Pirmąkart nirvaninę mankštą (nirvana fitness) išbandžiau prieš metus. Pažįstama jogos mokytoja tapo šio metodo instruktore ir pristatė jį nedidelei grupei žmonių. Man jau tada patiko šios mankštos lėtumas ir kosminė atmosfera, tik kartais pasijusdavau irzli. Kadangi vėliau neturėjau progos jos praktikuoti, nebegalvojau.
Su šia mankšta vėl susidūriau, kai neseniai dalyvavau seminare apie lankstumą bei kūną ir protą jungiančias judėjimo formas (bodymind). Ten Lietuvos sporto universiteto docentė dr. Simona Pajaujienė pristatė ir nirvaninę mankštą. Tad išbandžiau ją antrą kartą. Stipri lektorės įtaiga ir tai, kad mankšta pateikta kūno ir proto dermės kontekste, vėl pabudino susidomėjimą. Nutariau perprasti metodą. Ir tą pasipriešinimą, kurio liko ir po antrosios mankštos. Jaučiausi taip, lyg stovėčiau prie durų ir matyčiau, kad kambario gilumoje vyksta geras pokalbis, bet prisijungti trukdo prieš mane esantis durų slenkstis.
Bendruomenės mankšta
Birželį nuvykau į Kauną. Ten 10 moterų atvyko tapti nirvaninės mankštos instruktorėmis. S. Pajaujienė ir jos atstovaujama sveikatingumo mokykla „Active Training“ yra oficialūs įgaliotieji šios mankštos instruktorių rengėjai Lietuvoje. Mankštos mokytoju gali tapti visi norintieji, nebūtina būti treneriu. Norima, kad šis būdas plistų kuo plačiau: tarp bendruomenių, biurų, mokyklų, rajonų.
Anot S. Pajaujienės, tai puikus būdas suburti artimus žmones, kolegas ar kaimynus užsiimti aktyvia veikla. Tarp norinčiųjų tapti šios mankštos ambasadorėmis buvo įvairių moterų. Miralda, gyvenanti, jos pačios žodžiais, kažkur tarp Juodkalnijos ir Bulgarijos, nuo galvos iki kojų vilkėjo prekių ženklo „Nirvanos Fitness“ aprangą, – vadinasi, šis judėjimas gali įtraukti labai stipriai.
Kodėl taip nenutiko man? Tapo tik dar smalsiau. Sporto trenerė Viltė prasitarė, jog nirvaninė kūno rengyba jai pasirodė tinkamiausia norint pasiekti, kad moterys nustotų kovoti su savimi. Psichologė Simona iš Varėnos nori šią mankštą pasiūlyti daugybei jos nuo pervargimo kamuojamų pacientų, pametusių save, nebemokančių priimti savo kūno, mat nuo tradicinės mankštos nirvaninė kūno rengyba skiriasi tuo, kad ją darydamas mažiau galvoji, kaip taisyklingai pritūpti, ką daro treneris ir kaip atrodai veidrodyje. Neakcentuojama, kurie raumenys dirba. Pasak S. Pajaujienės, reikia lavinti ne raumenis, o judesius, ir tai išlaisvina.
Nirvanos paieškos
Praktika buvo neįprasta: visų kilimėliai buvo sudėti ratu. Jo viduryje – kelios žvakės, sklido eterinių aliejų garai. Prasidėjus treniruotei, atlikome deguonies testą. Turėjome porąkart giliai įkvėpti ir išpūsti orą sudėtomis lūpomis, lyg tarp jų būtų šiaudelis. Tada sulaikyti kvėpavimą. Buvo paleistas garso įrašas – moteris skaičiavo sekundes. Reikėjo užfiksuoti, kada pradeda stigti deguonies. Jau po 20 sekundžių mane apėmė nedidelė panika ir leidau sau įkvėpti.
