Užsidegti žvakę mėgsta daugelis. Papasakokite, kaip gydoma vašku?
Gydyti žmogų lašinant karštą vašką – labai sena tradicija, paplitusi šamanizmą praktikuojančiose šalyse, pavyzdžiui Peru ar Meksikoje. Šis metodas panašus į kinų akupresūrą ar akupunktūrą – veikiami kūne esantys meridianai. Šiai terapijai naudojama rankų darbo žvakė – gryno bičių vaško, be jokių priedų. Vaškas lašinamas ant audeklu uždengtų kūno vietų, todėl jaučiama tik šiluma, pavojaus nudeginti odą nėra. Lašinama tol, kol tam tikros kūno vietos pasidengia storu sluoksniu. Kadangi tai – šamaniška technika, daug reikšmės turi, kaip kapsi vaškas. Žvakė gali rūkti, o vaškas – keisti spalvą, nesustabdomai lietis arba labai sunkiai lašėti. Šie požymiai specialistui rodo, kaip žmogaus elektromagnetiniame lauke cirkuliuoja energija, kur yra susiformavę blokai. Kai problemos išsprendžiamos, vaškas ima lašėti tolygiai.
Kaip Jums kilo mintis sukurti šį metodą?
Tradicinė medicina jau supranta, kad neužtenka gydyti vien kūną, bet ką daryti su žmogaus emocijomis, nežino. Ezoterika su savo fantazijomis jau seniai susikompromitavo. Žmonės taip pat sutrikę – norėdami sau padėti, prisigaudo nebūtų dalykų. Pati kurį laiką studijavau etnines sveikatinimo tradicijas, natūropatiją ir kvantinę fiziką, todėl man tapo akivaizdu, kad reikia sujungti keletą metodų. Taip atsirado vaško terapija – kompleksinis sveikatinimo būdas. Iš tiesų tik 10 procentų šio metodo sudaro vaškas. Kitos dalys – šamaniškose vietose praktikuojama fitoterapija, energinis meridianų masažas ir vadinamosios kvantinės energoinformacinės technologijos.
Ką vaško terapija galima išgydyti?
Negalime sakyti, kad gydome kokias nors ligas, bet žmonės tikrai sveiksta. Vaško terapija – tai stiprus postūmis iš esmės keisti gyvenimą. Man yra tekę padėti vienam vyrui, kurio labai silpna širdis, – jis be pagalbos negalėjo net į pirmą aukštą užlipti. Gydytojai nusprendė, kad chirurginis gydymas neįmanomas, nes širdis būtų sustojusi vien nuo nejautros. Vaško terapija vyrą pastatė ant kojų – po mėnesio jis atsigavo, o po dviejų net ir tyrimai parodė, kad operacijos nebereikia. Dabar tas žmogus daug keliauja, kopia į kalnus.
Tokie atvejai atrodo tarsi stebuklas. Kaip jie įvyksta? Ar įmanoma tai paaiškinti?
Jei žmogus per vėlai pastebi neigiamus pokyčius, jam nebeužtenka energijos atsikurti, bet paminėdama sunkią ligą norėjau pasakyti, kad net tokiais atvejais dar galima spėti. Žinoma, geriau pradėti tvarkytis anksčiau. Žmogus pirmiausia išsidarko energiškai, o paskui šis disbalansas perauga į fizinę ligą. Paprastai tai būna susiję su stresu – įtampos sukaustytame kūne energija negali laisvai tekėti, todėl susidaro blokai. Kur jie yra, gerai mato osteopatai.
Jei imsime save kaltinti dėl ligos, ar nepasidarys dar blogiau? Užuot pasveikę, gal dar labiau įsisirgsime?
Jei žmogus gali ligą prišaukti, vadinasi, gali ir atšaukti. Liga yra signalas, kad reikia keisti viską – netinkamą aplinką, mintis, elgesį, užsiėmimus, emocijas. Taigi kai trūksta energijos, nes jau pusė jos sunaudota blogoms mintims, gali prireikti pirminio postūmio iš šalies per meditacijas ir įvairias sveikatinimo praktikas.
Kad energija tekėtų harmoningai, reikia atsipalaiduoti, tad gal padėtų ir paprasčiausias masažas?
