„Baigiantis gydymui pradėjau jausti, kad kuo toliau, tuo labiau nuo visų atsiriboju, užsisklendžiu savyje. Viskas atrodė beprasmiška, beviltiška. Pabusdavau naktimis, valgydavau tik tada, kai kažkas priversdavo, į vyro pusę negalėdavau žiūrėti, nusipurtydavau, kai jis prisiliesdavo… Šita liga iš manęs pavogė moteriškumą, mano pasitikėjimą savimi, svajones. Ir gyvenimas niekada nebebus toks, kokio troškau, kokį planavau, aš niekada nebūsiu laiminga...“
Tai ištrauka iš acociacijos „Kraujas" drauge su Santaros klinikomis ką tik išleistos knygos „Seksualumas ir onkologinė liga“. Psichologai, urologai, ginekologai, vaisingumo specialistai susivienijo ir atvirai prabilo apie tai, apie ką iki šiol buvo tylima – seksualinį gyvenimą susirgus vėžiu. Mokslinių tyrimų duomenimis, apie 30 – 90 proc. onkologinių pacientų išgyvena seksualinio gyvenimo, intymumo pokyčius, sunkumus.
Asociacijos „Kraujas“ vadovė Ieva Drėgvienė pati yra susidūrusi su šia problema – jos vyras prieš 10 metų susirgo lėtine mieloleukemija. „Mes tuomet bendrų vaikų neturėjome, tad patys kėlėme klausimą, kokios yra galimybės išsaugoti vaisingumą, – pasakoja ji. – Dabar apie tai kalbama daugiau, bet vis dėlto – nepakankamai. Esu girdėjusi daug skaudžių istorijų, kai vyras paliko vėžiu susirgusią žmoną arba vyras išgyvena, kad dabar jis bus nevisavertis ir žmona jį paliks. Dažnai visuomenė, artimieji žmogų tapatina su liga, tarsi jam visi kiti dalykai turėtų mažiau rūpėti, tarsi jis turėtų susitelkti tik į gydymą. Galiu iš savo asmeninės patirties pasakyti, kad ir sirgdamas žmogus nori būti liečiamas, mylimas, turėti visaverčius santykius. Tik informacijos, kaip to pasiekti, beveik nėra. Taip ir kilo mintis parašyti šitą knygą.“
Negaliu žiūrėti į savo kūną
Santaros klinikų medicinos psichologė Eglė Urbutienė pritaria, kad ši tema – labai jautri, tad dažnai lieka už durų – gydytojų kabineto ar miegamojo. „Ligoninėje retai kada ji iškyla, nes visas dėmesys sutelktas į gydymą, į tai, kaip išgyventi, – sako ji. – Mirties akivaizdoje atrodo, kad nepridera kalbėti apie santykius, apie seksą. Kai intensyvus gydymas baigiasi, žmonės darosi atviresni, bet nelabai turi su kuo susikalbėti. Onkopsichologijos specialistai yra susitelkę ligoninėse, o išėjus iš jos emocinės pagalbos tenka ieškoti pačiam.“
Daugumą pacientų liūdina ir baugina jų kūno pokyčiai. Ir tai, beje, būdinga ne tik moterims, bet ir vyrams.
„Nuo gydymo pradžios, per dvi savaites, aš netekau apie 10 kg svorio. Mano rankos ir kojos tapo plonos kaip siūlai, mano šonkauliai tiesiog kyšojo pro odą. Atrodžiau kaip koncentracijos stovyklos kalinys“, – prisipažįsta knygoje vienas.
