Vaikystėje buvau labai judrus ir sportiškas vaikas, mėgau fizinio lavinimo pamokas, bet suaugusi sportą užmečiau ilgam. Atrodė, jei neturi problemų dėl antsvorio, raumenys dar stangrūs, o sąnariai negirgžda, kam eikvoti savo laiką ir jėgas nuobodžiam ir beprasmiam judesių kartojimui?
Pirmojo signalo, kad ne viskas taip tobula, kaip atrodo, sulaukiau būdama maždaug 35-erių. Greitomis užlipusi laiptais į penktą aukštą, staiga pajutau, kad negaliu atgauti kvapo, o širdelė bilsnoja kaip pašėlusi. Kaip tik tuo metu prasidėjo visuotinis mankštinimosi kultas, taigi ir aš pasidaviau madingai krypčiai.
Kaip tik tuomet persikraustėme į namą miesto pakraštyje. Įsigijau profesionalius bėgimo batelius ir termoreguliacinę aprangą, pasiėmiau šunį ir išbėgau. Pirmą sykį padusau nubėgusi vos vieną kilometrą. Paskui distanciją vis ilginau. Po metų jau nubėgdavau 4 kilometrus.
Dabar vis dar nubėgu tiek pat ir nė žingsnio daugiau. Nors vietinėse bėgimo varžybose skinu laurus (savo amžiaus grupėje), o treniruotėse mano šuo pavargsta greičiau nei aš (jis irgi sensta), bet įveikti daugiau kaip 4 km nepajėgiu. Man patinka bėgimo laisvės pojūtis, gamta, grynas oras, paukščių čiulbesys (niekada nesidedu ausinukų), bet negaliu suprasti, kodėl vos 20 minučių bėgimas ristele mane taip iškerta iš kojų, kad paskutinius metrus velkuosi leisgyvė, o kartais net atrodo, kad sustos širdis? Manau, tokio trumpo fizinio aktyvumo nauda nėra labai didelė, bet tęsti tai ilgiau neturiu jėgų. Tikiuosi, kad tai stiprina mano širdį – dabar pulsas po bėgimo nebeužkyla taip aukštai, kaip pirmais kartais. Kita vertus, visą laiką dirba tie patys raumenys ir šiaip nesijaučiu tobulėjanti.
Iš šalies zumba atrodo labai smagi sporto šaka. Šokio judesiai, lotyniška muzika – valanda turėtų prabėgti kaip akimirka. Iš pradžių jaučiausi kaip buratinas panterų būrelyje. Koordinacija visada buvo mano silpnoji pusė – kol suprantu, kurią koją pirmą kelti, visi jau kelia rankas. O jei dar vienu metu reikia suderinti kelis judesius…
Po mėnesio reikalai pajudėjo. Dauguma judesių yra baziniai, tad išmokus juos, jungti viską į bendrą šokį – ne taip jau sunku. Zumbą lankiau dvejus metus, pas du skirtingus trenerius. Nežinau, ar tai būdinga šiai sporto rūšiai, ar tiesiog taip sutapo, bet ilgainiui ir vienur, ir kitur mane pradėjo erzinti tie patys dalykai. Vienas jų – trenerių narciziškumas. Abu jautėsi kaip gaidžiai vištidėje ir labai kritiškai reaguodavo į bet kokias pastabas bei pageidavimus. Negana to, ir vienas, ir kitas stengėsi telkti zumbos bendruomenę, vis kvietė į stovyklas ir prašė dalyvauti viešuose pasirodymuose klubo reklamos tikslais, bet aš netroškau nei lipti į sceną, nei ieškoti naujų draugų.
Erzino ir tai, kad pernelyg daug dėmesio skiriama naujų šokių mokymuisi ir choreografijos šlifavimui. Regis, jau išmokai šokį, pradedi mėgautis normaliu fiziniu krūviu ir vėl prasideda stypčiojimas: viens – į kairę, du – į dešinę, trys – aukštyn, keturi – aukštyn... „Mokytoja, ar plaštaką reikia pasukti 45 laipsnių kampu ar 90-ties?“ - pasigirsta stropios mokinės balselis. Po galais, koks skirtumas! Ir kam tas sinchronas? Aš neketinu dalyvauti „Gintarinės poros“ konkurse. Leiskite man tiesiog gerai pasportuoti!
Boksas ir kovos menai
Iškart noriu nuraminti šių sporto sričių profesionalus – kalbėsiu ne apie rimtą sportą, o apie kovos meno elementų taikymą paprastose treniruotėse. Pastebėjau, kad tai – labai madinga kryptis. Skamba gana egzotiškai, o ir atrodo gana kietai tos bokso pirštinės ant liaunų rankelių.
Kardioboksinge kumščiavimasis derinamas su įvairiais funkciniais pratimais, kad padirbėtų įvairūs raumenys. Tailantietiško bokso elementai leidžia įtraukti ir kojas. Žinau tokių šių treniruočių fanačių, kurios lanko jau 4 metus ir joms nepabosta. Man pabostų, nes judesiai vis dėlto gana panašūs, taigi ir raumenų grupės dirba vis tos pačios.
Klystate, jei manote, kad tai stiprina rankas – iš tiesų didesnis krūvis tenka kojoms. Treniruotės efektyvumas labai priklauso nuo to, kokį partnerį gausi. Kartą gavau nuolat atsiprašinėjančią nedrąsią mergaitę, vos neužmigau. Kitą sykį susidūriau su itin aršia partnere. Ji su didžiuliu pasimėgavimu atspardė man inkstus taip, kad po treniruotės nepaėjau.
