Potyriais tradicinėje pirtyje dalijasi Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse veikiančios Dvaro pirties pirtininkė Vereta Rupeikaitė.
Juk pirtis – tai ne tik vyrų „pabėgimo vieta“?
Žinoma, kad ne. Juolab kad šiais laikais į pirtį labai sveika pabėgti ir kartu su vyru, nebūtinai tik moterų ratelyje pabūti. Pirtis yra moteriškumu apipinta vieta, net jos pavadinimas moteriškosios giminės. Tai vieta, kur kadaise moterys gimdydavo. Jos aplinka primena moters įsčias. Patalpa, kur stovi krosnis, maloniai šilta, drėgna, joje jauku, tamsu ir kartu – saugu, gera. Taigi kūdikis, atkeliavęs į šį pasaulį, pirtyje nepajunta didelio streso. Jis čia pat prausiamas karštais akmenimis pašildytu vandeniu, kuris vadinamas milintu. Galbūt pirtis pasąmonėje mums primena būseną iki gimimo? Galbūt todėl žmonėms nevalingai po pirties išsprūsta žodžiai „jaučiuosi kaip naujai gimęs“? Gal todėl prausimasis milintu vandeniu yra toks ypatingas, tartum nuplaunantis rūpesčius, nuovargį, negalavimus?
Kaip jūs atradote tradicinę pirtį?
Prieš gerą dešimtmetį pamačiusi žodį pirtis, siurbdavau kiekvieną informacijos giją, vildamasi dar kažką naujo sužinoti apie šią slėpiningą vietą. Prisipažinsiu, ji mane labai gundė. Pirtis naudinga sveikatai ir grožiui – tai nuolat visur deklaruojama tiesa ir gana svarus motyvas pasilepinti kokioje nors pirtyje. Deja, viešai prieinamų, kokybiškų pirčių anuomet buvo mažai. Norint puoselėti grožį ir atsipalaiduoti tekdavo ir viešų pirčių slenkstį minti – vis šis tas šilto ir drėgno.
Kai atsirado proga įžengti į viduramžius menančią pirtį, supratau, kad pirtis mane vilioja ne fiziškai apčiuopiamais dalykais. Jos tyla, jauki prieblanda, garo šniokštimas, augalų aromatai, vantų syvai ir pliaukšintys ritmai – tai tarsi kažkoks paralelinis pasaulis, į kurį vis norisi nirti. Taip pavyksta atsiriboti nuo kasdienybės, išsilaisvinti iš įtampos, nuovargio. Būtent tas gamtos priešybių – ugnies ir vandens, šilumos ir šalčio poveikis yra stipresnis už patį moderniausią dušą, vonią su masažinėmis srovėmis ar žydrą baseiną.
Kaip tampama pirtininke?
Pirtį mūsų (ir ne tik mūsų) tauta turėdavo nuo neatmenamų laikų. Ji turėtų būti pažįstama kaip kasdienės duonos kepimas, nors mokykloje nei duonos kepti nemoko, nei pirties subtilybių jokioje pamokoje neaptarinėja (o galėtų!). Mūsų genai tik ir laukia, kada galės „iššauti“, vos tik pajutę malonios šilumos pliūpsnį. Ir nors dabar kai kam dar atrodo, kad į pirtį veržiasi tik vyrai, o moterys verčiau lankosi grožio salonuose, iš tiesų tai sparčiai kinta. O gal tiesiog grįžta į senas vėžes? Nuo senų senovės pirtis būdavo labiau moterų buveinė. Tai buvo ir savotiškas grožio salonas, ir moteriškumo mokykla, bendravimo, įvairių ritualų ir gimdymo vieta. Palikite moteris pirtyje vienas – jos tikrai žinos, ką ten veikti.
Ir ką vis tik veikti pirtyje?