Kai žmogus atsipalaiduoja, atkuriamas jo elektromagnetinis laukas, subalansuojamos septynios čakros (jau įkalta į galvas, kad jų yra tiek, tai ir tebūnie, nors iš tikrųjų yra daug daugiau), savaime suprantama, kad ligos pasitraukia. Geras masažistas tikrai gali padėti taip gerai atsipalaiduoti, kad atrodo, jog buvote kažkur išskridę. Skirtumas tas, kad jis netaiko vadinamųjų energoinformacinių technologijų, nuo kurių labai priklauso teigiamas virsmas.
Neapčiuopiami dalykai visada kelia daug klausimų.
Ar mes suprantame, kaip veikia išmanusis telefonas? Ne. Mums tik pasakoma, kur kokį mygtuką reikia paspausti, ir galvos dėl to daugiau sau nesukame. Su kvantiniais dalykais – tas pats. Mums įkaltas vienas vienintelis šabloninis pasaulio vaizdas, ir tai yra natūralu, nes visuomenei funkcionuoti būtina struktūra. Vis dėlto realybės neišeina užčiuopti. Ji yra tokia pat nereali, kaip ir reali. Pažiūrime per mikroskopą – apčiuopiama materija išsiskaido iki neapčiuopiamų atomų, hadronų ir kvarkų, pažvelgiame per teleskopą – vėl neaišku, kur pabaiga. Nelabai komfortiška apie tai net galvoti, ką ir kalbėti apie supratimą. Daugelis žino, kad 70 proc. kūno sudaro vanduo, tad kodėl nesame skysti? Yra teorija, kad žmogus 90 proc. padarytas iš kosminės ugnies, o vanduo – programavimo elementas. Žmoguje yra visi penki elementai, tarp jų – ir iš Mendelejevo lentelės kažkur dingęs eteris. Kur baigiasi mūsų kūnas, irgi niekas nesupranta. Ar jis yra tik tai, ką galime pačiupinėti? Kai sukoncentruoji dėmesį, atrodo, kad suvoki savo kūno ribas, bet užtenka panirti į meditacinę būseną, ir tos ribos išsitrina. Tarkime, padėjęs ranką ant stalo nebegali atskirti, kur tu, kur daiktas.
Grįžtant prie sveikatinimo būdų – norėtųsi daugiau tikslumo, kaip pasirinkti veiksmingus.
Bet kurį metodą reikia išbandyti. Svarbu, kad specialistas jums tiktų, nes jei tarp jūsų nebus rezonanso, nebus ir poveikio. Kartą pabandykite, jei kils abejonių, eikite pas kitą. Nesvarbu, ko jis mokėsi ir kokią metodiką taiko, vis tiek kiekvienas daro savaip. Tai ne vien sąžinės reikalas. Vieni specialistai gali pagreitinti sveikimo procesą arba net ir už žmogų kažką padaryti, tarkim, išnaikinti destrukcines programas. Tai ne kiekvienas gali daryti ir net ne kiekvienas nori, nes tam reikia energijos. Man asmeniškai patinka dirbti greitai ir iki galo, kad žmogus pakankamai sustiprėtų ir toliau jau keistųsi pats. Ekstrasensoriniai sugebėjimai nėra jokie ekstra, jų turime kiekvienas, tiesiog jie yra neaktyvūs, nes nenaudojami. Visiems siūlau išmokti kad ir vaško terapijos – tai tikrai reikalinga kiekvienam, nes gali padėti save ir savo artimuosius pastatyti ant kojų, tada mažiau reikėtų vaistinių.
Atsargiai patarčiau žiūrėti į substancijų gėrimą bei tam tikras kvėpavimo bei kitokias technikas, kurios sukelia pakitusios sąmonės būseną. Į transo, hipnozės ar pakitusios sąmonės būseną perkeltas žmogus turi būti saugiai iš jos ir grąžintas, antraip kyla rizika sutrikdyti psichikos sveikatą. Jei praktikos metu bus sukeltos visos baimės, kokias tik žmogus turi, ar tikrai jo psichika bus pajėgi su jomis susidoroti? Stiprus postūmis į pakitusios sąmonės būseną daugeliui sukelia depresiją, ši tęsiasi gana ilgai. Taip veikia smegenys – po išgyventos euforijos prasideda atvirkščias procesas – slopinimas. Jei dar pamatomas ryškus, malonus kitų dimensijų vaizdas, į šią žemę nebesinori grįžti. Rizika ta, kad procesui vadovaujantis žmogus gali nemokėti tinkamai baigti proceso, todėl siūlyčiau aklai nepasitikėti, verčiau pasidomėkite, kiek jis turi patirties. Tendencija dabar tokia, kad vos kažko pasimokęs ir gavęs popieriuką neretas puola vesti vadinamųjų dvasinių praktikų ir nė nenutuokia, ką daryti sudėtingesniais atvejais. Situaciją komplikuoja ir tai, kad dabartiniais laikais mūsų aplinkoje dominuoja neigiama, įtampą kelianti informacija, todėl gana dažnai psichologinė būsena būna nepalanki tokioms praktikoms. Kartais žmonės ir prisifantazuoja, kad praktikuodami buvo persikėlę į paralelines realybes. Aiškiausia būtų spręsti pagal pokyčius. Jei po atliktos praktikos gyvenimas keičiasi į gerąją pusę, vadinasi, ji buvo veiksminga.
