Pacientai gydomi septintą dešimtį metų skaičiuojančiais vaistais, kurie kartais ne tik nepadeda, bet ir kelia papildomų rūpesčių. Valstybė, kompensuodama senus vaistus, taupo, bet ar tikrai sutaupo – insultas, kurį gali patirti net 80 proc. prieširdžių virpėjimu sergančių žmonių, sukelia sunkią negalią, o tokių žmonių priežiūra valstybei kainuoja daug brangiau nei modernūs, efektyvūs vaistai. Apie tai specialistai kalbėjo prieš Pasaulinę širdies dieną, kuri kasmet minima rugsėjo 29-ąją.
Šių laikų epidemija
„Prieširdžių virpėjimas yra šių laikų išsivysčiusių šalių gyventojų epidemija, – teigia Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Ambulatorinės kardiologijos skyriaus vedėja dr. Jūratė Barysienė. – 3 proc. suaugusių pasaulio žmonių serga šia liga ir kas ketvirtam vyresniam kaip 40 metų asmeniui yra rizika jį patirti.“
Prieširdžių virpėjimas yra labai pavojinga liga, nes dažniausia jos komplikacija – insultas.
„6 milijonai žmonių kasmet miršta nuo insulto, – po žmogų kas 6 sekundes. Kasmet insultą patiria 10–12 tūkst. Lietuvos žmonių“, – pabrėžia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuroreabilitacijos skyriaus vadovas prof. dr. Raimondas Savickas.
Prieširdžių virpėjimas – tai neritmiškas prieširdžių susitraukimas, kai prieširdžiai virpa tankiau nei įprastai. Tuomet kraujas prieširdžiuose teka lėtai, sūkuriuoja ir iš jų nepašalinamas taip, kaip turėtų, todėl ima formuotis krešuliai. Trombai su krauju gali nukeliauti į bet kokią organizmo vietą, kur patenka arterinis kraujas, – kojas, rankas, inkstus, blužnį. Dėl to ligoniui gali tekti amputuoti galūnes. Jei užkemša inkstų kraujagysles, gali prireikti hemodializės.
„Blogiausia, – ir taip atsitinka 80 proc. atvejų, – kai krešulys pasiekia smegenis ir ten užkemša kraujagyslę. Kraujotakos netekusi smegenų dalis žūsta per kelias minutes“, – aiškina Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Kardiologijos ir angiologijos centro direktorius prof. dr. Audrius Aidietis.
Profesoriaus teigimu, prieširdžių virpėjimas – dažniausias širdies ritmo sutrikimas, o insulto riziką jis padidina 5–6 kartus. Blogiausia tai, kad maždaug ketvirtadalis žmonių, kuriuos ištinka išeminis insultas, numiršta per mėnesį, dar 25 proc. – per metus. Iš likusių gyvųjų apie 60 proc. lieka neįgalūs ir yra priklausomi nuo aplinkinių.
Galima gydyti
„Labai svarbu tokiems pacientams skirti kraujo krešėjimą mažinančių vaistų“, – teigia prof. A. Aidietis.
Pas mus dažniausiai ligoniai gydomi prieš beveik 70 metų sukurtu varfarinu, tačiau ne visiems žmonėms juo pavyksta sureguliuoti kraujo krešėjimą. Mat šis vaistas reaguoja su kitais medikamentais ir netgi maistu. Šeimos gydytojas Vitalijus Morozovas teigia, kad, pavyzdžiui, vasarą ligoniams tenka skirti didesnę vaisto dozę, nes jie valgo daugiau daržovių ir gauna daugiau vitamino K. O varfarinas kaip tik turi mažinti vitamino K kiekį kraujyje.
Ligoniai, vartojantys minėtų vaistų, turi mažiausiai kartą per mėnesį pasitikrinti kraują, kad gydytojai galėtų nustatyti tinkamą vaisto dozę, – jei vaistas veiks nepakankamai, jiems kils rizika patirti insultą, jei veiks per stipriai, gali nukraujuoti. Kraujuoti gali į gyvybiškai svarbius vidaus organus.
