda skiriasi nuo kitų.
Iš mano praktikos yra ir daugiau klausimų, į kuriuos raginu ieškoti atsakymų. Štai žinai, kad tavęs laukia vakarėlis. Juk negalvoji prieš eidamas į jį ir neplanuoji, kiek suvalgysi mišrainės, silkės, cepelinų (nebent yra valgymo priklausomybė). Kai žmogus pradeda galvoti ir planuoti, kiek vakarėlio metu išgers alkoholio, šią būseną įvardiju kaip antrą ligos stadiją. Kai mintyse pradeda dėliotis planai, kiek gersiu, su kuo gersiu, kur gersiu ir pan., vadinasi, liga jau progresuoja.
Trečiai stadijai jau priskirčiau veiksmus. Pavyzdžiui, iš darbo turiu patekti namo, tačiau pakeliui sutinku draugą, draugę, kaimyną ir pan. Įvardija progą, pasiūlo kur nors pasėdėti ir atšvęsti. Negana to, kad toks žmogus nebegrįžta tą vakarą laiku namo, bet dar ir pradeda atidėlioti darbus, pareigas ar kažkokias kitas veiklas. Viena taurė, bokalas ar stikliukas ima keisti rutiną, žmogus keičia savo įprastus veiksmus ar planus elgtis kitaip.
Ketvirta stadija būna, kai paprasti veiksmai pereina į socialinę sergančio asmens erdvę – į santykius. Klausiu: „Kaip pasikeitė santykiai su žmona, vyru? Su kitais artimaisiais? Kokia verslo padėtis?“
Šios stadijos pavyzdžių apstu: kai žinomas ar nežinomas žmogus pagaunamas vairuojantis neblaivus, kai nepaisydamas rizikos ir neįvertindamas savo būklės apskritai sėda prie vairo. Vadinasi, liga taip išdarkė, kad jau viskas. Pabaiga. Čia kaip ketvirtos stadijos krūties vėžys. Jeigu pirmos, antros ir trečios stadijos negydei, reiškia, turi ketvirtą. O ji – jau pažengusi ir išplitusi po visą kūną. Kai taip atsitinka, jokių svarstymų nebegali būti: žmogus privalo patekti pas specialistą. Vairavimas neblaiviam – tai ligos pasekmė. Tačiau visada yra pasirinkimas – arba gydytis, arba degraduoti.
Paskutinė stadija, kai alkoholio kiekio nebeatlaiko kūnas (tokius žmones matome prie konteinerių ar nugriuvusius ant žemės) ir ištinka mirtis.
Tokia stadijų sistema man reikalinga, kad galėčiau susirinkti paciento anamnezę, nes dažnai pats žmogus nenori gilintis ir pasakoti. Juk alkoholizmas – vienintelė liga, kuriai būdingas neigimas. Kai žmogui atliekamas kraujo tyrimas, jis gi neneigia jo rezultatų. Su alkoholizmu yra kitaip. Kai pradedu kalbėti ne apie pačią ligą, o apie tai, ką tas skystis padarė, žmogus nustemba ir pats diagnozuoja ligą. Taip suvokti ją daug paprasčiau.
Beje, jeigu asmuo nuo pat vaikystės matė aplinkoje žmones, vartojančius alkoholį, pats anksti pradėjo gerti, gali prireikti visos asmenybės transformacijos. O kai liga nėra pažengusi ir apėmusi visos asmenybės, pakanka tik korekcijų.
Kokius jausmus ir emocijas bandoma užgerti? Nuo ko stengiamasi pabėgti?
Nuo nevisavertiškumo, baimės jausmo, savirealizacijos trūkumo. Ne be reikalo vartoju tokį buitišką žodį užgerti. Žmonės bėga nuo problemų ir alkoholį išsirenka kaip gelbėjimosi būdą.
Atkreiptinas dėmesys, kad užgėrinėjimo priežastys dažnai susijusios su socialiniu sluoksniu. Gydytojos, mokytojos bijo parodyti žmogiškąją savo pusę, pavyzdžiui, nuovargį. Minėtose srityse vyrauja didelė konkurencija, savita puikybė, nuolat akcentuojamas įvaizdis. Išlaikyti statusą ganėtinai sunku. O visi stebisi, kad gydytojas prasigėrė.
