Tomai, esate kineziterapeutas, sveikos mitybos, sveiko gyvenimo būdo ir holistinio požiūrio į žmogų šalininkas. Ar galite daugiau papasakoti apie tai, ką iš tiesų reiškia terminas holistika?
Terminas atsirado, kai sveikatos specialistai suprato, kad vienos srities neužtenka problemai išspręsti. Kuo daugiau gerųjų efektų panadosime, tuo labiau sumažinsime streso lygį, pagydysime organus, visą organizmą, tai, savo ruožtu, atves prie balanso ilgalaikėje perspektyvoje. Gyvenimas yra įpročių visuma. Klausimas tik, ar mes tuos įpročius esame įkomponavę į savo gyvenimo būdą, ar tik retkarčiais juos naudojame.
Psichologija, fizinis kūnas, organai yra labai stipriai susiję. Nuo mitybos priklauso mūsų hormoninė pusiausvyra, iš jos kyla jausmai, iš jų - mintys, o iš šių - tai, ką sakome ir kaip elgiamės.
Jeigu stalui reikia keturių kojų, kad jis tvirtai stovėtų, taip ir žmogui reikia susitvarkyti savo psichologiją, mitybą, fizinį krūvį bei panaikinti skausmus. Ir visu tuo rūpintis reikia tuo pat metu, kad tas „stalas“ nesugriūtų. Žmonės dažniausiai dirba tik ties viena sritimi, pavyzdžiui, tvarko mitybą, bet pamiršta apie psichologiją. Tai po mėnesio žmogų ir parklupdo – pavyzdžiui, nesuvokti šešėliniai įpročiai arba įsitikinimai lemia, kad, tarkime, užsinorime kažko saldaus. Arba sveika mityba pasimeta rutinoje, žmogus pamiršta, kodėl iš vis to ėmėsi.
Holistika yra hormonų pusiausvyros, uždegimų, minčių ir savijautos gerinimas per judesį, mitybą ir psichologiją. Jos pagalba greičiau sukuriamas gerasis įprotis ir lieka didesnė tikimybė, kad jis išliks.
Papasakokite kaip pats atradote holistiką.
Aš turėjau labai daug traumų. Gimiau uždusęs, būdamas naujagimiu užsikrėčiau sepsiu, jam gydyti reikėjo antibiotikų, o dėl jų visą gyvenimą turėjau sutrikusią organizmo biochemiją ir organų veiklą. Kentėjau nuo depresijos, mirties baimės, panikos priepuolių. Norint išlipti iš depresijos, įvairių sindromų, neigiamai gyvenimą veikiančių įpročių ir minčių svarbu, kad organai puikiai veiktų tarpusavyje, nebūtų sutrikusi biochemija, hormonų veikla. Tai mane atvedė prie holistikos – prie kineziterapijos ir trijų stiprių dalykų, kuriais šiandien aš dalinuosi su žmonėmis: psichologijos, mitybos ir sveiko gyvenimo būdo per judesį. Per šiuos dalykus aš atradau praktikų, kurios mane dar labiau nuramino ir sustiprino. Supratau, kad viskas, ko trokšti, yra kitoje baimės pusėje.
Greičiausiai viena didžiausių žmoniją kankinančių problemų šiuo metu yra stresas. Vis dėlto daugelis nesutaria – stresas yra gerai ar blogai ir kaip jį valdyti.
Specialistai sutaria, kad stresas gali būti naudingas, jis gali padėti žmogui augti ir tobulėti. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kas jį sukelia ir ar žmogus geba su stresu tvarkytis. Stresą gali kelti viskas – maistas, oras, traumos. Jis lieka kūne kaip uždegimai ir eikvoja organizmo vidines jėgas, kurias galėtume panaudoti kažkam kitam – virškinimui, judėjimui, mąstymui. Bet koks organizmo disbalansas, ne tik kažkokios traumos nulemtas uždegimas (pavyzdžiui, ir dubens pasvirimas) sukelia pastovią įtampą, o įtampa ir yra pastovus uždegimas. Mes net nesusimąstome, kad menkas kojos įsipjovimas gali lemti, kad darbe supyksime ant kolegos. Maži dalykai ir yra tikrasis drugelio efektas. Tempi pilną maišą tokių mažų dalykų ant kupros ir net nesusimąstai, o tada imi ir viską numeti ant kažkokio didelio pastebimo dalyko – mane kažkas sunervino. Ne. Tu iš tikrųjų metus tam ruošeisi. Prieš metus įsipjovei koją, metus nekreipei į tai dėmesio, neišsigydei, visus metus pykaisi su savo artimuoju, o tada, pavyzdžiui, padarome kokią avariją. Žmonės to nepastebi.