Deja, pagal šios mankštos filosofiją, tai rodo, kad žmogus patiria nuolatinį stresą, nemigą, jį kamuoja kitos problemos. Bandžiau guostis, kad galbūt netaisyklingai įkvėpiau ir iškvėpiau atlikdama pirmuosius testo pratimus. Be to, mane visada baugina sulaikyto kvėpavimo būsena. Kad ir kaip būtų, rezultatas mane nuliūdino. Net išgąsdino. Tokia pradžia nenuteikė gerai. Bet tik dar labiau liudijo, kad šia mankšta stengiamasi žmones vėl išmokyti taisyklingai kvėpuoti. Panorau rezultatą pagerinti.
Kai atlikome deguonies testą, ėmėmės fizinių pratimų. Kiekviena jų grupė daroma po 2–4 minutes. Iš pradžių instruktorė parodo pratimus – kiekvieną jų grupę sudaro 4 judesiai. Kadangi choreografinius judesius įsimenu prastai, bandau labai susikaupti ir atidžiai kartoti. Judesius dar reikia derinti su kvėpavimu. Įkvepiant skaičiuoti iki 4 ir iškvepiant – iki 4. Sekti kvėpavimą iš pradžių padeda instruktorė, vėliau turi pats įsiklausyti į muziką – ritmą sufleruoja įrašytas tibetietiško dubenėlio garsas.
Prisipažinsiu – man pirmaisiais dviem kartais tai ir buvo didysis slenkstis. Tada kamavo jausmas, kad čia labai daug kontrolės ir matematikos. Protui neleidžiančių miegoti užduočių išties nemažai: reikia greitai perprasti pratimų grupes, tai derinti su kvėpavimu, sekti ritmą, o ir judesius atlikti ne bet kaip. Pasak S. Pajaujienės, jie turi plaukti vienas iš kito ir būti išbaigti: jei tiesi ranką, reikia tai daryti iki pat pirštų galiukų. Lyg tavo judesys tęstųsi erdvėje.
Instruktorė kelis kartus pataiso mane. Pajuntu, kad išties nedariau pratimo iki galo. Matyt, susitelkusi į kvėpavimo laiką, mėginu pavogti kelias milisekundes trunkančius paskutinius judesio štrichus, kad spėčiau laiku iškvėpti ir įkvėpti. Proto gudrybės.
Nors S. Pajaujienė minėjo, kad per šią praktiką nesuprakaituoji, aš rasojau kaip reikiant. Šiek tiek nudžiugau pamačiusi, kad ir kitos dalyvės atrodė paliestos kaitros. Tiesa, ir diena buvo karšta. Dar apsidžiaugiau, kai viena dalyvių, ilgametė sporto trenerė Lina, tarstelėjo: „Ne taip ir lengva!“ Och, pamaniau, – ne aš viena dar nepasiekiau nirvanos. Mankštą baigėme jau minėtu deguonies testu. Triumfas! Mano rezultatas pagerėjo 10 sekundžių. Ne radikalu, bet – progresas.
O dabar – svarbiausioji dalis. Po treniruotės išvykau su draugais motociklais Panemune. Paprastai per tokias keliones būnu irzli. Reikia prisitaikyti prie grupės, nėra įprastų patogumų, nėra kur pavalgyti pagal mano norus. O tądien buvau tokia laiminga! Energijos turėjau per kraštus. Nekamavo alkis. Iki pat vakaro jaučiausi esanti pasaulio viršūnėje, laisva, žaisminga.
Be to, tokia sau graži! O graži sau būnu, kai gyvos mano akys. Tądien, po treniruotės, jos spindėjo, nors naktį prieš miegojau nepakankamai. Tada patikėjau šio skrupulingai sudėlioto metodo veiksmingumu. Kaip sakė dalyvė Miralda, „žmonėms reikės laiko suprasti, bet ši sistema – ateities dalykas. Reikia ją skleisti.“ Ši moteris, galima sakyti, nesportavusi 44-erius metus, t. y. visą savo gyvenimą, per šią mankštą atrado kitas sporto rūšis, džiaugsmą, neteko 30 kilogramų. Jai nirvaninė kūno rengyba tapo vartais į judesio pasaulį.