Siuvėja ar kasininkė gal turės kitų priežasčių. Tačiau, netgi nepriklausomai nuo socialinio sluoksnio, alkoholizmas gali prasidėti dėl vidinio konflikto. Juk moterys dažnai kritikuojamos, nuvertinamos, žeminamos, negeba pakovoti už save. Gana dažnai tai vyksta šeimoje, kai vyras emociškai smukdo savo žmoną ar mylimąją. Moteris bijo išreikšti savo jausmus. Tada emocijas norisi užgerti.
Neretai visuomenė turi net savotišką matavimo sistemą alkoholizmui apibūdinti: juk tenka girdėti, kad viena taurė vyno prie vakarienės alkoholiku nepadarys. Kokia jūsų nuomonė apie tokį ligos matą?
Kai žmogus išgeria vieną taurę šampano ar vyno, o ryte sako: „O, Dieve, kaip vakar prisigėriau, kaip man buvo bloga, kad gyvenime daugiau gerčiau“, super. Vadinasi, kūnas ir protas adekvačiai reaguoja į nuodą. Taip sveikas kūnas ir turi elgtis. Kai asmuo išgeria du tris butelius, nueina miegoti paryčiais, o ryte nelabai serga ir gali išgerti vėl, pagalvokime, kiek kūnas yra nualintas, kaip nebėra jokių stabdžių, kiek liga pažengusi.
Dirbdama Minesotos programoje, vis pateikdavau tokį pavyzdį: įsivaizduokite, kad kviečiu jus grybauti, prisigrybaujam, vakare pavalgom, naktį grybukų pasišildom dar. Kažką naktį pykina, kažkas viduriuoja. O ryte vėl pasiūlau: gal užkandam grybukų? Į tokį pasiūlymą kūnas ir protas turėtų atsakyti labai priešiškai. Tai – tik metafora. Tačiau labai tinkama sergančio asmens psichologijai apibūdinti.
Kuo skiriasi moterų ir vyrų alkoholizmas? Kodėl sakoma, kad moterys prasigeria greičiau? Ir kodėl joms sunkiau pradėti sveikti?
Moterų psichologija silpnesnė, todėl dirbdama su jomis labiau akcentuoju vidinę mirtį. Vyrams labiau rūpi išoriniai veiksniai: karjera, statusas, pinigai.
Moterys silpnesnės ir fiziologiškai, todėl alkoholio paveikumas daug stipresnis. Be abejo, yra tokių moterų, kurios daug pakelia, bet jų ir jausmų degradacija didesnė. Kuo daugiau gėdos, kuo daugiau kaltės, tuo labiau norisi išnykti.
Vyrams su gėda ir kalte lengviau. Net visuomenė jiems padeda: moterims gerti – nuodėmė, o štai išgėrę vyrai netgi faina. Moterys šį dalyką puikiai jaučia, todėl jos dar labiau nori užsimiršti. Dirbdama su moterimis, per jų jausmus bandau surasti logiškus atsakymus. O štai su vyrais priešingai: jie man – logiką, o aš jiems – pasiknaisioti jausmuose.
Negaliu klausyti, kai alkoholikes vadina silpnavalėmis. Tiek valios, kiek turi geriantys žmonės, dar reikia paieškoti. Pagalvokite, kiek geriančios moterys turi išvargti: eiti į darbą, prižiūrėti vyrą ir vaikus, sudaryti gerą įvaizdį. Kiek tam reikia turėti valios? Daug, labai daug. Žmogus, kuris sveikdamas negeria kelerius ar daugiau metų, juk nenusipirko valios iš „Maximos“. Jis tą stiprią valią tiesiog nukreipia kitu keliu – į pokyčius ir sveikimą.
Noriu akcentuoti: mesti gerti ir pradėti sveikti – du skirtingi dalykai. Mes, specialistai, suvokiame sveikimo procesą nuo tos stadijos, kokios žmogus atėjo. Moterims sunku daryti pokyčius, todėl galbūt joms sunkiau ir sustoti.
Kas kalbant apie gijimą dar svarbu?
Sveikstant labai daug įtakos turi aplinka. Mano patarimas: jeigu jums gyjant nepadeda jūsų vyras, meskite jį. Tą patį galiu pasakyti apie žmoną. Padėdama gyti visuomet kartoju: „Tu esi svarbiausias. Ne dėl žmonos ar vyro susirgai, ne dėl jų ir pasveiksi.“ Moterys nelinkusios apie save galvoti: pakeltos vidury nakties jos viską papasakos apie vaikus, vyrą, tačiau kalbėti apie save joms ir sunku, ir netgi pikta. Tik pradėjusi gyti moteris vėl nori būti gera visiems. Ji vėl save pamiršta. Pamiršta ir tai, kad negali būti geras kitiems, kol nesi geras sau. Ir alkoholizmo ratas vėl įsisuka.