Per kiek laiko gali pasitaisyti pašliję reikalai?
Jei kalbame apie vaško terapiją, tai daugiau nei penkių seansų dar nereikėjo niekam. Štai kodėl sakau, kad šis metodas daro stebuklus. Kaip kitaip galima tai pasiekti? Kai jau suteikta daug energijos, specialistas uždeda struktūrinę apsaugą, kad ta energija kurį laiką išsilaikytų, nes, grįžęs į įprastą aplinką, žmogus kurį laiką dar elgsis taip, kaip elgėsi visada.
Kodėl? Ar vilkas į mišką žiūri, ar įprasta aplinka iš esmės veikia nepalankiai?
Mes visi gyvename kolektyvinės sąmonės lauke. Žmogus nueina į seminarą, ten liepia pozityviai mąstyti, bet jam neišeina to padaryti būtent todėl, kad galvos smegenų žievės elektromagnetinis laukas reaguoja į aplinkos signalus kaip antena.
Jei aplink vyrauja neigiamos mintys, negatyvūs teiginiai, pradedame manyti, kad ir mums taip pat sunku ir bloga. Nuo negatyvių minčių ir neigiamos emocinės būsenos prasideda kelias į vaistinę ir polikliniką. Esame linkę įsijausti į skaitomą knygą, žiūrimą filmą, todėl pirmiausia reikėtų išmokti valdyti savo dėmesio koncentraciją. Jei pastebime, kad iš aplinkos gaunama informacija yra negatyvi, mums kenkia, turėtume nuo jos atsiriboti. Taip saugome savo psichikos sveikatą.
Galima išjungti televizorių, neskaityti žinių, bet ką daryti, jei neigiamą emocinį foną kuria tavo artimieji?
Žmogus dažnai prisigalvoja visokių sunkinančių dalykų, o paskui skundžiasi, kad negali skirti dėmesio sau. Nepasitenkinimas savimi perauga į nepasitenkinimą kitais, nes juk tai jie kalti, kad gyvenimas pablogėjo. Nuo vaikystės žmonės pripratę atsakomybę už savo gyvenimą užkrauti kitam. Sako – buvau vienas, viską spėdavau, o dabar – tik namai ir vaikai. Jeigu sąmoningai formuotume santykius, taip nebūtų. Rastumėme tokį šeimos modelį, kuris leistų suderinti interesus. Gal per daug skiriama dėmesio buičiai ir vaikams? Gal reikia padaryti, kad jie kuo greičiau taptų savarankiški, o ne vežti penkis šimtus metrų į mokyklą? Kai nepasitenkinimas gyvenimu tampa toks, kad jau reikėtų skirtis, vis tiek liekama gyventi kartu – dėl vaikų arba dėl turto, kurį sunku pasidalyti. Visi namie jau serga, miršta, bet pagrindinės problemos nesprendžia. Vaikai, dėl kurių kartu gyvenama, tik ir laukia, kada juos paleis, ir bėga kuo toliau arba pusę savo gyvenimo su psichologais narplioja vaikystės traumas. O kas jums liepia rinktis tokį modelį?
Būna, žmonės ateina pas mane dar nežinodami, ko nori, bet jau jaučia, kad reikia pokyčių. Sąmoningai jie prašo pagalbos, o nesąmoningai laikosi įsikibę visko, kas jiems trukdo, – ir tos šiukšlės nelieskime, ir tą palikime. O jei leistų ištraukti tuos kertinius akmenis, visai kita perspektyva atsivertų.
