Tada asaną darėme ne 3–5 kartus įkvėpdami ir iškvėpdami, kaip yra įprasta, o 3–5 minutes. Mokytoja turėjo laiko ir plačiau papasakoti, kas yra fascijos, kokios jos svarbios mūsų sveikatai ir grožiui palaikyti.
Jin (yin) jogos pamoką vedusi mokytoja Nicole iš Kanados kalbėjo apie kūno energijos kanalus, vardijo organus, kurie yra veikiami daromų asanų, ir vis kartojo man iki tol negirdėtą žodį. Angliškai jis skambėjo nelyg burtažodis – „fãša“ (fascia). Tuo metu dorai nesupratau, apie ką ji, bet jin jogos pobūdis ir poveikis buvo tokie netikėti, kad traukė grįžti. Beje, neišsigąskite – niekas neliepė stovėti penkias minutes kaip medžiui ar daryti šuns asanos žemyn galva. Pozų čia mažiau. Ir jos tokios, kurias galima išlaikyti ilgiau. Iš išorės jin jogos pamoka primena tempimo pratybas.
Tempimo pratimai mane domina nuo seno, bet per jogos treniruotes patirdavau problemą – kai nuo tempimo pradėdavo saldėti, treneriai jau kalbėdavo apie kitą pozą. O man taip norėdavosi dar patyrinėti! Kas nutiktų, jei tempčiau ilgiau? Be to, intriguodavo pojūtis tarp skausmo ir malonumo. Atrodė, kad kažkur per vidurį patiriu ekstazę. Yra tekę daryti ir labai ekstremalius tempimo pratimus, kai treneriai dar ir gerokai paspausdavo, ypač darant ekstremaliuosius virvutę ar špagatą. Jausmas – tuoj plyši. Tik padarius pratimą tapdavo gera, ir tai siejau labiau su kentėjimo pabaiga, o ne su procesu ar poveikiu. Man regis, daugelis tempimo pratimus ir sieja su skausmu.
Taigi jin joga man buvo atradimas. Atliekant pozą tempiama ilgai, bet mokytojai skatindavo atpalaiduoti raumenis. Ir kuo labiau – tuo geriau. Su kiekvienu iškvėpimu – atsipalaiduoti vis labiau. Iš pradžių tai skambėjo paradoksaliai! Kaip įmanoma tempti ir atsipalaiduoti? Smegenys siųsdavo pažįstamą signalą – versti save. Versti po pusmilimetrį siekti grindų, kojų pirštų ar dar ko nors. Verstis ištverti tempimo nemalonumą dėl rezultato. Tik jau tikrai ne atsipalaiduoti.
Galvodavau: „Aš nepaleisiu šios treniruotės vėjais. Juk turiu padaryti špagatą kaip aštuntoje klasėje!“ Ir kurį laiką elgdavausi savaip – aktyviai tempdavau raumenis. Ištverti tempiant atsirandančią įtampą padėdavo tai, kad mokytoja tas penkias minutes daug pasakodavo. Tad iš pradžių mėgavausi jin joga, nes tai atrodė gudrus būdas atlaikyti tempimą. Maniau – kaip gerai, kad mokytoja taip užkalba dantį. Taip buvo kurį laiką. Kol vieną dieną man pagaliau atsivėrė ausys. Taip nutiko, kai, nutarusi geriau pažinti šį metodą, išvykau į jin jogos kursus. Čia pirmąkart iš esmės supratau, kodėl tempiant verta atsipalaiduoti ir kodėl per daug stengiantis rezultatas gali būti atvirkštinis. Nes išgirdau, kuo skiriasi raumenys ir fascija.
Anksčiau – šiukšlės, šiandien – žvaigždės
Fascijos paslaptingos. Jos plyti visame kūne, bet yra kone bespalvės. Anksčiau chirurgai, darydami operacijas, jas ignoruodavo – norėdavo kuo greičiau prieiti prie esą svarbesnių organų, todėl tiesiog prakirpdavo tuos neišvaizdžius darinius. Anatomai, darydami skrodimus, fascijas išmesdavo. Šiandien jau žinome, kad jos yra labai svarbios kūno sandaros dalys, susijusios su visa kūno sveikata. Tiriama net hipotezė, kad tempiant fascijas galima pristabdyti vėžinių darinių augimą.
Fascijos gaubia visas organizmo struktūras nuo kojų pirštų iki galvos: raumenis, sausgysles, raiščius, kaulus. Kartu yra tarp jų įsivijusios. Kad būtų aiškiau, įsivaizduokite save virtuvėje darinėjančius kokią nors mėsą. Fascijos – ta baltoji dalis, prilipusi prie raudonos.
