Tiesus stuburas, tvirti dubens dugno raumenys ir stipri diafragma pagerina savijautą labiau nei vaistai. Išmokti valdyti savo kūną padeda Lietuvoje naujas mankštinimosi būdas – terapinis metodas „Cantienica“.

Sakoma, kad metodą „Cantienica“ sunku apibūdinti, reikia pajusti. Taip ir padariau. Užsirašiusi į kineziterapeutės Ievos Budrytės vedamas pratybas Lieknėjimo ir sveikatingumo centre maloniai nustebau gavusi pasiūlymą susitikti pusvalandžiu anksčiau – specialistė norėjo papasakoti apie metodą. Ieva atėjo nešina vadovėliu, – dažnokai žvilgčiojome į anatomines iliustracijas aptarinėdamos, ką turėsime nuveikti su mano giliaisiais raumenimis, fascijomis ir net kaulais. Nekantravau pradėti, bet nė neįtariau, kad po valandos mano įprastas pasaulėvaizdis bus visiškai sugriuvęs.

Papasakoti, ką patyriau, man turbūt seksis ne geriau, nei paaiškinti, kas yra antimaterija. Nebent jei pasakyčiau, kad tai buvo antimankšta, – jei kas būtų stebėjęs iš šono, tikrai nebūtų pasakęs, kad sportuojame. Per valandą vos tris kartus pakeitėme kūno padėtį. Pirmiausia sėdėjome lengvai sukryžiuotomis kojomis, paskui gulėjome ant nugaros sulenkę kojas per kelius, o pabaigoje stovėjome, bet ryte jaučiausi kaip po intensyvaus sporto.

Ieva paaiškino, kad patyriau tikrai ne visą šios mankštos arsenalą, nes pradinukams naują informaciją stengiasi pateikti dozuotai. Mintyse už tai jai padėkojau – galvos smegenys išties sunkiai dirbo bandydamos įgyvendinti neįprastas komandas. Turėjau tarsi išversti save iš vidaus į išorę, panašiai kaip išsukame rankas delnais į viršų, tik daug sunkiau tai padaryti su šlaunimis ir visu korpusu. Dargi taip, lyg būtum slaptas agentas, kurio užduotis – nuslėpti nuo aplinkinių, kas vyksta. Jei esate girdėję apie nanotechnologijas, tai būtų geriausias palyginimas – atliekamus judesius reikėjo įsigudrinti išskaidyti į smulkius, iš šono nematomus virpesius, kuriuos kineziterapeutė vadino pulsavimu. Atrodė, kad jau esu tiesi kaip styga, o Ieva vis rasdavo, ką pakoreguoti: dar milimetru atlošti nugarą, dar nuleisti jau nuleistus pečius. Mano protas tiesiog gaudė stengdamasis nustatyti, koks turi būti tarpelis tarp nugaros linkio ir grindų, kad ten tilptų mažas miegantis drugelis.

Dėl to, kad mankštinantis reikės pasitelkti vaizduotę, visai nesibaiminau – juk vizualizacijos esu pramokusi per jogą ir meditacijas. Nebuvo sunku ištiesti nugarą, tarsi mano kūnas būtų pakabintas ant auksinio siūlo, bet logika priešinosi, kai turėjau įsivaizduoti, kaip vienas nuo kito tolsta mano pečiai. Kokios asociacijos gali padėti atlikti vieną ar kitą judesį, sukti galvos nereikia – tai apgalvota pačios šios mankštos kūrėjos Benitos Cantieni, bet sveikintina ir savos kūrybos vizualizacija, juk kiekvienas save pažįsta geriausiai.

Beviltiškai suvokdavau, kad susitelkusi į subtiliuosius judesius pamirštu kvėpavimą – laikyti liežuvio galiuką prispaustą prie gomurio, įkvėpti per nosį, o iškvėpti per burną.

Vida Press

Kai Ieva paprašė suartinti sėdynkaulius, nuskambėjo taip, it būtų prašiusi mintimis liepti kalnui pajudėti iš vietos ar jūrai prasiskirti. Neslėpsiu – pirmiausia teko apsičiupinėti, kur tie sėdynkauliai yra. Man, kaip ir daugumai dirbti su giliaisiais raumenimis neįgudusių dalyvių, atrodė, kad trenerės prašymą įvykdysiu, jei sutrauksiu šlaunis ir užpakalį.