Kokia Jūsų nuomonė apie meditaciją?
Galvoje visada verda mintys, užtat atsirado įvairios meditacijų technikos, skirtos išmokyti žmogų valdyti dėmesio koncentraciją. Kai to išmokstama, nebereikia vaikščioti į salę ir ten ramiai sėdėti vaizduojantis, kad esi kažkuo geresnis už kitus, o kuo – niekas nežino. Atvirkščiai, jei žmogus sako, kad medituoja, o jo gyvenime niekas nesikeičia, vadinasi, kažką jis daro blogai. Taip pat nereikia manyti, kad dvasiškai tobulėjate, jei vaikštote medituoti. Verčiau jau sakyti, kad toks yra jūsų laisvalaikio užsiėmimas. Daug visokių dalykų prisigalvojama, ir tai kažkodėl vadinama dvasiniu tobulėjimu. Vienas medituoja, kitas nutaria nieko nevalgyti – esą jam užteks oro ir saulės, o saulės pas mus nėra, oras mieste – abejotinos kokybės. Siekiant harmonijos, žmogaus elgesį turėtų nulemti ne jo įgeidžiai, mada ar smalsumas, o kūno pojūčiai, signalizuojantys, ką valgyti ir ką daryti. Dar kitas sako: „Nereikia fizinio kūno, einu į nušvitimą.“ Bet kūnas mums duotas tam, kad galėtume save maksimaliai realizuoti. Negalima sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką laukiant, kol numirsi. Tai beprasmybė. Negerai, jei psichika nesuvokia, ko reikia kūnui.
Pokyčių siekiantiems žmonėms dažnai patariate išvažiuoti į ilgą kelionę, atitrūkti nuo įprastos aplinkos.
Kolektyvinė sąmonė yra kaip širšių lizdas. Jei vienas ramus, kiti supuls, kad padarytų jį neramų, ir tada jau bus tvarka, nes kitaip visai neaišku, kodėl nereaguoji, keistas kažkoks. Užtat reikia keliauti – tai leidžia pabėgti nuo savo įprasto, tiršto informacinio lauko. Keliaujant į jėgos vietas tikrai vyksta transformacija. Aktyvinus delnų čakras, jas net pačiupinėti galima – jaučiasi srautas. Arba pamatyti ištreniravus energinį matymą. Sekvojų miškuose apskritai net daryti nieko nereikia, užtenka vien prie kamieno prisiglausti, ir jau vyksta pokytis. Aš pati organizuoju mokymus Šiaurės Karelijoje, Meksikoje, Kipre, Egipte. Į Kareliją vykstame du kartus per metus – kai būna poliarinė naktis ir poliarinė diena. Kai dvidešimt dienų saulė nenusileidžia arba nepateka, patenki į ypatingą būseną, ką ir kalbėti apie visas intensyvias praktikas. Daugelį tai iš pradžių gąsdina, tad užsirašo tik dešimčiai dienų, o paskui verkia, nenori išvažiuoti ir pavydi tiems, kurie lieka. Būna ir taip, kad žmonės jaučiasi dar nepasiruošę pokyčiams – pasąmonė neleidžia, stabdo. Užtat kai grįžta namo, tie pokyčiai prasideda savaime, trenkia tarsi įtempta ir paleista guma. Per porą mėnesių gali atsirasti darbas, ima tvarkytis asmeniniai santykiai. Per metus dvejus žmonės pasidaro stiprūs kaip asmenybės. Todėl visiems sakau – atsipalaiduokite, nesipriešinkite, meskite lauk šiukšles.
Kas labiausiai lemia mūsų savijautą ir sėkmę?
Kalbant apie sveikatą, nėra jokios abejonės, kas pirma – višta ar kiaušinis. Mintis visada yra pirma, o paskui ją seka materija. Tai yra pirmiau neigiamos mintys ir su jomis susijusios emocijos, o paskui – liga. Kai žmogus gimė, nebuvo pridėta instrukcija, kaip naudotis pačiu savimi, todėl to reikia išmokti. Nebus taip, kad išmoksime visiškai į nieką nereaguoti, – emocijos tam ir yra, kad per jas įgytume patirties. Tai užkuria mūsų viduje visą biocheminį fabriką. Klausimas, kiek ilgai kenčiame neigiamą emocinį foną. Tiesą sakant, net komforto zonoje geriau per ilgai neužsibūti, nes prasideda degradavimas. Žmogus tokiu atveju net negali įvardyti, kas negerai, bet jis jaučiasi nuolat pavargęs, viskas erzina.