Kurti, mėgautis, džiaugtis ir tuo pat metu gražintis. Tereikia pasitelkti intuiciją, empatiją, kūrybingumą. Apie tai galima pradėti galvoti dar prieš įžengiant į garinę. Ypač dabar, kai viskas jau sužaliavo, galima prisirinkti šviežių augalų pirties arbatai, užpilams. Ir, žinoma, prisiraškyti šviežutėlių vantų – beržinių, liepinių, šermukšninių, alyvinių, klevinių ar gluosninių. Jaunų vantų lapai patys švelniausi, aromatai – patys ryškiausi.
Šiuolaikinių grožio priemonių dabar pilnos lentynos. Aš vis tik patarčiau negadinti pirties, neužgožti natūralių dalykų įvairiais dirbtiniais, sintetiniais. Jei norite nušveisti odą, naudokite paprasčiausią sodą. Daugelis neįsivaizduoja pirties be druskos procedūrų. Įmaišykite natūralių žolelių į rupią druską, kurią pirtyje galite paskirstyti ant odos (išskyrus veido bei kitų jautrių vietų) ir palaikyti. Noriu atkreipti dėmesį, kad nereikia stengtis druskos įtrinti į odą, nėra jokio reikalo jos subraižyti! Druska neturėtų būti naudojama kaip šveitimo priemonė. Ji tarsi kempinė, kuri ištraukia tai, kas nereikalinga.
Viduramžiškame SPA nereikalingas nei muilas, nei kitos duše mėgstamos higienos priemonės. Vien vanta yra stebuklinga. Ji atlieka ir aromaterapijos, ir šildomąjį, ir masažuojamąjį, ir šveičiamąjį vaidmenis, kartu ir pagirdo savo syvais. Savaime suprantama, kad po pirties viso šio gėrio nereikėtų numazgoti muilina kempine... Svarbu, kad vanta būtų surišta tinkamai, būtų švelni, nebraižytų odos. Tai reiškia, kad ji turi būti su lapais, negali kyšoti plikos šakelės. Visi trynimai ir šveitimai su vanta turi būti atliekami būtent su sodria jos lapija. Priešingu atveju maloni procedūra gali virsti „egzekucija“...
Labai populiaru naudoti įvairius aliejus. Manau, kad kiekviena moteris turi atsižvelgti į savo pojūčius po pirties: jei oda išsausėjo, žinoma, galima ir reikia panaudoti jai tinkančias priemones. Tik nepatarčiau aliejumi trintis pačioje garinėje: jo prilašėjus ant drėgnų grindų, gali tapti labai slidu ir nutikti nemalonių incidentų. Apskritai, kaskart užsiimant pirtyje „grožio eksperimentais“, vertėtų pagalvoti ir apie padarinius. Pavyzdžiui, įvertinti, ar naudojamos priemonės neužkimš vandens nutekėjimo angų. Įsivaizduokite, kad ant veido ar viso kūno užsitepėte avižinių dribsnių kaukę. Ji tikrai labai efektyvi, bet kol laukėte, kad košė suveiktų, nubyrėję dribsniai prikepė prie medinių gultų ar grindų, o galiausiai užplaukė ant latako ir jį tarsi užklijavo. Tai reiškia, kad pirties atsipalaidavimo finalas virs labai neromantiška pirties šveitimo treniruote.
Kodėl vis tik moterys sako, kad pirties nemėgsta?
Dažnai tenka girdėti: „Pirties nemėgstu, man ten per karšta, tad į ją nevaikštau.“ Kai kurios sako, kad po pirties skauda galvą ir pan. Sveikinu tokias moteris (ir vyrus), kad žino, ko nori, ir nesileidžia į kankinimus pirtyse, kur būti nemalonu. Manęs taip pat niekas nenuvarytų į svilinančią pirtį. Mūsų tauta užsigrūdinusi, per amžius įpratusi vienaip ar kitaip kentėti. Matyt, kai kam atrodo, kad ir pirtyje reikia pakentėti.
