Lektinai – toks yra naujausio blogio vardas. Bent jau tuo tvirtai įsitikinęs medicinos mokslų daktaras iš Kalifornijos prof. Stevenas R. Gudry, Jeilio universitete baigęs žmogaus socialinės ir biologinės evoliucijos studijas. Knygoje „Mitybos paradoksai. Kas iš tiesų sukelia įvairias ligas“ (leidykla „Alma littera“) jis pateikia gana revoliucingą teoriją apie tai, kas iš tiesų yra didžiausias mūsų organizmo priešas. Pasirodo, kad tai baltymai lektinai
Draugiški ir nedraugiški augalai
Lektinai, pasak profesoriaus, kaupiasi daugelio augalų sėklose, odelėje, žievelėje ir lapuose. Juos augalai gamina, kad galėtų apsiginti ir nebūtų suvalgyti. Tiesa, ne visi augalai bijo būti suvalgyti. Tarkim, kaulasėkliai netgi labai „džiaugiasi“ tokiu savo likimo posūkiu, mat jų sėklos yra apsaugotos tvirtu kevalu, tad jei kažkoks žvėris, paukštis ar žmogus, jas suvalgys, augalai laimės dvigubai. Visų pirma, sėkla bus nunešta gana toli nuo motininio augalo ir naujam augliui nereikės kovoti dėl saulės ir vietos su senaisiais. Be to, sėkla pasišalins kartu su išmatomis, o tai padidins jos tikimybę sudygti.
Visai kas kita, kai sėklos yra pernelyg minkštos, o jas brandinantys augalai – vienmečiai. Tokiems geriausia supūti vietoje, kad kitąmet toje pačioje augimvietėje sudygtų jų „vaikai“. Šie augalai, bandydami apsisaugoti nuo ankstyvos mirties, gamina įvairius toksinus, kad apsigintų. Vienas iš tokių nuodų, pasak S. Gundry, ir yra lektinai.
Kaip veikia lektinai? Šie baltymai, patekę į organizmą, prikimba prie cukraus molekulių (ne veltui jie dar vadinami lipniaisiais baltymais), sutrikdo ląstelių viena kitai siunčiamus signalus ir sukelia toksines bei uždegimines reakcijas. Pasak profesoriaus, būtent lektinai kalti dėl cukrinio diabeto, įvairių alergijų, nusilpusio imuniteto, dažnų virusinių ir bakterinių infekcijų, virškinimo trakto ligų ir svorio augimo.
To geriau nevartoti
Dr. Stevenas Gundry nuvainikuoja tokius supermaistu laikomus produktus kaip ispaninio šalavijo sėklos, bolivinės balandos, grūdai, uogos, vaisiai ir kt. Visa tai yra sėklos, kurios kaupia leptiną daugiausiai savo odelėse, tad valgyti viso grūdo duoną yra netgi rizikingiau nei nuo sėlenų išvalytą baltą.
„Du iš blogiausių lektinų, papildžiusių žmonijos mitybą, aptinkami Amerikos žemynų grūduose – kukurūzuose ir bolivinėse balandose, – rašoma knygoje „Mitybos paradoksai“. – Ar žinojote, kad 1900 metais prancūzai buvo uždraudę kukurūzus kaip netinkamus žmonių mitybai ir leido jais penėti tik kiaules? Tokį žingsnį paskatino masiškai plintantys protinio atsilikimo atvejai šiaurinėje Italijoje, kur kukurūzai tuo metu buvo tapę pagrindiniu maistu.“ Inkai buvo sugalvoję, kaip nukenksminti bolivines balandas. Pirmiausia jos būdamos išmirkomos, paskui paliekamos pūti (fermentuojamos). Be šių etapų, nereikėtų pradėti bolivinių balandų iškart virti.
Ne tik bolivinės balandos, bet ir visi kiti ankštiniai – įskaitant sojas, pupeles, žirnius, avinžirnius, lęšius – turi daug lektinų. Beje, ar žinojote, kad žemės riešutai iš tiesų tik vadinasi riešutais. Jie irgi yra mažai mūsų organizmui naudingi ankštiniai. Pasak S. Gudry, net 94 proc. žmonių jau gimsta turėdami didesnę ar mažesnę alergiją šiems riešutams. Tai verta žinoti prieš mėgaujantis riešutų sviestu. Įdomu tai, kad riešutais negalime vadinti ir savo mėgstamų anakardžių. Jie yra pupelės, prikibusios prie vaisiaus. Amazonės džiunglių genčių žmonės jas šalindavo kartu su kevalais kaip atliekas.
Lektinų daug turi ir kai kurios daržovės. Ypač tos, kurių viduje gausu sėklų. Tai cukinijos, baklažanai, moliūgai, pomidorai, paprikos. Sumažinti neigiamą jų poveikį galime tinkamai jas apdorodami – nuimdami odelę ir pašalindami visas sėklas. Taip pat lektinų yra ir karvių, šeriamų miltais ir sojomis, piene ar panašiai šeriamų gyvūnų mėsoje. Lektinų lieka ir iš sėklų spaudžiamame aliejuje (dygminų, saulėgrąžų, žemės riešutų, rapsų, kukurūzų ir pan.)
O ką galima?
Nuo tokio ilgo draudžiamų produktų sąrašo gali apimti neviltis. Vis dėlto leistinų produktų, pagal dr. Steveną Gundry, yra kur kas daugiau. Tai visa žole mitusių, laisvėje augintų gyvūnų mėsa ir pienas, žuvys ir visos jūrų gėrybės, kaulavaisiai, bananai, dauguma šakniavaisių (morkos, burokėliai, ridikai, ridikėliai, batatai), visų rūšių kopūstai, porai, česnakai ir svogūnai, lapinės kultūros (salotos, špinatai, portulakos) ir pan.