Kiek galima kentėti sau pernelyg nepakenkiant?
O kam apskritai reikia kentėti? Jei kokie nors žmonės gadina nervus, nereikia su jais bendrauti. Kodėl toleruojame stresą? Jo nenugalėsi, jis tave nugalės. Jei darbe kyla įtampa, nereikia tokio darbo dirbti. Tikrai išgyvensite, nes Dievas davė dantis, duos ir duonos. Darbui atsiduoti nereikia, reikia tik žiūrėti į jį kaip į pajamų šaltinį, nieko daugiau.
Mes darbą esame linkę sieti ir su savirealizacija.
Savirealizacija – tai ne sėdėjimas viename darbe. Persidirbimas taip pat nieko neduoda, ir žmonės pradeda tai suprasti. Tie, kurie mano, kad darbe yra nepakeičiami, numirs ir bus pakeisti. Kai nepatemps, bus atleisti. Tarp mano klientų yra tokių, kurie neturi kur dėti pinigų, bet taip pat ir ligų turi sočiai, nes jiems atrodė, kad leidžiasi į kompromisus, o iš tikrųjų lipo per save darydami tai, ko nenori. Kiekvienas savaip įsivaizduoja gyvenimo kokybę, pagal tai reikia ir gyventi. Vienam, kad būtų laimingas, užtenka molinio namuko, kitam reikia penkių namų ant Viduržemio jūros kranto. Vadinasi, turi sugalvoti, kaip uždirbti daugiau. Ir nereikia sėdėti tokiame darbe, kur tiek niekada neuždirbsi, ir graužti pačiam save.
Jei kiekvienas taip gyvens, kas bus biuro planktonas?
Niekada taip nebus, kad visi. Vienas nori gyventi už miesto ir auginti pomidorus. Kitas – mieste ir kad jo kontora būtų dangoraižyje, trečiam reikia laisvės, ketvirtam – kad kas nors pasakytų, ką daryti, ir jis visai nesiveržia į vadovus.
Žmonės dažnai sako, kad mielai keistų darbą, bet daugiau nieko nemoka, išskyrus tai, ką darė visą gyvenimą.
Tokiais atvejais tiesiog reikia pabandyti ką nors nauja. Kaip galite žinoti, kad nepatiks ar nesugebėsite, jei net nebandėte? Kas bando, tas neprapuola, ir kuo daugiau žmogus pabando, tuo daugiau patirties įgyja. Darbų – kiek nori, tik reikia atsipalaiduoti ir nežiūrėti, kas diplome parašyta. Kuo kilmingas šuniukas skiriasi nuo nekilmingo? Vienas – su diplomu, kitas – be, bet jiems abiem vienodai būtina išeiti pasivaikščioti. Tie, kurie diplomus yra gavę labai seniai, gali juos išmesti, nes daugybės tų specialybių jau nebėra. Užtat yra galimybių imtis verslo, tik svarbu nebijoti. Su savimi nelabai susitarsi, nes smegenys gudrios: pagalvojai, ir užteks, o dabar bus taip, kaip buvo. Užtat nereikia mąstyti, reikia daryti. Tas pats ir su pokalbiais – išsikalbi, ir palengvėja, bet gyvenimas nuo to nepasikeičia. Reikia veikti.
Atrodo labai paprasta, bet žmonės dažnai vaikšto iš seminaro į seminarą, kaupia žinias, bet veikti vis tiek nepradeda.
Žinios – tik informacija, nuo jos tikrai niekas negali pasikeisti. Seminarų teorinė dalis padeda suprasti, kad elgesio modelių yra ir daugiau, ne tik tas, kuris mums įdiegtas. Užtat ir sakoma, kad, pasikeitus požiūriui į situaciją, situacija koreguojasi, bet be veiksmo tai neįmanoma. Praktika – būtina bet kokių mokymų dalis. Kai imame elgtis kitaip, nei buvome įpratę, smegenyse ima formuotis nauji neuroniniai ryšiai. Viską galima pataisyti. Paprasčiausiai reikia pamiršti, kad jumis kažkas turi rūpintis, lyg būtumėte koks invalidas.