Įkvėpti iki ląstelės
Ne šiaip sau mano protas priešinosi būtinybei kontroliuoti kvėpavimą. Kam patinka daryti tai, kas nesiseka? S. Pajaujienė patikina, kad visiems didžiausias iššūkis ir yra kvėpavimas. Išmokti kvėpuoti taip, kad pradėtume plaukti, gali prireikti iki 3 mėnesių praktikos. Kodėl nemokame to daryti?
„Mūsų močiutės įkvėpdavo 5 ar 6 kartus per minutę, 2000-aisiais žmogus įkvėpdavo 12, mes – 18 kartų. Kas nutiko? – klausia S. Pajaujienė. – Kvėpavimas tiesiogiai susijęs su emocine būsena. Kai mums rūpi milijonai darbų, būname nervingi, tad dažniausiai taip ir kvėpuojame. O nuvykę į gamtą natūraliai įkvėpiame giliau, nes ten atsipalaiduojame, turime laiko sau. Jei to mūsų gyvenime nėra, lieka tik paviršinis kvėpavimas.“
Ši mankšta paremta filosofija, kad kvėpavimas – vienintelis kūno procesas, kurį galime sąmoningai reguliuoti. Kai neišeina pakeisti savo emocinės būsenos, galima pradėti iš kitos pusės. Atliekant nirvaninę mankštą, iškvėpimas vis ilginamas. Iš pradžių iškvepiame per 4, vėliau – per 8, o galiausiai – per 12 sekundžių. Taip iškvėpimas tampa triskart ilgesnis už įkvėpimą. Tai aktyvina organizmo parasimpatinę sistemą, kuri reguliuoja emocinės būsenos pusiausvyrą. Ilgesnis iškvėpimas ramina endokrininę sistemą, padeda pasiekti meditacinę būseną, nuramina protą.
Kvėpuojame ne tik rečiau. S. Pajaujienė paaiškina, kad mūsų plaučiai sudaryti iš bronchų, šie išsišakoję į broncheoles, o šios apraizgytos kraujagyslių. Pats tankiausias kraujagyslių tinklas yra plaučių apačioje. Kad įkvėptume iki plaučių apačios, to turime mokytis. Taisyklingai kvėpuojant turi kilnotis pilvas, išsiplėsti krūtinė. Jei kvėpuojame taip, kad kilnojasi tik pečiai ar viršutinė krūtinės dalis, patiriame nuolatinį deguonies badą. Tai veikia visas organizmo ląsteles. Jos tampa mažiau atsparios.
Anot instruktorės, dabartinis lėtinių ligų paplitimas labai susijęs su nepakankama oksigenacija – deguonies prisipildymu. Deja, kol žmogus nedūsta, nesusimąsto. „Žmogus nesijaučia gerai – yra depresyvus, lyg neturi jėgų, bet nepagalvoja, kad tai susiję su deguonies trūkumu, – pastebi S. Pajaujienė. – O būtent šie požymiai gali rodyti, kad nepakanka deguonies.“
Palyginti kvėpavimo pratimus atliekant nirvaninę mankštą ir jogą, skirtumas tas, kad pastaruoju atveju tai dažniausiai daroma esant statiškos pozos, o per nirvaninę treniruotę kvėpavimas jungiamas su judesiu. O mūsų judesiai, pasak instruktorės, irgi nebėra natūralūs, judame tik iš reikalo.
