Į šį ir kitus dantų kanalų gydymo klausimus atsako klinikos „Art Dentistry“ gydytojas odontologas Vitoldas Šalašidi.
Gydytojas odontologas V. Šalašidi apie 20 metų specializuojasi endodontijos ir mikroskopinės odontologijos srityse ir per tą laiką jo siekis, kad pacientai kaip įmanoma ilgiau išsaugotų savus dantis, tik stiprėjo. Pasak gydytojo, tokios pat tendencijos vyrauja visoje šiuolaikinėje odontologijoje. „Deja, bet mokslas vis dar neišrado nieko geresnio už tai, ką mums davė gamta, – sako Vitoldas Šalašidi. – Danties formavimosi metu, dentino ir emalio ląstelės apauga minkštą jungiamąjį audinį, jis virsta danties pulpa. Pulpa turi savyje kraujagyslių, nervų, limfagyslių, imuninių ląstelių. Jei ji yra sveika ir gyvybinga, tai pats geriausias danties šaknies kanalo užpildas. Dabar ant bangos esanti regeneracinė endodontija kalba būtent apie tai, kaip išsaugoti pulpą arba atauginti kažką panašaus į ją. Tai ypač svarbu gydant jaunų žmonių dantis, kurie dar nėra baigę formuotis. Jei tokio danties pulpą pašalinsime ir kanalus užplombuosime, jis nustos vystytis. Tad kartais verčiau palikti šiek tiek karieso, nei brautis į kanalus ir pažeisti pulpą. Beje, žmogui senstant pulpos mažėja, dentino daugėja, o kanalai siaurėja.“
O ką daryti, jei į pulpą jau pateko infekcija?
Sveiko, sandaraus danties pulpa yra patikimai apsaugota, tačiau dančiui praradus sandarumą (tai dažniausiai nutinka dėl karieso) į jo pulpą patenka bakterijų. Žmonės neretai įsivaizduoja kanalą kaip taisyklingos formos tuščiavidurį cilindrą, tačiau mes kalbame ne apie vieną ar kelis kanalus, o apie jų sistemą. Dantyse gali būti nuo vieno iki keturių ar net daugiau pagrindinių kanalų, o šie turi įvairių atsišakojimų tarsi upės delta, nišų, smulkių angų, kartais šaknys suauga, kanalai susibėga, tarp jų atsiranda sąsmauka. Šiose nišose ir atsišakojimuose dažnai susikaupia nekrotinis pulpos audinys, gydymo metu patenka dentino drožlės, cemento likučiai. Jei tai paliksime, vystysis uždegimas, stiprės skausmas, prasidės kaulo tirpimas (rezorbcija) ir tikėtina, kad danties greitai neteksime. Tad infekuotą danties pulpą reikia pašalinti, o šaknų kanalus kruopščiai išvalyti ir užplombuoti. Tiesa, juos surasti, pasiekti ir tinkamai išgydyti neturint mikroskopo ar specialios įrangos labai sunku.
Reikia pripažinti, kad mikroskopą pamatysi anaiptol ne kiekvieno odontologo kabinete. Ar jis tikrai būtinas?
Žinau, kad yra endodontų, kurie gydo kanalus be mikroskopo, bet man tai panašu į bandymą sutvarkyti kambarį užsimerkus. Gali pasisekti, bet gali ir ne. Visų pirma, kalbame apie mikrodydžius. Įprastai kanalo skersmuo yra apie 1mm, bet gali būti ir 0,06 mm, plika akimi tokių net neįmanoma aptikti. Priežasčių, kodėl kai kurie odontologai mikroskopu nesinaudoja, yra ne viena: jis brangiai kainuoja, reikia išmokti juo dirbti, asistentas taip pat turi būti apmokytas. Bet kai įgundi naudotis, net neįsivaizduoji, kaip galėtum be to apsieiti. Tai padeda sutaupyti laiko, atlikti procedūrą nepriekaištingai tiksliai, sumažina komplikacijų riziką.