Iškart gavau pastabų – metodas „Cantienica“ pagrįstas didžiųjų raumenų atpalaidavimu. Sėdynkaulių sutraukimo paslaptis – gerai dirbantys vidiniai raumenys, tad sutelkiau dėmesį kažkur į kūno gilumą. „Ar jaučiat?“ – vis paklausdavo Ieva, ir man jau norėjosi pameluoti, bet tiesa buvo ta, kad kūno viduje nejutau nė menkiausio krustelėjimo. Daugiausia, ką galėjau pasiekti, – įsivaizduoti tuos dubenį išklojusius raumenis taip, kaip mačiau Ievos vadovėlyje. Teko pripažinti – esu iš tų, kuriems vieno bandymo nepakaks. Ieva nuramino: „Jei tik pavyksta įsivaizduoti atliekamą judesį, kūnas pamažu atranda, kaip jį padaryti. Paprastai tai atsitinka per pagrindinį dešimties užsiėmimų kursą, bet gali prireikti ir daugiau, ypač jei žmogus kenčia kokį nors įsisenėjusį judamojo aparato skausmą. Tai – ne tik mankšta, bet ir kūno psichoterapija, nes mokomės įsiklausyti, atrasti ir pajusti savo kūną.“

Atsakomybė už savo kūną

Kalbant apie B. Cantieni metodą dažnai minimas dubens dugnas, bet šis mankštinimosi būdas apima kur kas daugiau – dar ir visą stuburą gaubiančius multifidinius raumenis bei diafragmą. „Mūsų kūnas – kaip namas. Jei namo pamatas – dubens dugnas – tvirtas, o perdanga – diafragma – stipri, jei mokame ištempti stuburą ir sustipriname jį palaikančius raumenukus, taisyklingą laikyseną turėsime visada. Priešingu atveju, mūsų namas sugriūva – sulinkstame, kūprinamės, kenčiame nugaros ir sprando skausmus“, – aiškino I. Budrytė.

Kineziterapeute Ieva tapo ieškodama, kaip ištaisyti savo pačios netaisyklingą stuburo padėtį. „Mane visada domino biologija, anatomija, norėjau rinktis mediciną, bet apsisprendžiau studijuoti kineziterapiją, juolab kad pačiai teko vaikščioti į mankštas. Išbandžiau daug kineziterapijos metodų, ir man tai tikrai padėjo, bet tik laikinai. Kai atradau šią mankštą, pajutau, kad rezultatas gali būti ilgalaikis. Patyriau kūno išsilaisvinimo, lengvumo pojūtį. Jei nuolat praktikuoji, jis tik stiprėja“, – pasakojo pašnekovė.

Su didžiausiu entuziazmu kineziterapeutė užsibrėžė tapti sertifikuota šio metodo pirmosios pakopos instruktore, ypač po susitikimo su jo kūrėja Benita Cantieni, – praėjusį rudenį šveicarė buvo atvykusi į Lietuvą vesti seminarų vietiniams specialistams.

„Negalėjau patikėti savo akimis matydama, ką su savo kūnu sugeba padaryti Benita. Žmogus, turėjęs didelių sveikatos problemų, dabar ne tik juda be jokių sunkumų, bet ir padaro tai, ką natūraliai sugeba tik kūdikiai, o juk ji jau – garbaus amžiaus. Tai daro didžiulį įspūdį ir labai stipriai motyvuoja patikėti, kad viskas įmanoma ir niekada ne per vėlu imtis atsakomybės už savo kūną“, – tvirtino I. Budrytė.