Šių problemų nėra, jeigu ligonis vartoja modernius vaistus – geriamuosius naujos kartos antikoaguliantus. Gydytojas skiria tinkamą dozę, ir pacientas, ją suvartojęs gali būti ramus, kad kraujo krešėjimas bus toks, koks turi būti. Šie vaistai į rinką buvo pateikti 2010-aisiais. Dabar šalyje yra 4 šios grupės skirtingų kompanijų vaistai.
Per daug apribojimų
Problema ta, kad geriamieji naujos kartos antikoaguliantai yra brangesni už varfariną. Vis dėlto visose Europos Sąjungos šalyse, išskyrus Bulgariją, šie inovatyvūs vaistai kompensuojami, nes yra ne tik efektyvūs, bet ir taupo sveikatos sistemos lėšas – ligoniams nebereikia atlikti daugybės tyrimų, važinėti į polikliniką, o gydytojams stebėti, kokius kitus vaistus ligonis vartoja, bet svarbiausia, kad yra mažesnis pavojus, jog pacientas patirs insultą ir taps neįgalus.
„Dabar naujos kartos antikoaguliantus gydytojai gali skirti tik pacientams, kuriems varfarinas nepadėjo 3–6 mėnesius. Jie stropiai kas keturias savaites turi atlikti kraujo krešumo tyrimą. Jei pacientas praleidžia vieną tyrimą, viską reikia pradėti nuo pradžių“, – sako prof. A. Aidietis. Jo teigimu, neretai pacientams paprasčiau už savus pinigus nusipirkti vaistų negu sulaukti, kad juos kompensuotų.
Šeimos gydytojas V. Morozovas pastebi, kad pacientus, kuriuos vargina lėtinis prieširdžių virpėjimas, gydo šeimos gydytojai, tačiau naujųjų antikoaguliantų jie skirti negali – turi siųsti pacientą pas kardiologą, o pacientai, kuriems reikia kardiologo konsultacijos, pas jį pakliūti negali.
Šalies medicinos specialistai, kurių pacientams reikia naujų vaistų, ne kartą kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją, nes naujųjų antikoaguliantų skyrimo tvarka per griežta, ir prašė tikslinti skyrimo sąlygas. Specialistų manymu, tikslingiausia būtų, jei naujieji antikoaguliantai iš karto būtų kompensuojami pacientams, kuriems yra
didesnė rizika patirti insultą.
Pastarąjį kartą Ligų, vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimo komisija tokį prašymą svarstė rugsėjo 5 d. ir nutarė nekeisti skyrimo sąlygų, nes Valstybinė ligonių kasa informavo, kad tam nėra finansinių galimybių.
„Tai yra sena SAM ir Ligonių kasų strategija: jei vaistas yra brangesnis, apsunkinamas jo kompensavimas, – sako V. Morozovas. – Taip, tuo metu tikrai kažkiek sutaupoma, bet
galiausiai išleidžiame daugiau, nes turime daugiau komplikacijų, daugiau darbo, ilgesnes eiles pas specialistus.“
Tampa valstybės išlaikytiniais
Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas prof. Raimondas Savickas teigia, kad dėl insulto daug žmonių lieka neįgalūs – išsivysto paralyžius, kalbos, regos sutrikimai, jie tampa priklausomi nuo aplinkinių. Daugelio tyrimų duomenimis, vos penktadalis darbingo amžiaus asmenų, persirgusių galvos smegenų insultu, grįžta į darbą – kiti lieka našta visuomenei.
Prof. R. Savicko teigimu, to būtų galima išvengti, jei žmonės, kuriems pasireiškia prieširdžių virpėjimas, būtų laiku ir tinkamai gydomi. „Kai po intensyvaus gydymo ligoniai patenka į reabilitaciją, su jais dirba net 10 specialistų komanda. Ligonių kasos kompensuoja tik 2 mėnesius reabilitacijos, tačiau tam, kad žmogus atsigautų, gali pririekti 3–5 metų. Neretai atsitinka taip, kad jie tampa valstybės išlaikytiniais“, – teigia profesorius.