Be ko dar sunkiai įsivaizduojat endodonto darbą?
Be sterilumą garantuojančios koferdamo sistemos. Ši konstrukcija atriboja gydomą dantį nuo likusios burnos ertmės, užtikrindama visišką jo izoliaciją ir sukurdama sterilią (aseptinę) aplinką. Tai labai svarbu, nes nepašalinta ar naujai įnešta infekcija gali užprogramuoti komplikacijas, dėl kurių kanalus teks pergydyti. Ne mažiau svarbi ir tiksli diagnostika. Dažomoji medžiaga, kūginio pluošto kompiuterinė tomografija padeda aptikti papildomus kanalus ir jų atšakas, tiksliau diagnozuoti šaknų lūžius, skilimus, įvertinti sinuso, nervo kanalo ir dantų šaknų padėtį. Kanalų atšakoms ir nišoms išvalyti naudojame ultragarsinius instrumentus. Jų skleidžiamos vibruojančios bangos išjudina sunkiai pasiekiamus užkaborius ir pašalina iš ten cemento likučius, dentino drožles ar kitus nešvarumus. Išvalius kanalus, jų vidus kruopščiai išsausinamas, smulkios atšakėlės užpildomos rišamąja, o pagrindinis kanalas – plombavimo medžiaga.
Turint tokią įrangą, ko gero, nelieka nepasiekiamų vietų?
Sudėtingiausia dirbti dantų šaknų viršūnių srityje. Jos yra giliai, ten yra daugiausiai kanalo atšakų, taip pat svarbu neužkimšti drožlėmis kanalo viršūninės angos, neįnešti gilyn infekcijos. Nepavykus pasiekti viršūnės galima prie jos prieiti iš kitos pusės, t.y. atlikti šaknies viršūnės operaciją, vadinamąją rezekciją (lot. resectio – nupjovimas).
Kas tai yra? Ar ši procedūra – naujovė odontologijoje?
JAV, Europoje šios procedūros aprašytos jau prieš 130 metų, bet sovietinėje Lietuvoje dėl žinių ir kvalifikuotų specialistų trūkumo jos būdavo daromos gana retai, dažniausiai – tik priekinių dantų srityje. Procedūros metu pirmiausiai prapjaunamos ir atkeliamos dantenos, tuomet tenka atverti šaknį apaugusį kaulą, pašalinti, jei yra, jo destrukcijas, uždegiminius židinius, cistas ir kitus darinius. Išvalius ertmę nupjaunama danties viršūnė ir kanalai užplombuojami iš apačios. Tai sudėtingiau nei gydyti juos įprastu būdu, per danties vainiką. Be to, ne kiekvieną dantį taip galima operuoti. Kartais tai padaryti trukdo viršutinio žandikaulio sinusas, apatinio žandikaulo nervo kanalas, kartais – pernelyg storas kaulo sluoksnis, blogas pasiekiamumas. Išskirtiniais atvejais gali būti paprasčiau išrauti dantį, nupjauti jo viršūnę, užplombuoti kanalus ir įsodinti atgal. Tai vadinama betarpiška implantacija. Jei tai padaroma greitai, dantis prigyja. Vis dėlto to imuosi retai, nes nėra lengva išrauti dantį jo nepažeidžiant, kartais nulūžta šaknies fragmentai.
O kaip dėl kanalų plombavimo medžiagų? Ar jos taip pat patobulėjo?