„Jei pirštais bandysite išskleisti baltą jautienos plėvelę, pamatysite, kad ji atrodo kaip voratinklis su daug siūliukų. Pagal anatomą Tomą Myersą, tai yra laidai, kuriais keliauja informacija, – sako ilgametis sporto treneris Janas Tankevičius, savo praktikoje taikantis žinias apie fascijas. – Prieš 15 metų į mano rankas pakliuvo T. Myerso knyga „Anatomijos traukiniai“. Joje rašoma, kad autorius, tyrinėdamas lavoną, įpjovė blauzdą, patempė ją ir pamatė, kaip judesys blauzdoje sukėlė judesį prie kaklo. Šių kūno dalių nesiejo tiesioginė sausgyslė. Tad kaip gali būti susijusi blauzda ir kaklas? Gilindamasis į tai T. Myersas išrutuliojo teoriją apie fascijas.Taigi jis padarė revoliuciją – atvėrė kitokį požiūrį į žmogų.“
Nors šią teoriją žinomas anatomas plėtojo jau nuo 1990 m., „Anatomijos traukiniai“ pasirodė 2001 m. Taigi nuosekliai išdėstytai fascijų teorijai tėra 18 metų! Ją plėtojančiame moksliniame lauke vis dar verda labai daug diskusijų ir viena kitai prieštaraujančių teorijų. Ypač susijusių su tuo, kas veikia fascijas.
„Vieni mokslininkai neigia, kad jas kas nors veikia. Kiti esą yra ištyrę, kad pačios fascijos gali susitraukti. Kad ir kaip ten būtų, kol kas dažniausiai minimi keli galimi veikimo būdai. Pirmiausia – mechaninis. Fascijas galima veikti spaudžiant, voluojant, masažuojant rankomis ar kamuoliukais. Dėl kineziologinių pleistrų poveikio nuomonių taip pat yra įvairių, bet man asmeniškai jie padeda“, – sako sporto klubo „Alfa Steps“ kineziterapeutė Dovilė Stankutė. Karštas diskusijas apie fascijas palikime kongresų dalyviams, o mes aptarkime būdą, dėl kurio poveikio, regis, lyg ir sutariama labiausiai, – statinius ilgo tempimo pratimus.
Lankstumas ir fascija
Fascijos yra labai tvirtos ir neelastingos, todėl jų neveikia dinamiški kartotiniai judesiai. Sakoma – kūnas išlaikytų formą net pašalinus visus kaulus ir raumenis. Būtent tai padėtų padaryti gausios ir tamprios fascijos. Netreniruojamos jos ilgainiui dar labiau kietėja ir sausėja. Tada mažėja mūsų judesių amplitudė, viso kūno lankstumas, sąnarių paslankumas. Kadangi fascijos yra aplipusios raumenų skaidulas, kietėdamos jos pradeda riboti ir raumenų judesių amplitudę. O kadangi yra neelastingos, rekomenduojama jas veikti ilgo tempimo pratimais. T. Myersas viename interviu sako: „Toks būdas suteikia galimybę atsipalaiduoti raumenims. Kai tai nutinka, ir fascijos pradeda atsileisti. Tai sukuria sąlygas joms atsinaujinti ir paleisti tai, kas chroniškai ilgai buvo laikoma užspausta. Įprasti pratimai nepadės. Jie nepadės pakeisti fascijų pobūdžio. Reikalingi ilgo, lėto tempimo pratimai.“ D. Stankutė sako, kad, remiantis moksliniais tyrimais, norint audinius pailginti, reikia tempti juos ne mažiau kaip dvi minutes.
Koks jausmas daryti tempimo asaną, pavyzdžiui, penkias minutes? Viskas priklauso nuo to, kaip pavyksta atsipalaiduoti. Kol psichologiškai nebuvau pasirengusi patikėti, kad atsipalaidavus irgi galima siekti rezultatų, darant asaną įtemptais raumenimis su kiekviena minute būdavo vis sunkiau. Kūnas mane tarsi stumdavo iš asanos. Lyg kažkur būtų įtaisyta spyruoklė. Tada vėl stengdavausi daryti per jėgą, aktyviai. Kūnas reaguodavo taip pat. Ir taip visą laiką prakovodavau. Žinoma, paskui jausdavau pasitenkinimą – kad buvau šauni, stengiausi ir padariau. Kol per minėtus kursus pabandžiau patikėti jin jogos principu „mažiau yra daugiau“. Per juos pagaliau iš tikrųjų išgirdau rekomendaciją nieko nespausti, nesistengti per prievartą, aptikus pirmą pasipriešinimo tašką atsipalaiduoti ir sustoti. Leisti žemės traukai ir laikui daryti asaną už mane.
