Sveikos ir teisingos mitybos principai bei taisyklės nurodo, kad su maistu būtina gauti atitinkamus kiekius visų reikalingų medžiagų: riebalų, angliavandenių, baltymų, vitaminų, makroelementų ir mikroelementų. Mikroelementų trūkumo pasekmės gali iš karto ir nepasireikšti, tačiau jų stoka gali būti pavojinga ir sukelti sveikatos sutrikimus, komplikuotis į ligas. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) mini jodo trūkumą kaip vieną iš pagrindinių su maistu susijusių veiksnių, lemiančių gyventojų sveikatą.

Jodo stokos problema yra tokia pat sena kaip ir žmonijos istorija. Pirmosios žinios apie jodo sukeliamas ligas siekia senovės Kinijos, Indijos, Graikijos ir Romos imperijos laikus. Senovės Kinijoje skydliaukės padidėjimui (gūžiui) gydyti buvo naudojamos gyvulių skydliaukės. Graikų gydytojas Hipokratas (gyvenęs apie 377 m. pr. Kr.) yra pabrėžęs jūros kopūstų reikšmę žmonių mitybai. XVII a. ispanų jūreiviai kaip vaistą nuo strumos vartojo jūros dumblių pelenų miltus, kuriuose yra daug jodo. Šiuolaikinės jodo stokos profilaktikos pradininku laikomas Deividas Martinas, kuris 1915 m. paskelbė, kad iš visų žinomų ligų lengviausia užkirsti kelią endeminiam gūžiui. Maždaug tuo metu Šveicarijoje gūžio profilaktikai pradėta naudoti joduotoji druska.

1983 m. australų mokslininkas B. S. Hetzel pasiūlė terminą „jodo trūkumo sutrikimai“ ir apibrėžė šio mikroelemento trūkumo sukeltų sveikatos sutrikimų spektrą skirtingais gyvenimo laikotarpiais:

Vaisiui – persileidimas, padidėjęs perinatalinis mirtingumas, endeminis neurologinis kretinizmas, protinis atsilikimas, kurčnebylumas, žvairumas, hipotirozė ir kt.

Naujagimiams ir kūdikiams – neonatalinė struma (gūžys), hipotirozė.

Vaikams ir paaugliams – endeminė struma (gūžys), jaunatvinė hipotirozė, protinio ir fizinio vystymosi sutrikimai.

Suaugusiesiems – struma (gūžys) ir jos komplikacijos, hipotirozė, protiniai sutrikimai, sumažėjusi reprodukcinė funkcija, jodo sukelta hipertirozė.

Visoms amžiaus grupėms – padidėjęs radioaktyviojo jodo pasisavinimas branduolinių katastrofų atvejais, pažinimo funkcijos sutrikimai.

Mikroelementas jodas, kurio rekomenduojama paros norma (RPN) suaugusiam žmogui yra 150 – 200 µg, yra svarbus tinkamai skydliaukės veiklai, nes reikalingas skydliaukės hormonų – tiroksino (T4) ir trijodtrijonino (T3) veiklai. Skydliaukės ligos dažnesnės ten, kur aplinkoje yra mažai jodo. Jodas gamtoje labai netolygiai pasiskirstęs, įvairių vietovių dirvožemyje jo kiekis gali skirtis 400 – 1000 kartų, geriamajame vandenyje – iki 7000 kartų. Daugiausiai jodo gamtoje susikaupę jūrose ir vandenynuose, taip pat jodo randama giliuose žemės sluoksniuose, naftos telkiniuose, o kalnuotose vietovėse jodo nebūna. Jodo koncentracija geriamajame vandenyje atspindi jodo kiekį dirvožemyje. Paprastai jodo deficito rajonuose jodo geriamajame vandenyje būna ne daugiau kaip 2 mikrogramai litre.

Pagrindinis šio mikroelemento šaltinis yra maisto produktai – net 94 proc. reikiamo jodo kiekio žmogus gali gauti su maistu (58 proc. su gyvūninės, 32 proc. su augalinės kilmės produktais), 4 proc. su vandeniu ir 2 proc. su įkvepiamu oru. Gėlame Lietuvos požeminiame vandenyje bei dirvožemyje jodo nėra, todėl ir augaluose jodo yra labai mažai. Todėl vertėtų vartoti jūros gėrybes – žuvis, moliuskus, jūros dumblius, žuvų taukus.

Pagal PSO pateiktą naujausią pasaulinę jodo būklės ataskaitą, šalių, kuriose jodo trūkumas yra visuomenės sveikatos problema, skaičius per pastarąjį dešimtmetį perpus sumažėjo. Tačiau 54 šalyse vis dar egzistuoja jodo trūkumo problema. 1993 m. šiai problemai spręsti PSO kartu su UNICEF ir ICCIDD (Tarptautinė jodo trūkumo kontrolės taryba) priėmė visuotiną strategiją – universalų druskos jodavimą. Druska buvo pasirinkta, nes ji yra plačiai prieinama ir nuolat vartojama, o jodavimo kaina yra labai maža – tik apie 0,05 JAV dolerio vienam asmeniui per metus. Ši strategija buvo įgyvendinta daugumoje šalių, kuriose jodo trūkumas yra visuomenės sveikatos problema. UNICEF apskaičiavo, kad 66 proc. pasaulio namų ūkių jau gali naudoti joduotąją druską. Nuo 2005 m. Lietuva pasirinko jodo trūkumo problemą spręsti tokiu pat keliu ir maistui rekomenduojama vartoti tik joduotąją druską. Tokia druska dedama ir į duonos gaminius bei į viešojo maitinimo įstaigose gaminamus patiekalus. O šalies parduotuvių maisto skyriuose turi būti parduodama tik joduotoji valgomoji druska.

Informaciją parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus visuomenės sveikatos specialistė Ramunė Miliauskė