Žmogus – šiltakraujis gyvūnas. Negana to, nuo šalčio jo nesaugo nei tankios plunksnos, nei visą kūną dengiantis kailis, tad visai nenuostabu, kad, atvėsus orams, plika oda pradeda reaguoti į temperatūros pokyčius. Kiekvienas žmogus šaltį pakelia skirtingai: vieni žvarbsta temperatūrai nukritus iki +10 ºC, kiti nešąla ir prie –15 ºC. Jautresnieji nesunkiai randa savo savijautos paaiškinimą – sako, kad yra alergiški šalčiui.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojos alergologės ir klinikinės imunologės doc. Audra Blažienė ir Rūta Vėbrienė siūlo tokia savidiagnostika neužsiimti. Pasak jų, tai, kad nuo menkiausio šaltuko ima krėsti drebulys, neturi nieko bendra su alergija šalčiui. Negana to, terminas „alergija“ šiuo atveju netikslus ir nelabai vartotinas, nes šaltis nėra alergenas. Medikai šias alergiją primenančias reakcijas vadina dilgėline.
Dilgėlinė ar nušalimas?
Šalčio dilgėlinė yra vienas iš fizinės (arba indukuotos) dilgėlinės potipių. Nuo alerginės dilgėlinės ji skiriasi tuo, kad šiuo atveju neveikia jokie alergenai – vaistai, maistas, žiedadulkės, cheminės medžiagos ar pan. Fizinę dilgėlinę sukelia fizinės priežastys – karštis, šaltis, spaudimas, trynimas, vibracija. Tarkim, žmonėms, turintiems spaudimo dilgėlinę, niežtintis bėrimas gali atsirasti nuo ilgo sėdėjimo ar stovėjimo. Šalčio dilgėlinę gali sukelti vėsus oras, vanduo, šalti gėrimai ar maistas. Dažnai būna keistas šalčio ir cholinerginės dilgėlinės derinys. Pastaroji atsiranda nuo padidėjusios kūno temperatūros, prakaitavimo. Kitaip tariant, tą patį žmogų beria ir nuo šalčio, ir nuo karščio.
Tik nereikėtų painioti dilgėlinės su nušalimu ar peršalimu. Jei vaikas grįžo iš lauko varvančia nosimi, tai yra paprasčiausia peršalimo sukelta sloga, o ne alergija šalčiui. Jei išsausėja, pleiskanoja ir parausta veido oda – tai ženklas, kad ji tiesiog yra jautri. Ir net niežulys, kurį jaučiame nušalę rankas ar skruostus, paprastai – ne dilgėlinės, o pirmojo laipsnio nušalimo požymis, nors abiem atvejais simptomai lyg ir panašūs: nušalusi oda kurį laiką yra pabalusi, nejautri, o sušildyta tampa tamsiai raudona, patinsta ir niežti. Toks uždegimas gali trukti net kelias dienas, o nušalusi vieta jautri šalčiui gali būti net kelerius metus. „Vis dėlto tai neturi nieko bendra su vadinamąja alergija šalčiui, – sako gydytoja alergologė Rūta Vėbrienė. – Šalčio dilgėlinė pasireiškia odos bėrimu pūkšlėmis – tarsi nusidilginus, ir stipriu niežuliu. Šie simptomai nepraeina vos įėjus į šiltą patalpą, jie gali trukti nuo valandos iki paros. Jei bėrimas išlieka trumpiau nei valandą, fizinės dilgėlinės diagnozė abejotina. Pūkšlės gali būti labai įvairios – nuo kelių milimetrų iki delno dydžio, pavienės ar daugybinės, susiliejančios.“
Nuo 40 iki 85 proc. pacientų dilgėlinė lydima angioedemos – staigaus ir neretai skausmingo gilesnių odos sluoksnių, poodžio ir gleivinių paburkimo. Labai retais atvejais išbrinksta lūpos, liežuvis ir burnos gleivinė, užblokuojami kvėpavimo takai. Angioedema paprastai praeina per 72 valandas. Dažniausiai beria kontakto su šalčiu vietą, bet bėrimas gali išplisti ir po visą kūną. Tai vadinama sistemine alergine reakcija. Ji gali pasireikšti netgi dusuliu, sąmonės netekimu, staigiu kūno temperatūros nukritimu, drebuliu, širdies permušimu, kraujospūdžio kritimu, sukelti anafilaksinį šoką ir net baigtis mirtimi. Pačios pavojingiausios alerginės reakcijos paprastai ištinka, kai visas kūnas veikiamas šalčio, pavyzdžiui, maudantis šaltame vandenyje.
