Leidykla „Briedis“ pristato dviejų garsių daktarų – sertifikuoto mitybos specialisto Jonny Bowdeno ir kardiologo Stepheno Sinatros knygą „Didysis cholesterolio mitas“.
Širdies ligos yra žudikas numeris vienas. Tačiau tradiciniuose širdies ligų protokoluose akcentuojant cholesterolio lygio mažinimą, pateikiama klaidinga informacija. Mokslininkai įrodė, kad pagal cholesterolio lygį negalima diagnozuoti širdies ligų, o standartiniai jo mažinimo receptai, tokie kaip mažai riebalų ar angliavandenių turinčios neveiksmingos dietos bei rimtą šalutinį poveikį sukeliantys statinų grupės vaistai, užgožia tikrąsias širdies ligos priežastis.
Autoriai suprantama kalba atskleidžia ne tik tai, kad cholesterolis ir sotieji riebalai yra tiesiausias kelias į širdies ligą, bet ir daugelį kitų mitų. Jie įvardija tikruosius širdies ligos kaltininkus – uždegimą, cukrų, daug angliavandenių ir perdirbtus produktus, ir tai pagrindžia moksliniais tyrimais.
Knygoje pateikiamas paprastas, suprantamas ir lengvai įgyvendinimas planas, padėsiantis išsaugoti sveiką širdį. Bestselerių apie sveikatą autoriai Jonny Bowdenas ir Stephenas Sinatra, akcentuodami mitybą, fizinę veiklą, papildus ir streso valdymą, skaitytojams pristato keturių dalių, naujausiais tyrimais ir klinikinėmis išvadomis pagrįstą veiksmingo apsisaugojimo nuo širdies ligos, jos kontroliavimo ir gydymo strategiją, daugiausia dėmesio skirdami tinkamai dietai, mankštai, papildams, streso ir pykčio valdymui.
Čia rasite ir 100 pagrindinių patiekalų, garnyrų, užkandžių, net desertų receptų, padedančių įgyvendinti autorių nurodytus gydymo būdus. Šie paprasti gardžių patiekalų receptai ir kruopščiai sudaryti mitybos planai padės sumažinti širdies ligos riziką ir gyventi ilgai bei sveikai.
Atskleiskite tikruosius širdies ligos kaltininkus ir mėgaukitės maisto produktais, kurie, atrodė, dingo amžiams!
Kviečiame skaityti ištrauką iš knygos „Didysis cholesterolio mitas. Gydymo planas be statinių“:
CUKRUS – NEABEJOTINAS MITYBOS DEMONAS
Svarbiausias šio skyriaus akcentas: cukrus jūsų širdžiai kelia daug didesnį pavojų nei riebalai. Pasakojimas apie cukrų ir apie dažnai ignoruojamą jo įtaką širdies ligoms verčia mus įtraukti temą, kurią pavadintume Endokrinologijos pradžiamoksliu. Suprantame, kad tai skamba nelyginant pikto biologijos mokytojo aiškus tikslas apkartinti jums gyvenimą, tačiau pažadame, kad neteks markstytis. Baigę skaityti šį skyrių, žinosite daugiau už kai kuriuos gydytojus apie tai, kas sieja širdies ligas, diabetą, nutukimą ir aukštą kraujospūdį – ligas, kurios daugumai skaitytojų nėra atsitiktinės.
Supratę, kas sieja šias naujas degeneracines ligas ir jų ryšį su širdies ligomis, manome, prieisite
prie tos pačios išvados, prie kurios priėjome ir mes: gerbiamieji, mūsų sveikatos guru teisė ir
pripažino kaltu ne tą kaltinamąjį. Riebalai visada buvo nekalti.
Cukrus – tikrasis mitybos kaltininkas.
Endokrinologijos pradžiamokslis: hormoninis maisto poveikis
Pradedame šią kelionę, turėdami vieną paprastą prielaidą: hormonai reguliuoja beveik visus mūsų organizme vykstančius metabolinius (tai yra medžiagų apykaitos) procesus, o jūs savo gyvenimo būdu kontroliuojate kai kuriuos svarbiausius hormonus. Maistas, taip pat ir kiti reikšmingi gyvenimo būdo veiksniai, tokie kaip stresas, yra hormonus stimuliuojantys vaistai, o hormonai nurodo organizmui kaupti arba deginti riebalus bei atlikti begalę kitų metabolinių procesų.
„Maistas gali tapti pačiu efektyviausiu vaistu, nes jis sukelia esminių pokyčių hormonuose, o hormonų
poveikis yra šimtus kartų stipresnis už bet kokio vaisto poveikį“, – teigia dr. Barrys Searsas. Hormonai – tarsi skrydžių vadovai, sprendžiantys, kurie lėktuvai pakils (o mūsų atveju, kas „nučiuoš“ į stemplę!).
