Pirmieji implantai – prieš 3000 metų
Kad ir koks trumpas buvo mūsų protėvių amžius, atrodo, kad jų dantų amžius buvo dar trumpesnis, antraip jiems nebūtų reikėję spręsti problemos, kuo juos pakeisti. Egipte atlikus archeologinius kasinėjimus paaiškėjo, kad jau prieš 3000 metų buvo išbandytos dantų implatavimo galimybės – tai liudijo rasto skeleto žandikaulį apraizgiusi vario viela. Panašius metodus naudojo ir Prancūzijos teritorijoje prieš 2300 metų gyvenę keltai – tiesa, jų žandikauliuose buvo įtaisyti geležies gabaliukai. O štai majams rūpėjo ir estetika – jų gyvenvietėje rasto moters skeleto žandikaulyje į išskaptuotas duobutes buvo įstatyti į tikrus panašesni dantys iš kriauklių ir tašytų akmenukų. Europoje bandymų spręsti šią problemą prieš 2000 metų taip pat netrūko.
Tiesa, dantis čia bandyta keisti panašiais į juos audiniais – gyvūnų kaulais ar netgi mirusių žmonių dantimis. Tai buvo gana rizikinga, mat kartu su svetimais audiniais neretai persimesdavo ir įvairios užkrečiamos ligos, kildavo infekcijos, o tai, kadangi antibiotikai dar nebuvo išrasti, neretai baigdavosi mirtimi. Nuo tada beveik 2000 metų odontologija labai vangiai stūmėsi į priekį. Ko norėti – juk dantys gydyti vieninteliu būdu, jie buvo raunami, ir tai darė barzdaskučiai... XVIII a. pradėta eksperimentuoti su auksu ir jo lydiniais, bet tokie dantys paprastai neprigydavo, tad labiau atliko estetinę nei tikrąją funkciją. Kaip ir JAV prezidento George‘o Washingtono iš pjaustyto begemoto kaulo pagaminta dantų plokštelė. Kalbama, kad šalies vadovui ji buvo kiek per didelė ir ne itin patogi.
XIX a. pab.–XX a. pr. JAV specialistai statė žmonėms iltinius dantis iš platinos, aukso, porceliano, kaučiuko, medžio, alavo ar netgi švino. Sako, kad kai kurie jų tarnaudavo ir visą dešimtmetį. 1930 m. broliai Alvinas ir Moses’as Strockai, eksperimentuodami su ortopediniais varžtais, pagamintais iš chromo ir kobalto lydinio, sukūrė spiralinių implantų pirmtakus. Po Antrojo pasaulinio karo JAV odontologai dr. Normanas Goldbergas ir dr. Aaronas Gershkoffas sugalvojo subperiostinius implantus – dantų protezų lankas specialiais varžtais buvo prijungiamas tiesiai prie kaulo, po antkauliu ir gleivine. Pirmieji šio metodo sėkmės rodikliai buvo labai aukšti – pirmuosius 5 metus jie sėkmingai tarnavo 90 proc. pacientų, deja, po 15 metų laimingųjų skaičius sumažėjo iki 50 proc.
Lūžis
Tikras lūžis dantų implantacijos istorijoje įvyko, kai 1952-aisiais švedų chirurgas ortopedas Peras Ingvaras Branemarkas į triušio šeivikaulį įdėjo titano vamzdelius norėdamas stebėti kaulo vidinius procesus. Deja (o gal – laimei), pasibaigus eksperimentui ištraukti jų gydytojui nepavyko, nes jie buvo įaugę į šeivikaulį. Šis procesas buvo pavadintas osteointegracija. Tai, kad titanas taip greitai suaugo su kaulu, mokslininką labai nustebino ir paskatino eksperimentuoti toliau.
Savo atradimą pritaikyti žmogui profesorius ryžosi tik 1960-aisiais – tais metais jis pirmąkart implantavo dantis savo tautiečiui švedui Gostai Larssonui. Šis neturėjo visų apatinių dantų, nešiojo išimamą protezą, bet jautė didelį diskomfortą, todėl sutiko tapti eksperimento dalyviu. P. I. Branemarkas apatinio žandikaulio priekyje įstatė 4 titano varžtus ir ant jų pritvirtino dantų lanką. Šie dantų implantai G. Larssonui sėmingai tarnavo daugiau kaip 40 metų, iki pat jo gyvenimo pabaigos. 1982 m. P. I. Branemarkui pristačius šio gydymo rezultatus tarptautinėje Toronto konferencijoje, šis gydymo metodas kaip saugus ir efektyvus išplito po visą pasaulį.
Implantų kūrėjų šie atradimai nesustabdė – priešingai, uždegė žalią šviesą tobulėti. 1988 m. atsirado ilgieji, o 1997 m. – kūginiai implantai, vėliau šie tapo etalonu. Kitas proveržis įvyko, kai 2000-aisiais buvo sukurtas implantas su vadinamuoju aktyviu paviršiumi. Apdorojus jį mechaniškai, chemiškai ar lazeriu, prigijimo rodikliai padidėjo iki 90 proc. O, padengus statinais, antibiotikais, augimo hormonais ar kitomis medžiagomis, galima pagreitinti osteoblastų (kaulo ląstelių) augimą ir sumažinti uždegimų riziką. 2005 m. buvo patvirtintas metodas, leidžiantis ant implantų iškart po operacijos prisukti laikinus dantis – tai išvadavo nuo didelio diskomforto, kurį anksčiau patirdavo žmonės, bedantėmis burnomis laukiantys nuolatinių dantų.