Svarbu mokytis stresą valdyti balansuojant tarp fizinių ir psichologinių būdų bei mitybos. Kvėpavimo pratimai padeda stresą valdyti, bet išeiti iš kūno stresas turi fiziniu būdu. Kai kurie žmonės patiriamą stresą bando suvaldyti eidami į sporto salę. Iš tiesų į sporto salę reikėtų eiti tam, kad atsikratytume didelio streso, o kvėpavimo praktikos turėtų būti atliekamos, kad jo nepatirtume, arba kad jis neužsilaikytų kūne. Nes dabar žmonės dažnai elgiasi atvirkščiai – didelį stresą bando numalšinti kvėpavimais, o tą stresą, kuris būtų visai pakeliamas, bando išvaikyti sporto salėje. Taip pat geriausia fizinį krūvį patirti iki trijų ar keturių kartų per savaitę, nes sportuojant penkias ar šešias dienas per savaitę organizmui jau reikia atsistatyti nuo streso, patiriamo sportuojant.
Teoriškai sveikas gyvenimo būdas yra viliojanti idėja, bet kasdienybėje turime darbus, šeimas, namus, reikalų – visa tai užima labai daug laiko. O keisti įpročius nėra lengva.
Kad išsiugdytume naujus įpročius, svarbu susikurti naują požiūrį apie dalykus, apie kuriuos mes turime susiformavusią nuomonę. Esame linkę galvoti apie dalykus trumpalaikėje perspektyvoje, mums norisi čia ir dabar – per mėnesį ar du pasieksiu savo rezultatą – ir pamirštame kas laukia ilgalaikėje perspektyvoje.
Pavyzdžiui, mūsų kultūroje labai populiarus nugaros masažas trumpalaikėje perspektyvoje padeda žmogui atsipalaiduoti, nors ilgalaikėje perspektyvoje prisideda prie žmogaus žudymo. Darant nugaros masažus trumpėja lenkiamieji raumenys, tarkim bicepsas, mažasis krūtinės raumuo, o esant šių raumenų įtampai, žmogui tampa sunku kvėpuoti. Galvojant apie ilgalaikę perspektyvą, žmogui turėtų būti siūlomi priekinės kūno dalies masažai ir masažuojami tie raumenys, kurie ištiestų žmogų, kad jam būtų lengviau kvėpuoti ir jis gautų daugiau deguonies.
Arba, pavyzdžiui, alkoholis. Trumpalaikėje perspektyvoje jis padeda, nes atpalaiduoja, nuima stresą, atveria žmogaus pasamonę. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje mes save žudome. Kepenys ir smegenys sunkiai priima alkoholį.
Yra daugybė praktikų, kurios padeda gyventi subalansuotą gyvenimą ir kurias galima pasitelkti, kad nereikėtų vartoti alkoholio ir kitų ilgalaikėje perspektyvoje neefektyvių atsipalaidavimo priemonių. Žmonės baiminasi, kad propaguojant sveiką gyvenimo būdą trūks amplitudžių, bus neįdomu gyventi. Iš tiesų, įvairių praktikų pagalba išmoksti patirti tiek aukščiausių, tiek žemiausių vibracijų jausmus ir juos priimti, neužspausti viduje. Tai ir yra linksmieji kalneliai.
Mes, specialistai, privalome parodyti žmogui, kad yra kitų, jam labiau reikalingų dalykų nei kad tas žmogus yra įpratęs girdėti.
Kaip tame skubėjime, kasdieniniame gyvenime išsiugdyti sveikus įpročius?
Mes linkę bijoti gaišti laiką, norime automatizuoti viską, kad būtų greita ir sėkminga. Bet pasaulinė praktika sako, kad tie, kas daugiau kartų bando ir patiria nesėkmes, randa sėkmę. Aš linkėčiau patirti kuo daugiau nesėkmių, kad atrastumėte savo sėkmes.
Reikėtų suvokti, kad pakankamai ilgai praktikuojant gerus įpročius, organizme susitvarko biochemija, o ilgainiui ir mintys. Kiekvienam tai trunka skirtingą laiko tarpą, nes net ir įvaldžius tą įprotį, vis tiek gali pasitaikyti akimirkų, kai senieji įpročiai bandys vėl išlįsti. Kad nuvytume juos šalin, turime būti pakankamai sąmoningi, juos pastebėti ir užduoti sau klausimą, kodėl tai su mumis vyksta.
Dažnai mus stabdo baimė – kaip aš įsivaizduoju, kaip visuomenė vertins mano sprendimus. Svarbu padaryti faktinį judesį, faktinį veiksmą priešinantis baimei. Tiesiog turi tą padaryti, žengti žingsnį, priimti su tuo žingsniu susijusius nepatogius jausmus ir žinoti, kad viskas bus taip, kaip turi būti. Kai esame pratę prie savo komforto zonos, bet kokie pokyčiai atima energiją, skatina irzlumą. Tai yra skausminga. Kad to išvengtume, turime išmokti pasijausti gerai nekomfortiškose situacijose.
Kaip Jūsų paties gyvenime vyko tie pokyčiai, kuriais dabar dalinatės su kitais?
Šiandieninėje greitoje visuomenėje esame linkę atiduoti sprendimą kitiems ir paskui juos kaltinti už tuos sprendimus. Kai aš pripažinau dalykus, kuriuos bijojau pripažinti sau pačiam, atsirado savivertės jausmas. Ne per ego, greičiau jau ta sveika savivertė, kuri leidžia nekonkuruoti ir vertinti save nesilyginant su kitais. Visa tai reikalavo tiesos – pasakyti koks aš esu nukrypęs nuo normos: mityboje, psichologijoje, sporte.