Dauguma žinomų dietologų ir gydytojų šio fakto nepaisė, antsvoro ir širdies ligų riziką turintiems žmonėms tradiciškai rekomenduodami mažinti kalorijas ir sočiuosius riebalus. Bet kalorijos nėra vienodos. Vieni maisto produktai labai kelia riebalus kaupiančių hormonų kiekį, kiti – ne, net jei kalorijų kiekis yra tas pats. Tai ne sutapimas, kad riebalus kaupiantys hormonai daro didžiulę įtaką ir širdžiai.
Koks gi šio riebalus kaupiančio hormono pavadinimas?
Insulinas.
Insulinas, 1921 m. atrastas hormonas, yra pagrindinis veikėjas mūsų mažojoje hormonų dramoje. Tai
anabolinis hormonas, atsakingas už tokių junginių kaip gliukozė (cukraus ir aminorūgščių) kaupimą tam tikrose „saugyklose“ (ląstelėse). Jam giminingas hormonas gliukagonas minėtas „saugyklas“ atidaro išleisdamas reikalingas sankaupas. Insulinas atsakingas už kaupimą, o gliukagonas – už išleidimą. Jų abiejų darbas – palaikyti reikiamą cukraus kiekį kraujyje, kad visa jūsų metabolinė sistema veiktų nepriekaištingai. Insulinas yra susijęs su daugybe visos civilizacijos ligų. Kontroliuojant insuliną, galima sumažinti ne tik širdies ligų riziką, bet ir aukšto kraujospūdžio, diabeto, policistinių kiaušidžių sindromo, uždegiminių ligų ir net galbūt vėžio grėsmę.
Tiek insulinas, tiek gliukagonas yra būtini sveikatai. Be insulino cukraus kiekis kraujyje pašoktų, ir viskas baigtųsi koma bei mirtimi, o tai pirmoje XX a. pusėje, kol dar nebuvo atrastas insulinas, nutikdavo beveik kiekvienam, sergančiam I tipo diabetu. Na, o be gliukagono cukraus kiekis kraujyje nukristų, ir tai sukeltų smegenų disfunkciją, komą ir mirtį. Taigi organizmas žino, ką darąs. Šis dviejų jėgų – vienos (insulino), sergstinčios, kad cukraus kiekis kraujyje pernelyg nepakiltų, ir kitos (gliukagono), neleidžiančios per daug jam nukristi – šokis yra būtinas gyvybei palaikyti.
Įdomu, kad insulinas tėra vienintelis hormonas, neleidžiantis per daug pakilti cukraus kiekiui kraujyje,
tačiau, be gliukagono, yra dar keli hormonai – kortizolis, adrenalinas, noradrenalinas, žmogaus augimo hormonas – saugantys, kad cukraus kiekis kraujyje kritiškai nenukristų. Galėtumėt sakyti, kad insulinas yra toks stiprus hormonas, jog reikia net kitų penkių hormonų pusiausvyrai palaikyti!
Kad suprastume, kaip insulinas turėtų veikti organizme, pamėginkime pažvelgti į medžiagų apykaitą,
„nenualintą“ ilgalaikės netinkamos mitybos ir sėslaus gyvenimo būdo. Įsivaizduokime, kad stebime penkiamečio vaiko, augančio ekologiniame ūkyje, valgančio tik sveikus maisto produktus, kvėpuojančio grynu oru ir kasdien įsitraukiančio į aktyvią fizinę veiklą, medžiagų apykaitą.
Parėjęs iš mokyklos, vaikas suvalgo obuolį. Jo cukraus kiekis kraujyje truputį pakyla, tai vyksta visuomet, kai valgote. Reaguodama į šį nežymų cukraus kraujyje šoktelėjimą, kasa išskiria nedidelį kiekį insulino, ir šis tuojau ima rinkti cukraus perteklių vaiko kraujyje ir perneša raumenų ląstelėms. Tai tiesiog puiku, nes tas berniukas eina į lauką žaisti ar važinėti dviračiu, darbuotis ūkyje ar užsiimti kokia kita fizine veikla, kuriai atlikti jo raumenų ląstelėms reikalinga energija.