Šiuo metu implantologai jau nebediskutuoja, ką daryti, kad implantas prigytų geriau, nes tai tapo kasdienybe. Daugiausia dėmesio skiriama pacientų komfortui. Siekiama, kad ši procedūra nesutrikdytų įprasto gyvenimo ritmo, tad vis sėkmingiau taikoma vienmomentė implantacija – kai žmogus su dantimis (neretai – nuolatiniais!) išeina iš odontologo kabineto jau po vieno vizito. Tobulėjančios skaitmeninės technologijos leidžia ne tik sukurti maksimaliai tikslius gidus gydytojams, bet ir pacientui suteikia galimybę iš anksto pamatyti, kaip atrodys jo šypsena po procedūros. Tobulėja ir protezavimo metodikos – šiuolaikiniai odontologai jau pamiršo gipsinius antspaudus ar metalo keramikos vainikėlius, dantys kuriami moderniose laboratorijose pagal kompiuterines programas.
Lietuviai šioje srityje neatsilieka nuo viso pasaulio ir taiko pažangiausias metodikas, pas mus kasmet atliekama daugiau kaip 40 tūkstančių implantacijos procedūrų. Pirmąsyk Lietuvoje ją 1981 m. atliko prof. Stasys Čepulis ir dr. Olegas Surovas. Tuo metu Kauno klinikose pradėjo veikti Eksperimentinė dantų implantacijos laboratorija – pirmasis toks centras visoje Tarybų Sąjungoje. Nepriklausomoje Lietuvoje gana ilgai implantavimo paslapčių medikus mokė tik implantų pardavėjai. Profesionalios implantacijoss pradžia laikomi 2004-ieji: tada įsteigti Odontologų rūmai, sukurta vieninga licencijavimo sistema, implantologiją pradėta dėstyti universitete, pažangūs odontologai patirties nuolat semiasi tarptautinėse konferencijose ir seminaruose. Kas toliau? Mokslininkai iš kamieninių ląstelių jau yra atauginę pelės dantis. Tikėtina, kad ateis toks laikas, kai pavyks atauginti ir žmogui. Bet kol kas – tai tik svajonės.
Įdomūs faktai
- Aukštesnio nei vidurinio išsilavinimo mokymo įstaigas baigusieji vidutiniškai turi 3 dantimis daugiau nei baigusieji tik mokyklą.
- Net 25 proc. 70-mečių Lietuvoje yra netekę visų dantų.
- 70 proc. 35–44 metų amerikiečių neturi bent vieno danties.
5 populiariausi klausimai
Odontologijos klinikos „Privati praktika“ vadovas gydytojas odontologas Jevgenij Travkin pataria, ko vertėtų paklausti, atėjus implantuoti dantų.
1 Kokius produktus klinika naudoja? Sužinokite tikslų implantą gaminusios įmonės pavadinimą ir nebijokite patikrinti, kokia jos istorija, ar produktas sertifikuotas, ar vykdomi klinikiniai tyrimai. Įsriegus implantą, turi būti išduodamas jo pasas.
Tai, pakeitus gydytoją, padeda pritaikyti gydymą, protezuoti, suteikia garantiją (tiesa, tik pačiam implantui, o ne paslaugai). Odontologų rūmų puslapyje taip pat galite patikrinti, ar gydytojas turi teisę verstis tokia praktika.
2 Koks yra gydymo planas? Skaidrumas yra vienas iš profesionalumo įrodymų. Jums turi būti sudarytas aiškus gydymo planas: nurodyta, kokia bus gydymo trukmė, kiek reikės vizitų, kas bus daroma ir kiek tai kartu su galutiniu protezavimu kainuos. Neretai nutinka taip, kad pasakoma tik implantavimo kaina, o paskui paaiškėja, kad, norint turėti dantis, papildomai reikės sumokėti antra tiek. Beje, klaidingai manoma, kad implantavimas yra gerokai brangesnė procedūra nei kiti dantų atkūrimo būdai. Tarkim, trijų dantų „tiltas“, kurį protezuojant nudrožiami dar ir du gretimi sveiki dantys, kainuoja panašiai, kaip vieno danties implantacija.
3 Ar taikomos šiuolaikinės metodikos? Šiais laikais dantų implantacijos procedūra neturėtų išmušti žmogaus iš įprasto gyvenimo ritmo, todėl pasidomėkite, ar klinika taiko vienmomentę implantaciją, kai implantas įsukamas į ką tik išrauto danties vietą; kokios yra kaulo priauginimo alternatyvos; ar yra galimybė pamatyti būsimo rezultato vizualizaciją, kaip ir iš kokių medžiagų gaminami protezai ir pan.
4 Kokios yra kontraindikacijos ir galimos komplikacijos? Nei rūkymas, nei cukrinis diabetas, nei padidėjęs kraujospūdis ar tuo labiau amžius nėra laikoma absoliučiomis kontraindikacijomis. Vyresnio amžiaus žmonėms kaip tik rekomenduojama rinktis implantus, o ne išimamus protezus, nes tai ne tik grąžina pasitikėjimą savimi, suteikia komforto, bet ir trukdo nykti žandikauliui. Dažniausia komplikacija periimplantitas paprastai kyla dėl netinkamos higienos. To išvengti padeda reguliari kontrolė.
5 Ar verta saugoti savus dantis? Kai burnoje yra savų dantų, tai suteikia natūralesnį, ne tokį kietą kramtymo pojūtį, dėl to gydytojai stengiasi juos išsaugoti. Tačiau visada reikėtų atsižvelgti į individualią situaciją. Tarkim, norint išsaugoti 5 po visą žandikaulį išsimėčiusius dantis, tai gali kainuoti 1,5–2 kartus brangiau ir užtrukti ilgiau, nei taikant „Visi – ant keturių“ metodiką, kai paaukojami savi dantys, panaudojami tik 4 implantai, ir taip atkuriamas visas žandikaulis.
Užsakymo nr.: PT_52151