Atliekant šaknies viršūnės rezekciją, tikru išsigelbėjimu tampa biokeraminės medžiagos. Pastebėta, kad jos netgi skatina dentino regeneraciją, tad idealiai tinka, kai pulpa nėra pažeista. Gydant kanalus, jos yra patogios tuo, kad kietėja drėgmėje, linkusios plėstis, pasižymi ypatingu sandarumu ir antimikrobiniu poveikiu, tad idealiai tinka plombuoti operacijos metu. Tačiau pagrindinis kanalas paprastai plombuojamas ne jomis, o karšta arba šalta gutaperča. Ši medžiaga naudojama jau beveik šimtą metų, gaminama iš kaučiukmečio ir primena plastiliną, tad lengvai užpildo nišas. Prireikus pergydymo ar bandant prieš restauravimą įstatyti kaištį, sukietėjusios keramikos iškrapštyti bus neįmanoma, o gutaperčą pašalinti kur kas lengviau. Aišku, restauruojant dantį, geriausia darbus atlikti taip, kad kanalų pergydyti netektų niekada.
Kodėl tenka kanalus pergydyti?
Kanalai pergydomi ne tik dėl to, kad jie buvo netinkamai išgydyti, nepraeiti iki galo, liko infekcija. Gali nutikti ir taip, kad kanalai buvo sutvarkyti puikiai, bet po sena, didele plomba atsirado plyšių, pro juos pateko bakterijos. Gydant kanalus danties ertmė paprastai labai išgilinama, danties sienos išploninamos, tad plombos nepakanka, dančiui reikia geresnės apsaugos – pvz. keraminio užkloto. Periodontitas, traumos, šaknų skilimas ar jų rezorbcija (ji gali nutikti dėl agresyvaus ortodontinio gydymo ar virusinių ligų) – visa tai taip pat atveda pacientą pas endodontą.
Koks ženklas rodo, kad kanalų pergydymas nepadės? Tarkim, jei dantį „kelia“, jį skausminga prikąsti, manoma, kad gelbėti jau per vėlu.
Danties „kėlimo“ pojūtis nereiškia jam mirties nuosprendžio, tik rodo, kad lėtinis uždegimas perėjo į ūmų. Tai gali nutikti dėl nusilpusio imuniteto, gausaus mikrobų skaičiaus patekimo į kaulo destrukcijos židinį. Tokiais atvejais galima atverti kanalus ir išvalyti nekrotinius audinius arba atlikti šaknies viršūnės rezekciją. Tiesa, jei po šaknimi susiformavo pūlinys, pirmiausia reikia jį išleisti ir palaukti, kol ūmus uždegimas nurims. Operuoti tuosyk nepatartina dėl didelės rizikos, kad infekcija išplis. O štai jei danties šaknis skilusi vertikaliai, kanalų pergydymas išties yra beprasmis.
Plinta nuomonė, kad kanalų pergydymas pernelyg brangus, varginantis ir, deja, laikinas sprendimas, nes negyvas dantis vis tiek ilgai nelaikys. Ar ne geriau iškart jį traukti ir sriegti implantą?
Kai pacientai ima kalbėti apie negyvus dantis, siūlau pabandyti juos išrauti be nuskausminimo. Tuomet ir suprasite, ar jis yra tikrai negyvas (juokiasi). Taip, tas dantis neturi pulpos, bet jo šaknys apaugusios natūraliu audiniu ir su juo suaugusios. Tinkamai išgydytas dantis gali stovėti taip pat sėkmingai, kaip ir gyvas, tik jo šaknies skilimo rizika didesnė. O štai implantas yra svetimkūnis, jį organizmas toleruoja prasčiau. Be to, jo paviršius porėtas, tad jei patenka bakterijų, jas pašalinti labai sunku, ir tik laiko klausimas, kada aplink jį esantis kaulas ištirps. Tuo tarpu danties, tegul ir negyvo, paviršius yra lygesnis, jį nuvalyti ar regeneruoti kur kas lengviau. Galų gale, kuo vėliau išrausime nuosavą dantį, tuo vėliau ateis eilė implantui, kuris, reikia pripažinti, taip pat ne amžinas. Ir beje, nesutikčiau, kad pergydyti kanalus yra brangiau. Nors tai neretai yra sudėtingesnė procedūra už implantaciją, kainuoja ji vis dar mažiau, o ilgalaikė jos vertė – didesnė.
Užsakymo nr.: PT_67436