Pamėginau. Iš pradžių mano asanos darymo amplitudė buvo kur kas mažesnė. Bet po kelių minučių pajutau, kad kažkas kūne tikrai atsileido ir natūraliai išeina tempti labiau. Atrodė, kad palengva tirpstu, o kūne – lyg saldumas. Tai štai kodėl Nicole per pamoką pranešdavo, kad asaną jau darome dvi minutes! Ir kad tai gera proga įsiklausyti į kūną: jei jis leidžia, galima švelniai stengiantis tempti labiau. O aptikus naują pasipriešinimo tašką vėl atsipalaiduoti. Tai per jin jogą darant vieną asaną gali nutikti kelis kartus. Būtent todėl ši praktika leidžia patirti mano ieškotą ekstazę ir ji yra maždaug per vidurį, – vertinant pojūčių intensyvumą balais nuo 0 iki 10 (0 – nieko nejaučiu, 10 – neištveriamai skauda), rekomenduojama neviršyti 5–6 balų. Pojūčiai intensyvūs, bet ištveriami kvėpuojant, ilgainiui jie lengvėja. „Atpalaiduojant raumenis ir lėtai artėjant pozos link, veikiamos ne tik fascijos, bet ir sausgyslės. Tik kartais žmogui baisu ar skausminga atsipalaiduoti dėl sutrumpėjusių organų. Jei atsiranda plyšimo jausmas, reikia mažinti judesio amplitudę ir atsipalaiduoti, kai dar komfortiška, antraip atsiranda traumos tikimybė“, – aiškina kineziterapeutė D. Stankutė.
Fascijas išjudina ir giliųjų audinių masažas. Paklausta, kodėl jis toks skausmingas, D. Stankutė sako: „Kai mūsų kūnas pajunta stiprų mechaninį spaudimą ir spaudžiamoje vietoje yra koks nors lokalus spazmas, pojūtį centrinė nervų sistema supranta kaip skausmą. Bet tai gydantis skausmas. Jis aktyvina nervų sistemą ir skatina savigydą. Po kelių procedūrų ar net per pirmąją skausmas sumažėja.“ Jin jogos (ar kitos rūšies joga, kai tempimo asanos išlaikomos ilgiau) metu audiniai ne tik tempiami, bet ir spaudžiami, tad iš dalies ji – švelnesnė giliųjų audinių masažo versija.
Dažnai žmonės vengia lankstumo lavinimo pratimų. Pasak D. Stankutės, lankstumas, kaip ir visa kita, yra treniruojamas. „Jei darysime vien jėgos pratimus ir tik trumpinsim raumenų skaidulas, vėliau sukietėjusios fascijos mums trukdys išsitempti. Todėl lankstumą irgi reikia lavinti, kad galėtume užsirišti batus, pasiekti aukščiau esančius daiktus, pasikasyti nugarą. Jei nesitreniruosime, greitai tapsime vis mažiau lankstūs, bet kol žmogus gali valingai atlikti judesius, sutraukti raumenis, tikrai nėra vėlu.“ Jogai sako, kad esame jauni, kol esame lankstūs. Norisi pridurti – esame jauni, kol gyvybingos mūsų fascijos.
Kas yra jin joga?
* Tai lėtosios jogos rūšis, kai dėmesys sutelkiamas į giliuosius, jungiamuosius kūno audinius. Veikia fascijas, raiščius, sausgysles, sąnarius.
* Pozos pasyvios, daromos ilgai, todėl pakanka laiko pastebėti, kaip reaguoja kūnas, ir pagal tai pasiekti optimaliausią sau padėtį.
* Propaguojamas funkcinis požiūris – svarbu ne pozos geometrija ir estetika, o pritaikymas ir poveikis pagal individualią anatomiją.
* Per pamokas siūloma pasitelkti pagalbines priemones – kaladėles, pagalvėles, nes jos padeda kiekvienam atrasti tinkamiausią pratimo darymo intensyvumą, be to, moko priimti pagalbą, nesiekti tikslų per kančią.
* Jin praktika padeda patirti tai, ką esame apleidę bėgančiame pasaulyje: pauzę, poilsį, tylą, ką reiškia įsiklausyti, atleisti sau, priimti tamsiąją pusę.
* Veikia raminamai, didina kūno lankstumą, išjudina energijos tėkmę. Gali pašalinti fascijų blokus – tai padeda subalansuoti vidaus organų veiklą.
****
Žurnalas „Moteris“, 2019'05
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