Apsilankiusi MMA profesionalaus trenerio individualioje treniruotėje (drabužinėje, beje, sutikau porą garsių žvaigždučių), supratau, jog visus tuos metus eiliniame sporto klube neteisingai laikiau ir riešus, ir kojas, nemokėjau nei smūgiuoti, nei smūgio priimti. Beje, supratau, kad net ir toji 4 metus besiboksuojanti mano draugė, riešą laiko neteisingai. Nenuostabu, kad pastaruoju metu pradėjo skųstis keistais skausmais...
Profesionalusis treneris pasakė, kad nei skausmo, nei traumų treniruotės metu neturi būti. Bet kodėl tuomet mano sūnui jis liepė nusipirkti dantų apsaugas? Kai kartą sūnus iš treniruotės grįžo su mėlyne paakyje, supratau, kad kontaktinis sportas ir jo elementai – ne man. Na, nemėgstu aš nei muštis, nei būti mušama.
Treniruojuosi savarankiškai
Kažkada pumpuoti raumenis su štangomis ir kitokiais geležimis buvo labai madinga. Paskui sunkiai sprandą pasukantys raumenų kalnai iš mados išėjo. Gal ir gerai, nes kūno rengyba su sveikata mažai ką turi bendra. Aš apie treniruoklius vis dar suku nedrąsius ratus, nes nežinau, nei nuo ko pradėti, nei kuo baigti.
Iš treniruoklių man patinka tik jėgos diržai. Pratimai atliekami su savo kūno svoriu, prisilaikant diržų, tad sportuoti ir smagu, ir krūvis pats reguliuojasi pagal svorį. Kuo esi sunkesnis, tuo sunkiau pratimą atlikti.
Dabar, kai parašiau kelis tuzinus straipsnių sporto temomis, suprantu, kaip lengva sau pakenkti neturint aiškios sistemos. Tarkim, išlavinsi išorinius raumenis, bet pamirši vidinius, sustiprinsi kojas, bet pamirši viršutinę dalį, sustiprins atitraukiamuosius, bet pamirši pritraukiamuosius raumenis, išlavinsi pilvo presą, bet pamirši nugarą... Ir še tau – iškart disbalansas, traumos ir kitos blogybės.
Todėl siūlyčiau prieš pradedant savarankiškai sportuoti būtinai išsitirti ir paprašyti trenerio, kad sudarytų individualų treniruočių planą. Aš viename prestižiniame sporto klube atlikusi tokią diagnostiką bemaž už 200 eurų, sužinojau daug silpnųjų savo pusių – tarkim tai, kad mano nugara ties juosmeniu per daug išgaubta, tad net kojas, gulėdama ant nugaros, kilnoti turėčiau tik tam tikru kampu. Jau nekalbu apie štangas... Be to, viena mano kūno pusė yra stipresnė nei kita. Mano draugė, atlikusi tokią pat diagnostiką (tik 10 kartų pigiau), sužinojo, kad jos kojos itin stiprios (mat, kaip ir dauguma moterų, daugiausiai laiko skyrė užpakaliukui formuoti), o viršutinė dalis – labai silpna. Problema ta, kad mums labiausiai patinka daryti tai, kas sekasi, tad sportuodami savarankiškai, stipriąsias raumenų grupės dar labiau stipriname, o silpnąsias ignoruojame.
Grupinės funkcinės treniruotės
Pastaruoju metu apsistojau ties grupinėmis funkcinėmis treniruotėmis su jėgos elementais. Poveikį pajutau jau po poros mėnesių. Sustiprėjau, tapau ištvermingesnė, išryškėjo raumenų reljefas. Man patinka, kad funkcinių treniruočių metu atliekami labai įvairūs pratimai tiek su savo kūno svoriais, tiek su įvairiomis priemonėmis, tad veikiama iškart keliais frontais – nuo svorių raumenys tvirtėja, trumpėja, didėja jų apimtis (proto ribose), tempimo pratimai didina jų elastingumą ir juos išilgina, funkciniai judesiai išjudina sąnarius, gerina lankstumą, balansą ir koordinaciją. Svarbiausia – nereikia sukti galvos, ką po ko daryti, kaip išvengti disbalanso – programą apgalvoja ir eiliškumą parodo treneris.
Ypač gerai, jei viename sporto klube gali rasti įvairių pakraipų ir trenerių – nėra rizikos užsiciklinti. Šių užsiėmimų sėkmė labai priklauso nuo trenerio – jei grupė labai didelė, ir treneris neranda laiko pataisyti netaisyklingai atliekamą judesį, pakenkti sau – paprasčiau nei paprasta. Pratimai atliekami ratu, tam tikrais laiko intervalais, bet svorius galima pasirinkti pagal save, tad krūvis kiekvienam tenka individualus. Svarbiausia – nekompleksuoti. Nors jaučiuosi gana stipri, dažniausiai renkuosi mažiausius svorius – matau, kad mano raumenys stiprėja ir nuo jų, o persitempti nenoriu. Siūlyčiau nesižavėti trumposiomis treniruotėmis – laiką taupo, krūvio irgi užtenka, bet neskiriama pakankamai dėmesio apšilimui ir raumenų pratempimams, o užpumpavus raumenį jo nepratampyti – beveik tas pats, kaip įkvėpus neiškvėpti.
Šiuo metu jau nebegaliu gyventi be sporto – netikėjau, kad taip būna. Į sporto klubą einu ne iš pareigos, bet su džiaugsmu. Vis dėlto treniruotės pas tą pačią (nors ir gerą) trenerę jau pakvipo rutina. Kažin, ką dar vertėtų išbandyti?..
