Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet vėžiu suserga 14 mln. žmonių, 8,8 mln. miršta. Prognozuojama, kad visuomenei senstant artimiausius du dešimtmečius sergamumas vėžiu žymiai didės. Ankstyvoji vėžio diagnostika ir gydymo tobulinimas – pagrindinės priemonės, padedančios pasiekti geresnių vėžio kontrolės rezultatų.

Prof. Feliksui Jankevičiui ir prof. Sonatai Jarmalaitei skirta Lietuvos mokslo premija už darbų ciklą „Naujos kartos vėžio žymenys (2003–2017)“. Šie mokslininkai vieni pirmųjų Lietuvoje įvertino daugelio navikų molekulinį profilį ir pasiūlė naujų diagnostinių ir prognozinių žymenų bei inovatyvių, klinikoje pritaikomų jų tyrimo metodų.

Ankstyvoji vėžio diagnostika gali išgelbėti ne vieną gyvybę – iki 90 proc. ankstyvųjų stadijų navikų sėkmingai išgydomi. Deja, Lietuvoje trečdalis navikų vis dar nustatomi vėlyvųjų stadijų, kai visiškai pasveikti nebeįmanoma. Naujausi molekulinės biologijos ir genomikos atradimai sukūrė prielaidas onkologijoje atsirasti naujos kartos diagnostinėms priemonėms. Genetinės diagnostikos metodai leidžia, įvertinus naviko molekulinius ypatumus, individualizuoti priešnavikinį gydymą, parinkti specifinę biologinę taikinių terapiją.

Plėtojantis molekuliniams mokslams, biotechnologijoms, itin pasikeitė požiūris į vėžio gydymą, jis tampa vis labiau individualizuotas. Vėžio diagnostika vis dažniau grindžiama molekulinių vėžio bruožų, kitaip tariant, vėžio žymenų, tyrimu.

„Nustatyti tikslią diagnozę ar parinkti gydymą kartais pakanka vieno žymens – tam tikro geno mutacijos – ištyrimo. Kitais atvejais norint prognozuoti ligos eigą, atsaką į gydymą pasitelkiami išsamūs genominiai tyrimai – vėžio žymenų rinkiniai,“ – pasakoja Nacionalinio vėžio instituto direktoriaus pavaduotoja mokslui ir plėtrai, genetikė prof. S. Jarmalaitė.

Prof. F. Jankevičius, šiuo metu vadovaujantis Santaros klinikoms, anksčiau – Nacionaliniam vėžio institutui, kartu su prof. S. Jarmalaite tyrė įvairius navikus, didžiausią dėmesį skirdami Lietuvos gyventojams aktualiausiems prostatos, inkstų, plaučių, šlapimo pūslės, krūties navikams. Tyrinėdami genominį ir epigenominį prostatos vėžio profilį, jie pasiūlė žymenų rinkinius, tinkamus ne tik ankstyvajai ligos diagnostikai, bet ir ligos eigai bei atsakui į gydymą nustatyti.

„Gydomos ligos pokyčiai dažniausiai vertinami atlikus biopsiją ar išoperavus naviką, tačiau šiuolaikinės technologijos taip pažengė, kad navikui būdingus molekulinius pokyčius galime tyrinėti pavienėse kraujotaka pasklidusiose naviko ląstelėse ir jų genetinėje medžiagoje. Tokia naujos kartos vėžio diagnostikos priemonė vadinama skysčių biopsija,“ – paaiškina mokslininkė. 

Prof. F. Jankevičius ir prof. S. Jarmalaitė vieni pirmųjų onkourologijoje pradėjo skystosios biopsijos tyrimus, atskleidė epigenetinių reiškinių svarbą prostatos kancerogenezei ir prostatos vėžiui būdingus epigenetinius pokyčius panaudojo kaip skysčių biopsijos žymenis.

Naujos kartos genetiniai vėžio žymenys jau taikomi klinikose, tik gal kol kas nepakankamai plačiai. Pasak mokslininkės genetikės, didžiosios Lietuvos onkologinės ligoninės tiria naviko mutacijas naujos kartos taikinių terapijai paskirti. Onkogenetikai konsultuoja dėl paveldimų mutacijų keliamos vėžio rizikos. Genetinių tyrimų apimtis klinikose sparčiai didėja.