Gydytoja, buvusi Vilniaus miesto 1-oji klinikinės ligoninės (Šv. Jokūbo) anesteziologė, reanimatologė, budėjusi Sausio 13-osios naktį, Dalia Steiblienė sako, kad Sausio 13-oji yra kaip laisvės simbolis, kaip suteikta galimybė toje laisvėje gyventi. Prisimenant ir pagerbiant Sausio 13-osios aukas D. Steiblienė ragino susikaupti, susitelkti ir padėti sustabdyti viruso plitimą. Pasirinkti gyvenimą, o ne beprasmę mirtį nuo kovido.

„Prieš 30 metų žmonės apgynė laisvę, ant jos aukuro padėjo savo gyvybę ir sveikatą. O dabar pandeminio viruso užgesintos žmonių gyvybės – ant kokio aukuro jos galėtų būti sudėtos? Tos mirtys dabar atrodo tokios beprasmės ir todėl be galo skaudžios. Medikai, padedami savanorių, stengiasi išplėšti iš kovido viruso gniaužtų sergančiuosius. Dirba negailėdami jėgų, o dabar jau dažnai ir savo sveikatos, ir net gyvybių sąskaita“, - Laisvės gynėjų dienos 30-mečio minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje Seime sakė D. Steiblienė/

Kokią galią turi žmonių susitelkimas, patriotiškumas, pilietiškumas, visi patyrėme tą nepamirštamą Sausio 13-ąją. Tą naktį budėjau Šv. Jokūbo ligoninėje, reanimacijos skyriuje. Tada ta ligoninė vadinosi 1-ąja tarybine ligonine. Budėjimas prasidėjo neįprastai ramiai, kaip tyla prieš audrą. Tačiau apie vidurnaktį, kai pasigirdo automatų šūvių tratėjimas – tą garsą prisimenu kaip sausą traškesį – ir šūvių salvės, nuo kurių drebėjo reanimacijos skyriaus langų stiklai, supratome, kad atsitiko ir vyksta kažkas baisaus.

Rodos, netrukus, po kelių akimirkų, į ligoninės kiemą įsuko vienas paskui kitą greitosios pagalbos automobiliai, keli dengti sunkvežimiai su žmonėmis. Sužeistųjų ir nukentėjusiųjų srautas plūstelėjo į ligoninės priėmimo skyrių. Kurie buvo stipresni, sodinome ant kėdžių, suolų, kiti buvo guldomi ant kušečių, neštuvų, vežimėlių, o po to, kai jau nebuvo kur guldyti, tiesiog guldėme ant grindų vieną prie kito, palikdami tarpus, kad būtų galima praeiti.

Vaizdas buvo šokiruojantis ir sukrečiantis. Mums, prie daug ko pripratusiems medikams, kėlė milžinišką stresą. Tačiau emocijoms nebuvo laiko, reikėjo jas tuoj pat sutramdyti, įvertinti situaciją ir nuspręsti, kam, kokią ir kokiu eiliškumu teikti pagalbą. Ar tam, kuris dejuoja, ar tam, kuris labai tyliai guli, ar tam, nuo kurio neštuvų per grindis srovena kraujas. Visiems reikėjo skubios pagalbos čia ir dabar.

Mūsų budinti komanda buvo negausi. Paprastai budėdavo anesteziologas, traumatologas, du neurochirurgai, dvi operacinės slaugytojos. Tačiau neilgai mes buvome vieni. Netrukus iš namų kas kaip galėjo pasiekti ligoninę, nes tada buvo blokuotas transportas, visi subėgo į ligoninę padėti – ir gydytojai, ir slaugytojos, ir operacinės personalas. Tarpduryje išdygo ir daktaras Juozas Olekas, šūktelėjo: „Aš čia ne kaip ministras. Gal reikalinga mano kaip chirurgo pagalba?“ Kiek vėliau, po kelių valandų, iš Kauno mikroautobusu atvažiavo Kauno klinikų neurochirurgai, prisidėję operacinės medžiagos, sterilių instrumentų, ir siūlė savo pagalbą.

Toks medikų susitelkimas labai padėjo išgyventi emociškai, susikaupti labai įtemptam ir intensyviam tos nakties darbui“, – prisiminė D. Steiblienė.