Nedideliu karščiavimu apie save pranešęs kraujo vėžys Karolį užklupo šešiolikos metų. Jau daugiau nei dešimt ligos nebuvimo arba remisijos metų skaičiuojantis vyras pasakojo, jog tik dabar, kai jau yra subrendęs, šią patirtį gali priimti kaip tam tikrą iššūkį ar pamoką, tačiau buvo visko – ir neigiamų minčių, ir emocijų užgniaužimo. Dabar programų sistemų inžinieriumi dirbantis Karolis ne tik atvirai dalijasi savo istorija asociacijos „Kraujas“ inicijuotame projekte „Drąsos ambasadoriai“, bet ir norėtų savanoriauti onkologijos srityje, nes jo manymu, onkologinės ligos ir jomis sergantieji vis dar stipriai stigmatizuojami.
„Mano nuomone, kalbėti apie ligos patirtį yra reikalinga todėl, kad šiuo metu sergantys ar jau išgiję asmenys bei jų artimieji įgautų daugiau vilties, motyvacijos ir pozityvumo, nes viltis bei tikimybė išgyventi visada yra, net ir pačiomis blogiausiomis sąlygomis.
Manau, kad žmonėms trūksta supratimo apie onkologines ligas, pradedant tuo, kad tai nėra vieno tipo liga – jų būna įvairių rūšių. Simptomai, gydymas bei išgyvenamumo prognozės gali skirtis kardinaliai tarp netgi labai panašiai skambančių ligų, tarkim, kaip kad Hodžkino ir kitos limfomos. Dar gyva ankstesniais laikais susidarius nuomonė, kad vėžys yra tarsi mirties nuosprendis, todėl turėtų būti daugiau kalbama šia tema. „Drąsos ambasadoriai“ yra puiki idėja šiam procesui vystyti“, – sakė jis.
Remisija pasiekta po dviejų kaulų čiulpų transplantacijų
2007 m. Karoliui prasidėjo nedidelis, bet įkyrus karščiavimas. Po daugiau nei savaitės, šeima kreipėsi į gydytojus, vaikinas pateko į ligoninę. Praėjus kelioms savaitės, atsirado įtarimas, jog Karolis serga onkologine liga. Netrukus, perkėlus jį į onkologijos – hematologijos skyrių, buvo patvirtinta Hodžkino limfomos diagnozė ir pradėtas gydymas. Iš pradžių Karoliui taikyta chemoterapija, vėliau radioterapija.
„Atrodė, kad liga praėjo, bet po kelių mėnesių ji atsinaujino. Po chemoterapijos man suėjo 18 metų, todėl buvau perkeltas į suaugusiųjų ligoninę, Kaulų čiulpų transplantacijos ir intensyvios chemoterapijos skyrių. Jame man buvo atliktos dvi autologinės kaulų čiulpų transplantacijos. Nuo diagnozės praėjus dviems metams, pakankamai sustiprėjęs po antrosios kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos, galėjau grįžti namo“, – pasakojo pašnekovas.
Gydymo pabaigoje, po antrosios transplantacijos Karolis buvo itin nusilpęs. Sako, jog jam padėjo ateities planai – jis daug galvojo apie tai, kaip baigs mokyklą, kaip mokysis vairuoti ir laikys vairavimo egzaminus.
„Mane visą laiką motyvavo kuo mažiau laiko praleisti ligoninėje, todėl visada prašydavau, kad gydytojai išleistų bent kuriam laikui namo, net kai jiems tai atrodydavo nerekomenduotina. Gydymo metu su beveik visais draugais praradau ryšį, tačiau labai padėjo artimieji. Taip pat sulaukiau pagalbos iš žmonių, kurių nepažinojau ar pažinojau labai nedaug – šeimos draugų ir pažįstamų. Ilgą laiką klioviausi Vinstono Čerčilio fraze „If you‘re going through hell, keep going“. Aš ją interpretuoju taip – jeigu eini per sunkumus, privalai nesustoti, nes tik judant toliau atsiranda galimybė ištrūkti iš tos „sunkumų zonos“.
Sužinojus onkologinės ligos diagnozę, svarbiausia iškart nepasiduoti ir nenusiteikti neigiamai. Žmonės į žodžius „vėžys“ arba „onkologija“ vis dar jautriai reaguoja, tačiau medicina vis tobulėja, o Lietuvoje netrūksta kvalifikuotų specialistų, tad ši liga, nors ir rimta, bet tikrai nebeturėtų būti traktuojama daugiau ar mažiau kaip mirties nuosprendis. Susirgus gali norėtis ieškoti daugiau informacijos apie savo ligą. Tai normalu. Internete yra gausybė informacijos, tačiau ne visa ji yra iš patikimų šaltinių. Manau, kad domėtis yra naudinga, bet visgi vertėtų labiau pasikliauti gydytojo nuomone“, – kalbėjo jis.