„Pakitus kūnui, po chemoterapijos dažnam baisu pamatyti save veidrodyje, negali net įsivaizduoti, kad toks gali kam nors būti patrauklus, – sako Eglė Urbutienė. – Tas skausmas išeina per įvairiausius jausmus. Per didžiulį pyktį ant sveikųjų, ant draugių, kurios išgyvena dėl spuogo ar priaugto kilogramo. Arba per psichosomatinius išgyvenimus: skausmus, pykinimą, nemigą, apetito stoką.“ Psichologė siūlo neskubėti, susidraugauti su savo nauju kūnu ir neslėpti jo nuo mylimojo. Dažnas bijo, kad jo antroji pusė pasibaisės ar net jį paliks, bet dažnai nutinka priešingai – jausmai ir švelnumas tik sustiprėja, nes žmogus nėra vien kūnas, o meilė išties daro stebuklus. „Baimė, kad bus palikti, verčia žmones slėptis, bet iš tiesų sergant mums ypač reikia fizinio artumo, prisilietimo. Tai suteikia saugumo jausmą. Jo reikia užgyti ir pažeistam kūnui, ir pažeistai sielai“, – sako ji.
„Mano žmona niekada nesirengdavo priešais mane. Ji neleisdavo liesti jos rando. Bet aš nepasidaviau ir nuolat to prašiau. Supratau, kad jai reikia laiko. Jo reikėjo mums abiem. Tas randas buvo niekis. Be abejo, aš matau gražias moterų krūtis ir jomis grožiuosi. Bet kai atsigulu į lovą su savo žmona, ji man pati gražiausia. Aš nebijau jos liesti. Man ji visada išliks gražiausia ir seksualiausia moteris“, – jaudinančiai apie savo potyrius knygoje pasakoja operuotos moters vyras.
Vyrų bėdos
Ypač skaudžiai onkologinės ligos kerta per vyrų savivertę, nes jie įpratę savo vyriškumą sieti su seksualiniu pajėgumu.
„Seksas mano gyvenime visada būdavo labai svarbus: tiek man, tiek mano žmonai. Tačiau liga labai daug pakeitė. Nebeliko spontaniškumo, laisvės mylėtis kada nori ir kiek nori. Ilgą laiką nedrįsau klausti savo gydytojo, ar aš galiu mylėtis? Vis save kaltinau, jog esu blogas vyras, nesugebantis patenkinti savo moters, esu blogas pacientas, nes nesirūpinu, ar pasveiksiu, o vis galvoju, kada galėsiu mylėtis...“ – tai ištrauka iš knygos „Seksualumas ir onkologinė liga“.
Vienas iš šios knygos bendraautorių Santaros klinikų Urologijos skyriaus vedėjas dr. Albertas Čekauskas teigia, kad pastaruoju metu onkologinių ligonių išgyvenamumas sparčiai didėja. „Šiuo metu lokalų prostatos vėžį turintys pacientai 5 metus išgyvena beveik 100 proc. Kuo ilgiau gyveni, tuo svarbiau tą gyvenimą praleisti kokybiškai. Natūralu, kad lytinių santykių kokybė jiems tampa ne mažiau svarbi už išgyvenimą. Tačiau su kuo jie gali apie tai pasikalbėti?
Vieno tyrimo metu nustatyta, kad gydytojas nepertraukdamas klausosi paciento maždaug 17 sekundžių, o paskui ima uždavinėti jam rūpimus klausimus. Per trumpą laiką tenka suspėti paaiškinti viską apie operaciją, pooperacinį gydymą, rizikos veiksnius. Nėra kada kalbėti apie seksą. Tačiau labai svarbu rasti šiai temai laiko iki operacijos. Mat norint išsaugoti seksualumą, galima atlikti labiau tausojančias operacijas, išsaugoti lytinę funkciją. Labai svarbu įsiklausyti, kokie yra paciento prioritetai ir tikslai. Ne visi galvoja tik apie tai, kaip išgyti. Yra ir tokių, kurie nori, net ir turėdami didesnę vėžio atsinaujinimo riziką, siekia išsaugoti lytinį pajėgumą.“
Svarbu žinoti, kad net ir praradęs prostatą, sėklidės, nepatirdamas ejakuliacijos, vyras gali patirti orgazmą. Pagelbėti gali tam tikros pozos, vaistai, varpos implantai. Knygoje „Seksualumas ir onkologinė liga“ atvirai ir detaliai aptariama, kaip mylėtis nesant erekcijos, ejakuliacijos ar netgi susidūrus su tokiomis specifinėmis problemomis kaip šlapimo ar išmatų nelaikymas.