Tigro jausmas

69-erių Benita Cantieni gyvena Šveicarijoje. Buvusi žurnalistė dabar rašo knygas ir keliaudama po pasaulį moko savo sukurtos metodikos, nors jei nebūtų ieškojusi išsigelbėjimo, dabar veikiausiai nė nevaikščiotų. Benitai buvo šešeri, kai jai diagnozavo Scheuermanno kifozę – retą paveldimą ligą. Ja sergantiems žmonėms susiformuoja kupra, o apatinė stuburo dalis taip išlinksta, kad nuolat kamuoja skausmai, dėl netaisyklingos stuburo padėties gali išsivystyti ir širdies bei plaučių nepakankamumas. Skausmą slopinančius vaistus tenka gerti nuolat, o jei liga itin smarkiai progresuoja, gali prireikti ir operacijos. Gydytojai tokiems žmonėms rekomenduoja mankštas, bet Benitai sportuoti uždraudė – liga taip greitai progresavo, kad mūsų herojei, dar nesulaukusiai nė trisdešimties, jau reikėjo klubo sąnario operacijos. Pažeisti buvo visi jaunos moters sąnariai, lūžo kryžkaulis.

Visgi B. Cantieni nusprendė nesitaikyti su kančią jai skyrusiu likimu – bandė visus įmanomus gydymo būdus ir technikas. Labiausiai padėdavo kalanetika. 1992-aisiais Benita netgi įgijo kalanetikos meistro licenciją, bet vis tiek jautė neįstengianti savo kūnui padėti taip, kaip norėtųsi. Nusprendusi atmesti visas su žmogaus anatomija susijusias įsišaknijusias nuostatas, B. Cantieni ėmė stebėti savo kūną ir eksperimentuoti. Tuo pačiu principu ji dirba iki šiol – tik atradusi kažką nauja pradeda ieškoti anatominių paaiškinimų ar galimų sąsajų ir ryšių. Šis principas, anot metodo kūrėjos, veikia puikiai ir visada pasiteisina. Net medicinos darbuotojams Benita pataria trumpam pamiršti, ką išmoko studijuodami, ypač itin įsišaknijusį įsitikinimą, kad žmogaus stuburas turi būti raidės S formos. B. Cantieni tvirtina supratusi, kad žmogui kur kas sveikiau, kai stuburo linkiai tokie neryškūs, kad galima sakyti, jog jis yra kone visiškai tiesus – kaip kūdikių. Jei pasistengtume tokį išlaikyti, netektų sakyti, kad senatvė neišvengiamai suriečia visus į ragą. Tiesus stuburas užtikrina ir gerą visų organizmo sistemų veiklą.

„Pasukę iš gerai išminto kelio norėdami atrasti naujų ir nežinomų teritorijų, galite pasiklysti. Aš visada to bijojau. Bijau ir dabar, nes formaliai anatomijos, medicinos ir fizioterapijos nesimokiau. Iš pradžių dėl to kildavo vidinių konfliktų – ar galiu reikšti apie tai savo nuomonę, juk neturiu jokios formaliai pripažintos kvalifikacijos? Tačiau ilgainiui supratau, kad būtent išankstinių nuostatų neturėjimas leido man laisvai galvoti ir stebėti. Nežinodama, kad displazija laikoma nepagydoma, galėjau tiesiog daryti prielaidą, kad mūsų kaulai gali keisti savo formą tol, kol esame gyvi“, – vienoje knygoje rašė B. Cantieni.

Kitas esminis Benitos atradimas susijęs su dubens dugno raumenimis. Šiuos paprastai patariama treniruoti sutraukiant tarpvietę, o B. Cantieni metodas išmoko pasiekti, kad veiktų daug giliau esantys raumenys. Metodo kūrėja tvirtina per daugelį metų sukūrusi dviejų dubenų – dešiniojo ir kairiojo – sampratą: „Šie dubenys juda nepriklausomai vienas nuo kito, tačiau tarp jų yra rezonansas. Žengiant kiekvieną žingsnį, atitinkama dubens pusė veikia kaip mano kaulų vadovas ir koordinatorius. Dabar aš supratau, kodėl šios dubens pusės yra simetriškos, nepriklausomos ir turi vertikalių bei įstrižų raumenų struktūrą.“

B. Cantieni išvystyti gyvą ir gyvybingą anatomiją – taip moteris vadina savo metodikos pagrindą – pastūmėjo susitikimas su žymiu Šveicarijos specialistu dr. Christianu Larsenu. Jis ir prancūzų fizioterapijos specialistė Yolande Deswarte yra sukūrę unikalią spiralinių judesių metodiką „Spiraldynamik“. Pagalbos tuo metu vis dar ieškojusi Benita tiesiog apstulbo pagaliau radusi savo problemos sprendimo raktą. Daktarui Christianui išmokius sutraukti sėdynkaulius, įvyko perversmas – moteris pagaliau atsikratė rytais varginusio sąnarių sąstingio, išnyko nuo vaikystės pažįstamas kūno sunkumo pojūtis, atlėgo skausmas.