Beje, dilgėlinei atsirasti nereikia didelio šalčio ir visai nebūtina sušalti – ji gali užklupti net ir maudantis iki 28 laipsnių įšilusiame vandens telkinyje. Šios ligos simptomai pasireiškia, kai temperatūra yra teigiama – nuo 4 iki 44 laipsnių (pirmieji požymiai dažniausiai išryškėja ties 10–15 laipsnių riba). Reakcijų į aukštesnę temperatūrą būna kur kas rečiau. Beje, doc. Audra Blažienė prisimena pacientą, kurį šalčio dilgėlinė užklupo pasimaudžius Viduržemio jūroje. Negana to, reakcija buvo tokia stipri, kad išsivystė anafilaksinis šokas. Laimei, vietos gydytojai laiku suteikė vyriškiui reikiamą pagalbą, priešingu atveju, jis būtų miręs.
Ką reiškia sirgti šalčio dilgėline, gydytoja A. Blažienė yra patyrusi savo kailiu. „Pirmąsyk su tuo susidūriau 24-erių metų, buvau ką tik baigusi medicinos mokslus. Iš pradžių negalėjau patikėti, kad tai ištiko būtent mane, šios srities specialistę, – prisimena ji. – Buvo ruduo, lauke valiau ir ploviau surinktus grybus. Staiga pamačiau, kad mano rankos paraudo, patino, jas išbėrė pūkšlėmis, prasidėjo stiprus niežulys. Šalčio dilgėlinė gerokai komplikavo mano gyvenimą ir tęsėsi apie 15 metų. Vos atvėsus orams iki +15 laipsnių, imdavau naudoti itin riebius kremus, bet vis tiek iš lauko į patalpą neretai įžengdavau raudonomis dėmėmis išmuštu veidu. Daugybę darbų – vairuoti mašiną, rakinti duris – turėjau išmokti daryti mūvėdama kailines pirštines. Jas reikia užsimauti ne lauke, o prieš einant pro duris ir jokiu būdu nenusiimti, kol neįeisi į šiltą patalpą. Negali net produktų iš šaldiklio išimti be pirštinių.“ Kai kurie žmonės taip pat negali gerti vėsių gėrimų ar valgyti šalto maisto, bet tokie atvejai kiek retesni.
Kodėl tai nutinka?
Vienas populiariausių būdų nustatyti šalčio dilgėlinę yra ledo testas – prie odos pridedamas ledo kubelis ir stebima, ar atsirado šiai ligai būdingų pokyčių. Vis dėlto toks testas parodo tik reakciją į gana žemą temperatūrą. Santaros klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centre yra modernus aparatas „TempTest“, leidžiantis nustatyti odos jautrumą temperatūrai iki 44 laipsnių. Ryžtuosi jį išbandyti ir aš. Ant plastikinio pagrindo patogiai padedu apnuogintą dilbį ir laikau 5 minutes. Mano oda išilgai dilbio veikiama nuo 4 iki 44 laipsnių temperatūros. Kai nuimu ranką, gydytoja Rūta Vėbrienė tušinuku pažymi viršutinį ir apatinį taškus, ir laukiame 10 minučių. Jei toje atkarpoje atsiras raudonas niežtintis paburkimas, specialia liniuote bus galima tiksliai nustatyti, kokiai temperatūrai esu alergiška. Laimei, paaiškėja, kad šalčio dilgėline bent jau šiuo metu nesergu. Tiesa, tai nereiškia, kad niekada nesu patyrusi jos atakų ir kad niekada to nepatirsiu, mat ūminę dilgėlinę (nebūtinai šalčio) bent kartą yra patyręs kas ketvirtas žmogus.