Skamba gana gerai. Raumenų ląstelės šį perteklinį cukrų panaudoja energijai, tad cukraus kiekis kraujyje vėl nukrinta iki normalaus lygio ir netgi truputėlį žemiau, nes raumenys jį vis dar naudoja. Berniukas vėl išalksta, pareina namo ir valgo vakarienę. Pasaulyje tvarka. Tačiau ši ideali medžiagų apykaita nėra jūsų medžiagų apykaita. Jūsų medžiagų apykaita atrodo maždaug taip: atsikeliate vėlai, streso hormonai šėlsta organizme. (Šie streso hormonai yra svarbūs širdies ligų veiksniai, ir juos daug išsamiau aptarsime tolimesniame skyriuje.) Streso hormonai smegenims siunčia paprastą signalą – kuo skubiau pasirūpinti kuru. Taigi lekiate pro duris, užbėgate į Starbucks kavinę saldintos latės kavos ir „mažai riebalų“, bet galybę kalorijų turinčio keksiuko. Jūsų cukraus kiekis kraujyje įsibėgėja kaip sprinteris. Kasa aikteli: „Ohoho, teks siųsti rimtesnių ginklų, vyrukas visai padūko, aplinkui vienas cukrus!“ Kasa ima gaminti didžiulius kiekius insulino, kad kuo skubiau būtų pašalintas iš kraujo cukrus ir perduotas raumenų ląstelėms!
Tačiau raumenų ląstelės jo nepriima. „Kam mums tas cukrus reikalingas? – klausia jos. – Šis vyrukas visą dieną prasėdės stumdydamas kompiuterio pelę, o grįžęs namo įsitaisys ant sofos ir spaudys mygtukus.“ Taigi raumenų ląstelės pradeda priešintis insulinui. „Mums nieko nereikia, – sako jos, – eik kur nors kitur.“ Ir insulinas neturi kito pasirinkimo, kaip tik nukreipti cukraus perteklių kitur, spėkite, kur? Į mielai priimančias jūsų riebalų ląsteles.
Iš pradžių.
Kurį laiką kasa gali toleruoti vis didėjantį insulino kiekį, o raumenų ląstelės gali pasisavinti pakankamai cukraus, kad apsaugotų jus nuo diabeto. Tačiau dėl cukraus pertekliaus (mityboje ir kraujyje) gaminami padidinti insulino kiekiai sukelia rimtų pasekmių, įskaitant ir tas, kurios tiesiogiai veikia širdį. Pateikus šio reiškinio pribloškiantį pavyzdį, būtina išsiaiškinti, kokį poveikį insulinas daro kraujospūdžiui.
Atsparumas insulinui ir aukštas kraujospūdis
Aukštas insulino lygis kraujospūdį didina keliais būdais. Pirmiausia, dėl insulino gali susiaurėti kraujagyslių spindis. Kuo siauresnės kraujagyslės, tuo aukštesnis kraujospūdis, nes kraują varant siauresniu kanalu reikalinga stipresnė pulsacija. Bet insulinas kelia kraujospūdį dar klastingesniu būdu. Tas būdas susijęs su inkstais. Insulino siunčiama žinutė inkstams: pasilikite druską. Insulinas verčia inkstus pasilikti druską, net jei šie to visai nepageidauja. Kadangi organizmas labai griežtai kontroliuoja natrį, beje, kaip ir cukrų, inkstai taip reaguoja: „Nagi, jei turime pasilikti visą tą druską, tuomet reikia daugiau skysčių, kad būtų galima ją atskiesti ir saugiai laikyti.“ Taip jie ir daro. Padidėjęs natrio kiekis lemia skysčių sulaikymą organizme. Daugiau skysčių – daugiau kraujo, o daugiau kraujo – didesnis kraujospūdis. 70 % hipertenzija sergančių žmonių turi atsparumą insulinui. Ir tai nėra vien teorija.
Wake Forest baptistų medicinos centro tyrimas rodo, kad atsparumas insulinui yra tiesiogiai susijęs su padidėjusiu kraujospūdžiu. „Remdamiesi atsparumu insulinui, galite numatyti, kas labiausiai rizikuoja turėti padidėjusį kraujospūdį, – sakė vienas iš pagrindinių tyrėjų dr. Davidas Goffas jaunesnysis. – Trečdalio [mūsų tyrimo] dalyvių, turinčių didžiausią atsparumą insulinui, sergamumas hipertenzija buvo 35 % didesnis už tą trečdalį, kurio atsparumas insulinui buvo mažiausias. Šie tyrimai rodo, kad sumažinus organizmo atsparumą insulinui galima išvengti hipertenzijos ir kardiovaskulinių ligų.“ Grįžkime prie mūsų pasakojimo. Po kurį laiką trunkančios nuolatinės gausios cukraus ir insulino atakos – turėkite omeny, jog visa tai gaunate iš daug cukraus ir angliavandenių turinčios mitybos – riebalų ląstelės suskanta priešintis: „Jau pakaks!“ Jos tampa atsparios insulino poveikiui (nenuostabu, kad tai ir pavadinta atsparumu insulinui). Dabar jūsų cukraus kiekis kraujyje pakilęs (nes jam nebėra kur dėtis!), ir jums tikrai gresia diabetas. Pastaba susirūpinusiems dėl savo svorio: insulinas ne tik pripildo jūsų ląsteles cukraus, jis dar užrakina riebalų ląstelių duris, taip itin apsunkindamas svorio metimą.