Pirmą kartą pajustą lengvumą B. Cantieni pavadino tigro jausmu (angl. tigerfeeling). Taip vadinasi ir pirmoji jos knyga. 1997-aisiais išleista „Tigerfeeling“ Vokietijoje, Šveicarijoje ir Austrijoje tapo bestseleriu. Lietuvą ši knyga pasiekė kur kas anksčiau nei pati mankšta – dar 2005-aisiais, leidyklai „Jotema“ pasirūpinus vertimu. Dabar galima rasti net tris šios autorės leidinius lietuvių kalba: apie dubens dugno raumenų, apie nugaros raumenų ir apie veido raumenų treniravimą – kad būtume ne tik sveiki, bet ir gražūs.

Kasdienybės dalis

Jei laikysena daug metų buvo ydinga, pradėjus praktikuoti šį metodą, iš pradžių gali būti šiek tiek nekomfortiška. Tai – ženklas, kad einama tinkama kryptimi, tik nereikia baimintis raumenų maudimo ar tempimo pojūčio. Svarbiausia – nesustoti ir leisti kūnui grįžti į sveiką būseną. „Dirbama ne tik su giliaisiais raumenimis, bet ir su kaulais, visas skeletas perstatomas ir pertvarkomas, kad stuburas išsitiesintų ir toks būtų visas 24 valandas per parą“, – aiškino trenerė ir pabrėžė, kad po kurio laiko susiformuoja naujas refleksas: „Kai tik kūnas išmoksta pajusti, kas jam gerai, nebesinori kūprintis. Man dabar kur kas patogiau sėdėti tiesiais pečiais nei sulenkta nugara, kaip būdavo anksčiau.“

B. Cantieni tvirtina, kad jos metodas itin paprastas, svarbiausia – tinkama turi būti kaulų padėtis, nes tai užtikrina 100 proc. idealų bazinį raumenų tempimą. Teisingai atliekami pratimai yra visiškai saugūs, net jei neįmanoma visiškai tiksliai paaiškinti, kaip jie veikia.

„Visų svarbiausia – pasitikėkite kūno suvokiu. Jei jaučiate, kad šis „beveik nieko nedarau“ jus ištiesina, ištempia šonkaulius vieną nuo kito, suteikia daugiau vietos slanksteliams, ištempia tarpslankstelinius diskus, vadinasi, taip iš tikrųjų ir yra. Meskite į šalį savikritiką, kuri jums sako „negali būti taip, kad tokie subtilūs pratimai taip stipriai veiktų“. Pratimai tikrai veikia. Pasidžiaukite tuo, kad suvokiate ir jaučiate subtilybes“, – rašo Benita Cantieni.

Ar greitai pavyks pasiekti trokštamą rezultatą, priklausys nuo to, kada susiformuos judesių automatizmas, t. y. kai nebereikės kontroliuoti judesių ir sekti, ar taisyklingai sėdi, stovi ir vaikštai. Anot I. Budrytės, kartais tai gali užtrukti ir porą metų: „Aš save vis dar nuolat gaudau. „Cantienica“ pamažu turi tapti gyvenimo būdu, įpročiu. Siekiamybė yra ne mankšta, o sveika kasdienybė.“

Privalumai

Komentuoja kineziterapeutė, metodo „Cantienica“ instruktorė Ieva Budrytė

Asmeninio albumo nuotr.

• Ištaiso ydingą laikyseną
• Stiprina dubens dugno raumenis
• Tobulina kūno formą
• Tonizuoja
• Suteikia jėgos ir lankstumo

Išnašos

Tai – ne tik mankšta, bet ir kūno psichoterapija, nes mokomės įsiklausyti, atrasti ir pajusti savo kūną.

Nekantravau pradėti, bet nė neįtariau, kad po valandos mano įprastas pasaulėvaizdis bus visiškai sugriuvęs.