Neretai dilgėlinės epizodai būna trumpalaikiai. Jei tai trunka iki 6 savaičių ir vėliau nesikartoja, dilgėlinė laikoma ūmine. Trunkanti ilgiau nei 6 savaites vadinama lėtine. Gydytoja alergologė Rūta Vėbrienė teigia, kad lėtinė dilgėlinė gali būti spontaninė, kuri atsiranda be aiškios priežasties ir dažnai būna autoimuninė, ir indukuota, šią sukelia fiziniai veiksniai. Apie 40 proc. pacientų dilgėline serga ne ilgiau kaip 5-erius metus, bet kai kuriems (net iki penktadalio) ji tęsiasi ir 10 metų ar net visą gyvenimą. Deja, ne visada pavyksta nustatyti šią ligą sukėlusias priežastis.
Tokiu atveju diagnozuojama idiopatinė dilgėlinė, ir tai būna dažniausiai. Išskiriamos tik tam tikros žmonių grupės, turinčios didesnį polinkį susirgti. Pasak gydytojos R. Vėbrienės, šalčio dilgėlinė gali atsirasti bet kokio amžiaus žmogui. Ūmia dilgėline dažniau serga vaikai ir paaugliai, lėtine – vyresnio amžiaus žmonės ir moterys, beje, jas ši liga vargina dvigubai dažniau nei vyrus. Nemažą įtaką lėtinei dilgėlinei atsirasti daro persirgtos virusinės, autoimuninės ligos ir slaptos infekcijos – dantų pūliniai, virškinimo trakto kandidozė, parazitų invazijos, šlapimo takų uždegimas. Gali išprovokuoti ir vaistai (tarkim, aspirinas), psichologiniai veiksniai. Yra įrodytas lėtinės dilgėlinės ir potrauminio streso ryšys. Taip pat žinoma, kad pacientai, sergantys šia liga, dažniau turi nerimo ir depresinių sutrikimų. Tokia papildomų veiksnių išprovokuota dilgėlinė vadinama antrine.
Pastaruoju metu vis labiau tobulėjant genetiniams tyrimams, paaiškėjo, kad polinkis į šią ligą gali būti ir paveldėtas. Pasirodo, kai kurių sergančiųjų DNR grandinėje trūksta mažo fragmento. Tai nulemia ne tik šią, bet ir kitas autoimunines uždegimines odos ligas.
Pasak doc. Audros Blažienės, maždaug trečdaliui sergančiųjų dilgėlinę sukelia autoimuninės priežastys, kai pats organizmas ima gaminti antikūnus, kovojančius su savo sveikomis ląstelėmis. Pacientams, sergantiems lėtine autoimunine dilgėline, paprastai pasireiškia sunkesni simptomai, liga tęsiasi ilgiau.
Nors dilgėlinę vengiama vadinti alergija, vis dėlto jų abiejų veikimo mechanizmas panašus. Odos sąlytis su šalčiu paskatina išsiskirti į odą histaminą ir kitus imuninės sistemos mediatorius, dėl to padidėja putliųjų odos ląstelių aktyvumas. Tad ir gydomos šios abi ligos neretai panašiai.
Kaip gydyti?
Svarbiausias gydymo principas sergant vadinamąja šalčio alergija yra toks pat, kaip ir sergant bet kuria kita alergija. Pirmiausia reikia vengti ją sukeliančių veiksnių, šiuo atveju – šalčio. Atvėsus orams, atviras kūno vietas rekomenduojama tepti riebiu kremu, ir tai daryti reikia valandą ar pusvalandį prieš einant į lauką. Kuo daugiau kūno reikėtų pridengti drabužiais, vengti sąlyčio su šaltais daiktais, nesimaudyti ilgai vandens telkiniuose, nes net ir palyginti šiltas vanduo yra gerokai vėsesnis už kūno temperatūrą ir labai greitai jį atšaldo. Šalčio poveikį itin didina vėjas ir drėgmė, todėl tokiu oru venkite eiti į lauką. Aišku, šių patarimų laikytis sunkiau žmogui, kuris jautrus gana aukštai – 25 laipsnių ar didesnei – temperatūrai.