Visgi jei tokioje vietoje kenčiate, pirtis jums nėra naudinga, tinkama arba ja naudojamasi nesaikingai. Mano taisyklė paprasta: pirtyje reikia būti tik tol, kol gera ir malonu. Ir apskritai, reikia įsiklausyti į savo kūną ir duoti jam tai, ko norisi – šilumos, vėsos, drėgmės ir t. t. Jei tik atsiranda bet koks diskomforto pojūtis, viską nedelsiant reikia nutraukti.
Renkantis pirtį reikėtų pasidomėti, koks jos mikroklimatas. Man priimtiniausias yra tradicinės pirties – kai temperatūra iki 60 laipsnių ir daug garo, išgaunamo nuo gerai įkaitusių akmenų, ne nuo metalinių krosnies dalių. Jei temperatūra viršija 70 laipsnių, garas jau būna svilinantis, vanotis tokiomis sąlygomis sudėtinga. O jei pirtyje 80 laipsnių ir daugiau, apie garą galima pamiršti: esant sausam orui vanojimasis sunkiai įmanomas, nes po akimirkos vantos lapai ima džiūti ir trupėti. Tikriausiai todėl radosi įprotis ją kaskart nardinti į vandenį ir taip taisyti padėtį. Geroje pirtyje vantų murkdyti į vandenį nereikia, tinkamai paruoštos jos savaime išskiria geriausias savybes.
Ar svilinanti temperatūra atpalaiduoja, negaliu vertinti, nes į tokias pirtis nebeinu labai seniai. Ko gero, pats maloniausias momentas – ištrūkimas iš „kančios“ ir atsivėsinimas. Labai karštose pirtyse kaista odos paviršius, tad pasitaiko, kad po tokio pasišildymo išsimaudę eketėje žmonės rimtai peršąla. To nenutinka po tradicinės pirties, kur jauki šiluma ir garas kūną įšildo labai giliai. Murktelėjus į eketę, kūne dar kurį laiką kunkuliuoja šiluma, ji maloniai virpina visas ląsteles. Net ir neužsigrūdinę, nelaikantys savęs „ruoniais“ pirčių mėgėjai smarkiai sušilę pirtyje gali drąsiai lįsti į eketę (žinoma, su sąlyga, kad į pirtį eina būdami sveiki).
Reziumuojant belieka konstatuoti, kad kaip mikrobangų krosnelėje neįmanoma pagaminti sveiko, gurmaniško patiekalo, taip ir greitai paruošiamose pirtyse sunkiai įmanomas kokybiškas rezultatas.
Ar pirtininkėmis moterys būdavo ir anksčiau?
Teko skaityti, kad anuomet mergaitės būdavo laikomos pasiruošusiomis tekėti, kai išmokdavo iškūrenti pirties krosnį. Dažniausiai tai būdavo dūminė krosnis, tad kūrenant patalpa tapdavo sklidina dūmų. Vadinasi, kūrenti krosnį ekstremaliomis sąlygomis buvo tikras išbandymas. Po vedybų jaunąją taip pat vesdavo į pirtį – čia ji aukodavo savo austą juostą, o bendruomenės moterys priėmimo į savo gretas aktą neretai atlikdavo irgi pirtyje.
Gali būti, kad, be higieninių reikalų, pirties šiluma tarnaudavo ir kitoms buities reikmėms. Kai kur pirtyse būdavo džiovinamas salyklas ir verdamas alus, galėdavo jose pradžiovinti ir kitką.
Dvaro pirties mūrinės krosnies pakuroje temperatūra gali siekti bemaž 1000 laipsnių. Ši krosnis turi kaminą, tad jai kūrenantis nereikia būti dūmuose, tuo metu galima nuveikti ką nors įdomesnio. Neteko aptikti informacijos, kad į pirties krosnį būtų dedama keramika, tačiau man sėkmingai pavyko tokioje krosnyje išdegti nedidelių šamotinių indų. Spėju, kad ir anuomet žmonės nešvaistydavo šilumos veltui ir nusilipdytas puodynes pakepindavo kad ir pirtyje ar duonkepėje krosnyje.
Taigi, linkiu moterims drąsiai grįžti į pirtis ir palepinti save potyriais, atradimais, kūriniais.