Kai dirbau Minesotos programoje, supratau, kad sveikstantys žmonės visą mėnesį dirba juodą darbą – tokį, kokio amžių amžius nedarė. Jie turi prisiliesti prie savo minčių, jausmų. Ir tai nėra lengva. Kai žmogui suteiki galimybę sustoti ir pažiūrėti, ką alkoholis su juo padarė, tai – didelis žingsnis sveikimo link.
Ši liga kaip koks aštuonkojis būna apėmusi visą žmogaus aš, visą asmenybę. Ji nėra įsitaisiusi kažkokiame viename organe ar sistemoje.
Ką jums, kaip specialistei, sako tai, kai asmuo pats savo kojomis ateina ieškoti pagalbos ir gydytis?
Pas mane nėra nė vieno atėjusio savo noru... Dažniausiai artimieji, darbovietė, kitos įstaigos kelia ultimatumus ir liepia gydytis. Mums ne taip svarbu, kokia yra motyvacija: išorinė ar vidinė. Aišku, vidinė motyvacija sveikti padeda labiau.
Pakalbėkime apie šios ligos sukeltas pasekmes, apie degradacijos laiptelius žemyn...
Per daugelį darbo metų pastebėjau labai įdomių dalykų: būna, kad žmogaus fiziologija alkoholio jau labai paveikta, tačiau nervų sistema, logika ir intelektas veikia puikiai. Ir priešingai: žmogus gali atrodyti neblogai, puoselėti savo įvaizdį, moterys susišukuoja, pasidaro makiažą, tačiau nebėra logikos, vertybių...
Vis dažniau vartojamas terminas koalkoholizmas. Ką jis reiškia?
Taip apibūdinama liga, kuria serga kartu su geriančiuoju gyvenantis žmogus arba jo artimasis. Jie abu priklausomi. Žmogus, sergantis alkoholizmu, priklausomas nuo alkoholio, o tas, kuris gyvena kartu, turi priklausomybę nuo geriančiojo elgesio ir savijautos. Juos sieja vienas bendras bruožas: sergantis alkoholizmu turi didelę toleranciją alkoholiui, o kopriklausomas – labai didelę toleranciją kančiai.
Noriu akcentuoti dar vieną svarbų dalyką – tai sergančio žmogaus melas. Taip šis žmogus stengiasi išgyventi. Be to, meluoti gerai, nes tą daryti padeda artimieji. Jie tampa bendrininkais. Vienas iš pagrindinių pagalbos būdų ligoniams – tiesa, kuri juos išgelbės.
Konsultavau moterį, turinčią sūnų dvyliktoką, kuris garina cigarečių skystį, degraduoja, prieš mėnesį jis pastūmė mamą. Iki šiol ji niekam nebuvo pasakiusi tiesos. Kokia pagalba tokiam sūnui? Nustoti meluoti ir dangstyti.
Kai vaikas pastebi, kad tėtis piktas, ir pasako tai mamai, ką ši atsako? „Tėtis pavargęs.“ Ji meluoja ir tampa stručiu, tokiais padaro ir savo vaikus. Nustokite tai daryti. Jūsų alkoholikui tai nepadės. Taip artimieji vaikams meluoja ir neleidžia pasakyti to, ką šie mato, girdi, jaučia. Saugodami didelį, suaugusį žmogų nuo tiesos, jie patys tampa melagiais ir bendrininkais.
Virginija, kodėl pati dirbate su priklausomybėmis? Juk tai – sunkus darbas.
Mano išsilavinimas – socialiniai mokslai, psichologija, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete esu įgijusi ir šeimotyros magistro laipsnį. Visi trys praverčia dirbant su priklausomybėmis. Kodėl dar? Esu gimusi jautrioje šiai ligai socialinėje aplinkoje, liga buvo užsukusi ne tik į mūsų šeimos, bet vėliau ir į mano pačios gyvenimą. Kai žmogus ateina pas mane su gėdos ir kaltės jausmu, aš jį atpažįstu. Taip lengviau ir padėti. Šis darbas man nėra sunkus. Jame svarbiausia tai, kad žmogus padėtų žmogui. Ne alkoholikui. O žmogui.