Išsaugoti vaisingumą
Natūralu, kad užklupus vėžiui, nesvarstoma ir apie tai, kad ateityje norėsis turėti vaikų. Atrodo, kad tik ta ateitis būtų, o tuomet jau – pagalvosime. Deja, po to jau gali būti vėlu. „Žmonės pagiję po onkologinės ligos gyvena vis ilgiau. Pasiekę ilgalaikę remisiją, jie neturėtų tik sėdėti ir laukti, ar liga neatsinaujins, o gyventi visavertį gyvenimą. Mylėtis, susilaukti vaikų – tai baziniai žmogaus instinktai. Deja, onkologinių ligų gydymas – chemoterapija, radioterapija – dažniausiai sunaikina vaisingumą“, – teigia Santaros vaisingumo centro vadovas gydytojas Rimantas Gricius. Pasak jo, yra daugybė vaisingumo išsaugojimų būdų – galima šaldyti spermą, kiaušides, kiaušialąstes, kiaušidžių audinį, embrionus. Svarbu, kad pacientai būtų laiku ir teisingai informuojami, žinotų, kur kreiptis, galų gale bent jau turėtų pasirinkimo galimybę. Net jei ligonis yra paauglys, dar negalvojantis apie savo vaikus, tėvai turėtų pasikalbėti apie jo ateitį. „Būtų gerai, kad specialistai pasikonsultuoti šiuos žmones atsiųstų kuo anksčiau, – pastebi gydytojas. – Būna, ateina žmogus po 6 chemoterapijos procedūrų, kai jau nelabai ką galima padėti... Per 2 savaites galima padaryti viską, atidėti tokiam laikui chemoterapiją dažniausia yra įmanoma.“
Ypač aktuali ši tema sėklidžių vėžiu susirgusiems vyrams. Mat ši liga dažniausiai pakerta juos gana jaunus, iki 40 metų. Tad labai svarbu juos informuoti, kad yra galimybė išsaugoti spermą, ją užšaldant. Lietuvoje jau yra ne vienas pacientas, susilaukęs vaikų po sėklidės vėžio operacijos.
Dar viena problema, su kuria susiduria tiek seksualinę funkciją, tiek vaisingumą norintys susigrąžinti pacientai – finansinė. Šių procedūrų valstybė nekompensuoja, išskyrus spermos šaldymo ir saugojimo paslaugas. Vieno vaisingumo atkūrimo ciklo kaina yra apie 2 tūkstančiai eurų. Tiesa, pasak R. Griciaus, pacientų nėra labai daug, ir valstybei ta našta būtų nedidelė.
„Susirgę mes esame įpratę slėptis. Kankinamės dėl savo kūno, nes jis ne toks vertingas. Kiekviena moteris ar vyras, susidūręs su onkologine liga, išgyvena moteriškumo, vyriškumo ir seksualumo krizę. Tačiau svarbiausia priminti sau arba kad kažkas kitas, artimas tau primintų, jog moteriškumą ar vyriškumą nulemia ne tik krūtys, varpa, plaukai ar ideali figūra. Tai asmeninės savybės, kurias išsaugome net ir susirgę vėžiu – rūpestingumas, ryžtingumas, kantrybė, humoro jausmas ir t.t.“ – prisipažįsta vienas pacientas knygoje „Seksualumas ir onkologinė liga“.
Knygą galima nemokamai pasiimti asociacijoje „Kraujas“ Teatro g. 3-9, Vilniuje, taip pat galima atsisiųsti https://kraujas.lt/veiklos/leidiniai/.
