Reportažuose iš „kovidinių“ ligoninių tikriausiai ne kartą teko matyti vaizdą, kaip ant mediko nugaros ar krūtinės storu žymekliu arba ant lipnaus lapo juostos yra pažymima tik tai, kas svarbiausia – pareigos: gydytojas, slaugytojas. Vien dėl to, kad ant galvos priglundantys gobtuvai, dėvimos veido kaukės bei skydeliai dažniausiai neleidžia matyti veido bei atpažinti konkretaus žmogaus.

Būtų logiška manyti, kad nuolat keičiantis medikų komandų sudėčiai, stengiamasi apsisaugoti nuo pacientui pavojingų nesusipratimų ekstra situacijose bei tinkamai pasiskirstyti atsakomybes. Bet anonimiškumas atlieka ir dar vieną funkciją. Jis padeda palaikyti pačios pirmosios fronto linijos – mobiliųjų punktų – gyvybingumą, kai į pagalbą čia ateinantys medikai nenori būti atpažinti.

Medicinos sektoriuje bedarbių šiuo metu nėra. COVID-19 pandemijos priešakinėse linijose stovi ne tik „kovidinius“ ligonius gydantieji, bet ir viešajame bei privačiame sektoriuje dirbantys Lietuvos šeimos gydytojai, o tokios naujos grandys kaip mobilieji punktai reikalauja dar daugiau papildomų žmogiškųjų išteklių. Suprasdami nepavydėtiną punktų situaciją ir savo iniciatyva jiems samdydami žmones susidūrėme su netikėtu atradimu. Medikai gali ir nori padėti savo asmeninio laiko sąskaita, bet... nenori būti atpažinti pagrindinių darbdavių.

Taigi, kol plačioji visuomenė drąsiai vaikščiojo po prekybos centrus, tai pačiai visuomenei iš paskutiniųjų mobiliuosiuose punktuose besistengiantys padėti medikai girdėjo pagrindinę sveikatos įstaigų baimę – per sąlytį su galimai užsikrėtusiais pacientais neparnešti iš punktų viruso „į namus“. Tame telpa ir nerimas dėl visos įstaigos likimo, ir, galbūt, nepasitikėjimas saugumo užtikrinimo algoritmais, kurie bent kiek daugiau pasigilinus neleidžia darbo rizikos čia laikyti didele.

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje (Lazdynų) ligoninėje gruodžio viduryje atlikus profilaktinį darbuotojų ištyrimą dėl koronaviruso paaiškėjo, kad čia yra 129 besimptomiai atvejai. Tokias iniciatyvas norisi sveikinti ir matyti jų kuo daugiau, nes jos tiesiog yra būtinos. Kita vertus apmaudu, kad nematomai viruso baimei sektorių graužiant iš vidaus, gali nutikti ir taip, kad šie laiku izoliuoti besimptomiai ligoninės darbuotojai neramią atmosferą, apie kurią garsiai nekalbama, įkaitins dar labiau.

Kalbame apie gyventojų skeptiškumą, kurie netiki koronaviruso egzistavimu net atsidūrę ligoninėje arba tyko menamo sąmokslo įrodymų neva prie visiškai tuščių ligoninių korpusų. Turime būti pasiruošę ne tik kalbėti apie stigmas sveikatos apsaugos sistemoje, bet ir mokslu pagrįstais argumentais griauti baimes. Pažvelkime į „kovidines“ ligonines dar kartą. Į jas jau plūsta ir COVID-19 persirgę, ir net su virusu visiškai nesusidūrę savanoriai. Ar tokioje situacijoje galime, nors ir tyliai, nusišalinti mes patys?

Milžiniškas ačiū tiems, kurie supranta, kad karas be pastangų nebus laimėtas. Ačiū tiems, kuriems pareiga visuomenei neapsiriboja turimo etato sąvoka. Ačiū tiems, kurie kas mėnesį skiria bent po keletą šimtų be galo brangių asmeninio laiko valandų, vėliau virstančių pasiaukojamu darbu mobiliuosiuose punktuose – vėjyje ir šaltyje, sužvarbusiomis rankomis, bet didelėmis širdimis ir degančiomis akimis. Be jūsų kovoje su koronavirusu patirtume kur kas mažiau sėkmės.

COVID-19 sėjasi visur – nuo atokiausių kaimų iki aukščiausių valdžios institucijų, ligoninėse ima trūkti lovų tokiems pacientams gydyti. Ir niekas nežino, kas bus kitas. O jeigu kitas būsi Tu? Tikriausiai ir Tau liks kelias į mobilųjį punktą ar bent į koronaviruso mėginių paėmimo namelį šalia klinikos. Ir neliks kitos išeities, kaip tik čia atvykti.

Būkite saugūs, likite namuose ir neužmirškite dėkingumo tiems, kurie aukojasi dėl visų mūsų.