Padėjo ir tai, kad išsiaiškinau savo šešėlinius įsitikinimus, prioritetus ir norus. Tai visi tie dalykai, kurie, įsivaizduojame, turėtų suteikti laimės hormono dopamino, pavyzdžiui, mašina, namas. Niekada nepasivejam savo susikurtų lūkesčių, nes vis atsiranda kažkokių naujų dalykų. Nerandame ramybės, jaučiamės neatradę savęs, atrodo lyg nugara būtų įsitempusi, kažkur vis lekiam. Supratęs, kaip noriu gyventi ir kaip noriu jaustis, išsigryninau prioritetus. Jie man padeda priimti sprendimus iš širdies, o ne iš baimės dėl savo sprendimų pasekmių.
Įvairių sričių sveikatos specialistų dabar yra daugybė, tik kaip išsirinkti tinkamą?
Reikia rinktis specialistus, kurie yra neutralūs, kuo daugiau dalykų išbandę patys, skleidžia vidinę ramybę, kuo mažiau įtampos, yra nešališki terapijų atžvilgiu ir rekomenduoja kuo daugiau natūralių dalykų, senųjų tradicinių ir modernių praktikų derinių. Reikėtų labai atsargiai vertinti terminą „holistika“ ir nereikėtų „pasimauti“ ant šitos etiketės, nes vis dar yra daug nesąmoningų, šališkų specialistų. Specialistas turi būti visapusiškas, kurią sritį jis beatstovautų.
Be kineziterapijos darote intuityvią terapiją. Kas tai?
Intuityvi terapija susideda iš visų per gyvenimą surinktų žinių ir vyksta tėkmės būsenos pagalba, kai leidžiu savo mintims ir patirtims plaukti per save. Kai kalbu apie žinias, turiu omenyje psichologijos, mitybos ir fizinio kūno suvokimo žinias, kurios sudaro terapiją ir kurios padeda žmogui geriau save pažinti. Tai yra terapija per pajautimą ir prisilietimą.
Kokias praktikas rekomenduotumėte žmogui, norinčiam užsitikrinti gerą sveikatą ir savijautą?
Pirmiausia tai būtų kvėpavimo praktikos. Kvėpavimas yra vienas iš kūno judesių. Jeigu nėra balanso kvėpavime, visi kiti judesiai yra disfunkciniai. Šiuolaikinis žmogus yra susirietęs nuo sėdėjimo, jis patiria daug streso. Per kvėpavimo praktikas gaunamas deguonis nuims stresą, automatiškai geriau ims veikti smegenys ir intuicija, dings baimė, taip priimsime geresnius sprendimus ir lengviau susikursime naujus įpročius. Reikėtų kreiptis į kvėpavimo praktikų specialistus, kurie parodytų skirtumus tarp įprasto kvėpavimo ir specialių kvėpavimo praktikų, nes kiekvienas šonkaulio judesys, kiekvienas milimetras yra labai svarbūs. Be abejo, pratimų atlikimas, net ir be specialisto, jau yra didžiulė nauda, nes su laiku organizmas intuityviai nuves į vis gilesnį kvėpavimą, į didesnį šonkaulių prasiplėtimą.
Kita svarbi sritis yra mitybos įpročiai. Dieta susideda iš to, ką valgai, ko nevalgai, kaip tą darai, kokius produktus vartoji. Svarbu sąmoningas valgymas, kai valgome ne todėl, kad patiriame stresą, o renkamės maistą, kuris mūsų organizmui bus naudingas, suteiks energijos visą dieną, ne tik ateinančią valandą. Nereikėtų bijoti protarpinių badavimų. Jie leidžia organizmui pailsėti ir apsivalyti. Tik labai svarbu žinoti, kaip išeiti iš protarpinio badavimo, kad organizmas nesiintoksikuotų. Žmonės kartais neištveria protarpinio badavimo, nes patiria stresą. Čia galime sugrįžti prie kvėpavimo. Kvėpavimas padeda būti čia ir dabar ir pašalinti stresą.
Svarbu dirbti su savo psichologija. Išsiaiškinti ir pašalinti šešėlinius prioritetus, įsitikinimus ir poreikius. Su jais susiję dalykai apsunkina organizmą, skatina palūžimus, kelia uždegimus ir veda prie sunkių pasirinkimų, kurie sukelia stresą.
Taip pat rekomenduočiau užsiimti reabilitacija, gerti pakankamai vandens, būti gamtoje, medituoti. Svarbiausia, ką norėčiau perteikti, yra tai, kad norint užtikrinti ilgalaikę sėkmę, į pokyčius reikėtų eiti ne tik per mitybą ar tik per sportą, bet sujungiant visus mano minėtus dalykus. Aplinkybės gali lengvai mus paveikti, bet kai visas tas praktikas sujungiame, aplinkybių poveikis mums tampa daug silpnesnis, būna lengviau išlikti ramybės būsenoje ir nepaslysti.
Ačiū už pokalbį