Turint antsvorio, padidėja rizika susirgti ir širdies ligomis, nes tose riebalų ląstelėse prisikaupia cheminių medžiagų, sukeliančių uždegimą!
Ar jau mėginate sujungti taškus?
„Normaliomis sąlygomis insulinas daro teigiamą poveikį organizmui, pavyzdžiui, jis mažina uždegimą, – teigia vienas iš žymiausių mitybos ir sveikatos tyrimų specialistų dr. Jeffas Volekas40. Tačiau jei esate insulinui atsparus, didžiuliai insulino kiekiai daro priešingą poveikį. Jie skatina uždegimą ir sukelia kardiovaskulines ligas. Tai dar nėra visuotinai pripažinta; sutinkama tik su tuo, kad dėl per didelio gliukozės (cukraus) kiekio kraujyje laikui bėgant atsiras problemų.“
Taigi žmogui, kurio jautrumas insulinui yra normalus, didelis gliukozės kiekis kraujyje uždegimų nesukels, tačiau insulinui atsparus žmogus uždegimų vargiai išvengs. Atsparumas insulinui tampa dviguba bėda, susirgus
širdies liga. Jis dažnai didina ir kraujospūdį, taip pat didina diabeto bei nutukimo riziką – visus pagrindinius kardiovaskulinės ligos veiksnius. Maža to, perteklinis insulinas turi uždegiminį poveikį visam jūsų organizmui. Kaip jau matėme, uždegimas atlieka pagrindinį vaidmenį susidarant plokštelei ir daro daug didesnę įtaką širdies ligoms nei cholesterolis. Ligos, susijusios su atsparumu insulinui, sutrumpintai vadinamos KAKDNI (angl. akronimas CHAOS): koronarinės ligos, aukštas kraujospūdis, suaugusiųjų cukrinis diabetas, nutukimas ir insultas. Jos susijusios ne tik su atsparumu insulinui, bet ir tarpusavyje. Jei turite nors kokį atsparumą insulinui, reguliuokite jį mityba, nes tai pats efektyviausias būdas sumažinti koronarinės ligos riziką. Tai, be abejonės, daug geriau už gana nepagrįstą cholesterolio mažinimą! „Smarkiai padidėjęs insulino kiekis neigiamai veikia pačią širdies ligą“, – „New York Times“ rašė Gary Taubesas.
Padidėjęs insulino kiekis didina trigliceridų kiekį, kelia kraujospūdį ir mažina DTL cholesterolį – visa tai dėl atsparumo insulinui, nuo kurio ligoniui darosi prasčiau, o sveikajam gresia pavojus susirgti.
Čia jūs galėtumėte paklausti: „Kaipgi man žinoti, ar esu atsparus insulinui?“ Geras klausimas.
Nors ir atliekami kraujo tyrimai šiam atsparumui nustatyti, tačiau yra ir vienas puikus, nesudėtingas, tradicinis būdas tai išsiaiškinti. Atsistokite priešais sieną, eikite prie jos. Jei jūsų pilvas paliečia sieną pirmiau nei visas jūsų kūnas, labai tikėtina, kad esate atsparus insulinui. Vyrai, kurių juosmens apimtis siekia 102 cm ir daugiau, dažniausiai yra atsparūs insulinui, taip pat ir 89 cm juosmens apimtį turinčios moterys. (Ir nors tikrai tarp atsparių insulinui žmonių pasitaiko ir itin lieknų, vis dėlto didžioji dauguma tokie nėra.)
Ką turite žinoti?
• Cukrus iš visų maisto produktų labiausiai lemia širdies ligas ir kelia daug didesnį pavojų širdžiai nei riebalai.
• Cukrus skatina arterijų sienelių uždegimą.
• Cukrus yra nematoma jungtis, siejanti diabetą, nutukimą ir širdies ligas.
• Dėl didelio cukraus vartojimo išsiskiria hormonas insulinas, kuris kelia kraujospūdį ir didina cholesterolį.
• Cukrus ir perdirbti angliavandeniai didina trigliceridų kiekį, o tai yra svarbus širdies ligų rizikos faktorius.
• Kai kraujyje cukraus molekulės prilimpa prie baltymų, susidaro kenksmingos ir toksinės molekulės, vadinamieji galutiniai pažengusios glikacijos produktai – GPGP.
• Tas pats procesas žaloja MTL, sukelia uždegimą ir galiausiai širdies ligą.