„Lėtinė dilgėlinė gali privesti prie frustracijos ne tik pacientą, bet ir jo gydytoją. Įsivaizduokite, jei pas jus 20 metų vaikšto žmogus, o jūs negalite padėti, – sako gydytoja alergologė Audra Blažienė. – Laimei, veiksmingų būdų kovoti su šia liga vis daugėja, ir visi jie taikomi VU Santaros klinikų Imunologijos ir alergologijos centre.“ Siekiant pritaikyti tinkamiausią gydymą, iš pradžių reikėtų išsitirti. Tyrimai atliekamiatsižvelgiant į paciento ligos istoriją (pvz., kraujo serumo tyrimas lėtinei autoimuninei dilgėlinei nustatyti, skydliaukės autoantikūnų ir hormonų tyrimas, fiziniai mėginiai įtariant indukuotą dilgėlinę, odos biopsija ir kt.).
Dilgėlinei gydyti pirmiausia skiriami antihistamininiai vaistai. Klinikiniai tyrimai įrodė, kad jie labai veiksmingai gydo dilgėlinius odos pažeidimus ir slopina niežėjimą, tačiau visiškai simptomai išnyksta tik apie 40 proc. ligonių. Kai kuriems nuo šių vaistų pagerėja iš dalies: sumažėja niežėjimas, odos bėrimo intensyvumas, plotas ir trukmė. Kai antihistamininiai vaistai nepadeda, ieškoma kitų gydymo būdų. „Antialerginių vaistų paprastai būdavo vengiama dėl jų šalutinio poveikio – mieguistumo, gleivinės džiūvimo, šlapinimosi sutrikimų ir kitų, – sako A. Blažienė. – Laimei, naujoviški vaistai šio poveikio jau nebeturi, vartojant juos galima ir vairuoti, ir mokytis, ir dirbti.“ Sunkiau, kai reikia gydyti lėtinę dilgėlinę. Jei vaistus tenka vartoti kiekvieną dieną, neretai net ir po kelias tabletes, ir dar ne vienus metus, toks gydymas tampa nemenka finansine našta. Ką ir kalbėti apie tai, kad užsitęsusios ligos šie vaistai iš tikrųjų negydo, tik prislopina simptomus. „Kartais gali būti skiriami imuninės sistemos atsaką slopinantys vaistai, hormonai, bet jie gali išprovokuoti įvairias infekcijas, cukrinio diabeto paūmėjimą, todėl toks gydymas negali būti ilgalaikis“, – teigia doc. Audra Blažienė.
Jei dilgėlinė yra autoimuninė, gali padėti plazmaferezė. „Žmonės tai vadina kraujo valymu, – sako alergologė. – Paimtas paciento kraujas centrifuguojamas, forminiai kraujo elementai grąžinami atgal, o dalis kraujo plazmos, kurioje yra antikūnai (dilgėlinę atsirasti provokuojantys baltymai), pašalinami. Norint sulaukti efekto, paprastai prireikia 5 ar 6 procedūrų. Kaskart tenka vykti į klinikas ir praleisti ten kelias valandas. Po procedūros vykstama namo.“
Santaros klinikose jau taikomas ir naujausias gydymo metodas – biologinė terapija. Skiriami vaistai sujungia antikūnus, kurie veikia ant putliųjų ląstelių membranų esančius receptorius, tad antikūnai prie jų neprisijungia ir organizme neišsiprovokuoja dilgėlinė. Šių vaistų injekcijos daromos kartą per keturias savaites. Pasak doc. A. Blažienės, tyrimai rodo, kad jokių neigiamų reakcijų nepastebėta, onkologinių ligų nepadažnėjo, o tai, taikant biologinę terapiją, labai svarbūs veiksniai.
„Svarbiausia – suprasti, kad dilgėlinė neužkrečiama, – sako gydytoja Rūta Vėbrienė. – Po visą kūną išplitęs bėrimas, stiprus niežulys sukelia ne tik fizinį, bet ir psichologinį diskomfortą. Negana to, aplinkiniai neretai ima šalintis tokių žmonių, nes įtaria juos sergant infekcine, užkrečiama liga. Visa tai stipriai pablogina ligonio gyvenimo kokybę.“ Todėl, sergant dilgėline, vertėtų perspėti apie tai kolegas, artimuosius ir paaiškinti, kad ši liga nemaloni tik pačiam sergančiam žmogui.