Pasveikus – šuolis parašiutu
Daugeliui žmonių sudėtingi gyvenimo išbandymai paskatina įvairius pokyčius. Ne išimtis ir Karolis, kuris būdamas labai jaunas gavo vertingą pamoką apie sveikatos svarbą.
„Pasikeitė mano požiūris į sveikatą – mitybą, aktyvumą, miegą, emocijas. Pradėjau daugiau tuo domėtis, tačiau aklai nepasikliaudavau naujausiomis dietomis ar sporto programomis. Visada bandydavau eksperimentuoti, tikrinti, kas labiausiai tinka būtent man, kaip individui.
Sakyčiau, kad atsirado ir tam tikras maksimalizmas, galbūt noras kompensuoti tuos prarastus jaunystės metus. Tai yra labai geras variklis judėti per gyvenimą, vis tik, esu ne kartą persistengęs ir atsidūręs ne itin geroje situacijoje.
Ėmiausi ir nemažai naujų veiklų, bet vieną iš jų išskirčiau – šuolį parašiutu. Remisijos metu atvykdavau reguliariai kontrolei, bendraudavau su gydytoju Valdu Pečeliūnu. Jis visada manęs paklausdavo, ar jau iššokau. Ilgai delsiau ir mano atsakymas įprastai būdavo „dar ne“, kol vieną dieną įvykiai susiklostė taip, kad kitąkart pasimatęs su gydytoju jau galėjau atsakyti „Taip, šokau!”, – šypsojosi Karolis.
Vyras sako, jog yra žmogus, mėgstantis viską išbandyti, todėl su draugais nuolat prisigalvoja naujų veiklų. Važinėjimas kalnų dviračiu, filosofinės, psichologinės, grožinės literatūros skaitymas, kelionės, savęs tobulinimas, laipiojimas uolomis, stovyklavimas ir žygiai gamtoje – tai dalis iš mėgstamų Karolio veiklų. Įveikęs kraujo vėžį, jis savo laiką norėtų skirti ir savanorystei, dalintis savo patyrimais bei padėti žmonėms, susidūrusiems su onkologine liga.
„Turėjau apmąstymų apie savo gyvenimą, mintis bei požiūrį ligos metu ir išgijus. Vis dar jaučiu įvairių psichologinių ir fizinių padarinių, kurie atsirado dėl ligos. Ilgą laiką į juos žiūrėdavau neigiamai, galvojau, kad mano kūnas ir protas nebepataisomai sugadintas gydymo. Manyčiau, kad net turėjau depresijos požymių, kuriuos „diagnozavau“ pats, mat, tuo metu specialistų pagalbos nenorėjau. Ir tik neseniai pradėjau vertinti, kiek daug iš tiesų turiu. Gyvenu iš esmės ne ką mažiau pilnavertišką gyvenimą nei daugelis mano draugų, artimųjų, kolegų: turiu aktyvų socialinį gyvenimą, įvairių hobių ir užsiėmimų, sportuoju, daug keliauju. Neabejoju, kad daug žmonių, su kuriais naujai susipažįstu, nė neįtartų, kad kažkada galėjau sunkiai sirgti.
Po gydymo pabaigos net neįsivaizdavau, kad per ateinančius 10 metų pasieksiu, tiek, kiek pasiekiau dabar. Jeigu būčiau žinojęs, būčiau neleidęs abejonėms paveikti mano elgesio ir, tikėtina, kad būčiau pasiekęs netgi dar daugiau. Todėl tikiuosi, kad iš tokių mano klaidų gali pasimokyti kiti žmonės ir pradėti gyventi. Kuo pilnavertiškesnį gyvenimą ir kuo anksčiau!“ – sakė Karolis.
Istorijos siekia įkvėpti drąsos
Projektą „Drąsos ambasadoriai“ prieš kelis metus pristatė kraujo ligomis sergančiuosius vienijanti asociacija „Kraujas“. Projektas buvo sukurtas tam, kad ligą įveikę arba suvaldę žmonės, jų artimieji, savanoriai ir medicinos personalas galėtų pasidalinti savo patirtimi ar mintimis, apie tai, kas suteikė jiems stiprybės sunkiu metu ir, įkvėpti drąsos tiems, kurie ką tik išgirdo diagnozę.
„Pasitelkiant inovacijas onkologinių ligų gydyme, šios ligos yra sėkmingai gydomos arba valdomos, todėl galime pasidžiaugti, kad ligą įveikę pacientai grįžta į įprastą gyvenimą. Kiekvienais metais projektas yra pildomas naujomis istorijomis. Projektas gyvuoja jau keletą metų ir ne iš vieno žmogaus esame girdėję, kad būtent čia publikuotos istorijos padėjo šviesesnėmis spalvomis pamatyti savo situaciją, netikėtai sužinojus kraujo vėžio diagnozę. Toks ir tikslas – dalintis skirtingomis patirtimis ir įkvėpti optimizmo, parodyti, kad esate ne vienas“, – sakė asociacijos pirmininkė Ieva Drėgvienė.