Poilsio mankšta
Sujungti kelis judesius į vientisą judėjimą – kita rimta užduotis naujokams. S. Pajaujienė įžvelgia, kad daugelis šiuolaikinių judėjimo formų skatina robotiškumą: judesiai izoliuoti, staigūs. Nirvaninės mankštos pratimai atėję iš jogos ir pilateso. Jie tinka ir nejudantiesiems, nes šiems, anot instruktorės, pirmiausia reikia sutvarkyti kvėpavimą. Tada – laikyseną. Ir tuomet taisyklingai atlikti judesius: „Svarbu mobilumas ir stabilumas. Mobilumą liudija sąnario amplitudė. Stabilumas – tai jėga, kuria galime išlaikyti tą sąnarį neiškrypusį darydami judesį. Žmogui reikia, kad ir raumenys būtų stiprūs, ir amplitudė laisva. Jo neturi varžyti nuosavas kūnas.“
Per šią mankštą tempiama daug svarbių kūno vietų: už šlaunų lenkimą ir tiesimą atsakingi raumenys, pakinklių sausgyslė, o ši dažnai būna sutrumpėjusi dėl sėdėjimo, Achilo sausgyslė, petys. Anot instruktorės, šios mankštos judesiai nėra nauji, ji sudaryta iš pratimų, kurių labiausiai reikia šiuolaikiniam žmogui. Kiekviena grupė susideda iš 4 pratimų: tempimo, stiprinimo, stabilizavimo, sukimo. „Dabar daugiausia judame pirmyn ir atgal. Kai reikia pasisukti, sukamės ne patys, sukamės sėdėdami tiesiai su kėde. Nešienaujame, negrėbiame, – sako S. Pajaujienė, – o stuburui būtini sukamieji judesiai, nes tarpslanksteliniai diskai neturi kraujagyslių, jų veiksmingumą palaiko tik judesys.“
Vertingas judėjimas nebūtinai yra intensyvus. „Nirvaninę kūno rengybą į Lietuvą atvežiau norėdama pasiūlyti tai, kas dabar populiarėja pasaulyje – vieną iš atsigavimo mankštų, – sako metodo Lietuvoje pradininkė. – Po intensyvios darbo dienos treniruotė turi atgaivinti, o būna priešingai – dažnai pasportavę vos šliaužiame. Kitą rytą vėl einame į darbą ir vėl prievartaujame save. Nirvaninė mankšta padeda pailsėti.“ Kelios dalyvės po mankštos sakė, kad jaučiasi ir nurimusios, ir kartu kupinos energijos. Galiu tik pritarti.
Pailsėti padeda ir per mankštą skambanti muzika. Specialistai ją sukūrė pasitelkę daug mokslu pagrįstų tiesų. Tai atpalaiduojanti muzika (chillout) – be trankaus ritmo, o per pauzes tarp pratimų grupių skleidžiamos teta bangos. Pasak instruktorės, tuo ši mankšta skiriasi nuo įprastos kūno rengybos. „Tranki muzika, kai esi pavargęs, yra apgaulė. Ji veikia trumpam. Nirvaninės mankštos muziką kūrę specialistai parinko tai, kas pailsina smegenis ir visą kūną. Mes manome, kad garsus girdime tik ausimis. Visas kūnas yra bangos. Esame radijo imtuvai. Teta bangos glosto mus ir pasišiaušusią smegenų bangų jūrą padaro švelnią.“ Ilgainiui, kai žmogus įsimena pratimų grupes, šią mankštą gali atlikti užsimerkęs, nes garso įrašas diktuoja eigą.
Treniruoti nematoma
Šios mankštos jungiamieji akcentai yra specialūs sakiniai, skambantys iš įrašo tarp pratimų grupių, pavyzdžiui: „Aš kvėpuoju“; „Aš jaučiu meilę“; „Jaučiu dėkingumą“; „Jaučiu džiaugsmą“. Anot S. Pajaujienės, tai labai reikalingi priminimai apie vertybes: „Sveikata nėra tik sveikas fizinis kūnas. Tai – ir mūsų emocijos, dvasios būsenos, noras mokytis. Pasaulinė sveikatos organizacija dar 1949 m. paskelbė, kad sveikata yra lyg pyragas iš 5 dalių. Pati matau, kiek daug yra fiziškai sveikų, bet prastos socialinės, dvasinės ar emocinės sveikatos žmonių.“ Nirvaninė mankšta padeda treniruoti tai, kas nematoma akimi ir nematerialu.
Dabar geriau suprantu savo dvejopą santykį su šia praktika. Pasipriešinimas kilo dėl to, kad nirvaninės mankštos iššūkiai yra priminimas, kada elgiuosi nepalankiai sau. Per daug dirbu, per mažai miegu, per mažai ilsiuosi su draugais, ir tai atspindi kvėpavimas. Laimė, dar suvokiu, kaip būtina tai keisti.
