Deja, senstant mus užklumpa ligos, naikinančios ne tik kūną, bet ir protą. Apie senatvinę demenciją kalbamės su Medicinos diagnostikos ir gydymo centro psichiatru-psichoterapeutu Eriku Stankūnu.

„Demenciją dažniausiai tapatiname su nykstančia atmintimi ir dėl to atsirandančiais orientacijos sutrikimais, galiausiai senatvine silpnaprotyste. Tai liga, kuri ne tik ištrina mūsų atsiminimus, pomėgius, įpročius, ji pamažu ardo žmogaus socialinius ryšius ir ištrina pačią asmenybę“, – sako psichiatras-psichoterapeutas Erikas Stankūnas.

Demencija – tai lėtinė ir nuolat progresuojanti liga, todėl medicina gali tik kiek pristabdyti jos vystymąsi, bet kol kas neturi metodų išgydyti. Dažniausiai atitinkamą ligos stadiją pasiekusiems ligoniams skiriama slauga, kad jie galėtų gana komfortabiliai gyventi, nekeldami pavojaus sau ir aplinkiniams. Gera žinia – demencija neužklumpa staiga. Ši liga vystosi ilgus metus, o tam tikros jos formos gali būti pristabdytos medikamentiniu gydymu ir sveiku gyvenimo būdu.

Laikas, erdvė ir tapatybė

Atmintis mums padeda orientuotis laike, erdvėje ir savyje. Susirgus demencija, pirmausia išryškėja dėmesio ir atminties sutrikimai, dėl ko pradeda trikti orientacija laike – žmogus nebežino, kuri savaitės ar mėnesio diena, sumaišo praeities įvykių eiliškumą, ligai progresuojant, jis pamiršta savo amžių ar gimimo metus. Dažnai iš pradžių nekreipiame į tai didelio dėmesio, nes senyvo amžiaus žmogui visos savaitės dienos yra vienodos, nėra skirtumo tarp darbadienio ir savaitgalio. Nesiorientavimas laike pradeda kelti nerimą, kai tampa pernelyg akivaizdus – pavyzdžiui, žmogus neteisingai nurodo savo amžių, senus įvykius ima pasakoti kaip vakarykščius arba net nebesiorientuoja metų laikuose – pavyzdžiui, teigia, kad dabar yra vienas iš žiemos mėnesių, nors už lango spigina kaitri vasara.

Antrasis dezorientacijos etapas – erdvė. Žmogus pradeda nebesuvokti, kur yra, nebeatpažįsta savo kambario, nežino, kaip sugrįžti į namus. Spaudoje nuolat pasirodo žinučių, kad ieškomi išėję ir namo negrįžę senoliai – dažnai tai būna demencija sergantys žmonės, kurie tiesiog nebesiorientuoja erdvėje.

Paskutinė, ilgiausiai atsilaikanti tvirtovė – tai tapatybė. Žmogus ilgiausiai atsimena, kas jis yra, koks jo vardas ir pavardė.

„Kai atmintis subyra tiek, kad žmogus nebesiorientuoja laike ir erdvėje, diagnozuojama demencija, o žmogui turi būti suteikiama pagalba, kadangi pats jis jau nebegali tinkamai pasirūpinti savimi“, – sakė Medicinos diagnostikos ir gydymo centro psichiatras-psichoterapeutas E. Stankūnas.

Alzheimeris ir kraujagyslių ligos

Demencijos simptomai išryškėja, kai dėl galvos smegenų ligų pradeda trūkinėti galvos smegenų nervinių ląstelių jungtys ir prasideda reikšmingai gausi pačių nervinių ląstelių žūtis. Dažniausios demencijos sindromo priežastys – Alzheimerio liga ir galvos smegenų kraujagyslių ligos, dėl kurių pradeda trikti galvos smegenų aprūpinimas deguonimi ir maistinėmis medžiagomis. „Sveikai gyvenant, vengiant žalingų įpročių, tinkamai rūpinantis kraujospūdžiu ir reguliuojant cholesterolio kiekį kraujyje, galima sumažinti mikroinfarktų ir smulkių kraujagyslių užsikimšimų tikimybę ir taip apsaugoti savo smegenis, atitolinant kraujagyslinės demencijos atsiradimą. Nuo Alzheimerio neapsaugoti nei sveikuoliai, nei intelektualai“, – sako Medicinos diagnostikos ir gydymo centro psichiatras-psichoterapeutas E. Stankūnas.

Ar išgelbės nuolatinis smegenų lavinimas?

Jei smegenys nuolat treniruojamos, kaip ir bet kuris kitas organas, jos veikia geriau – jose susidaro daugiau jungčių. „Mūsų prisiminimai, įgūdžiai, išmokti ar sužinoti dalykai smegenyse dėlioja ilgą domino grandinę. Demencija pamažu tą grandinę griauna, pradedant nuo vėliausių prisiminimų. Jeigu jūsų grandinė ilga, joje yra daugybė perskaitytų knygų, išmoktų kalbų, išbandytų potyrių, tuomet socialinė dekompensacija gali išryškėti vėliau. Ypač svarbu, kiek į mus sudėta vaikystėje, jaunystėje, nes šie prisiminimai bus sunaikinti vėliausiai“, – sako gydytojas psichiatras-psichoterapeutas E. Stankūnas.

Įdomu tai, kad atminties tarpus mūsų smegenys dažnai bando užpildyti įvykiais iš ankstesnės praeities arba sukurdamos pseudoprisiminimus – istorijas, kurių realybėje nebuvo, nors teoriškai galėjo taip įvykti. Jei artimasis pradeda „kurti“, reikėtų atkreipti dėmesį, nes tai gali signalizuoti apie prasidedančią demenciją.

Kaip atpažinti pirmuosius demencijos požymius?

Charakterio pokyčiai, smulkmeniškumas, apatija, mėgstamos veiklos atsisakymas, perdėtas išsiblaškymas ir nusilpusi atmintis – visa tai būdinga žmonėms, vėliau susirgusiems demencija. „Nuspręsti, ar žmogui prasideda demencija, ar senstant jis tiesiog darosi mažiau pakantus, ankstyvose ligos stadijose gana sudėtinga. Šiuo atveju ankstyva diagnostika yra svarbi, bet, deja, nereiškia, kad bus galima lengviau gydyti ligą ar bent sustabdyti jos progresavimą, ypač jei tai ne kraujagyslinė demencijos forma, o Alzheimerio liga“, - sakė gydytojas psichiatras-psichoterapeutas E. Stankūnas.

Nuolatinis rūpestis dėl pinigų

Kenčiantiems nuo demencijos būdingi psichoziniai intarpai, kai atsiranda pervertinimo ir kliedėjimo idėjų. Dažnai jos susijusios su perdėtais pavojais, pavyzdžiui, žmogus sumąsto, jog kaimynas ne šiaip vakare išveda šunį pasivaikščioti, bet prisidengęs šunimi stebi jo įpročius, kad vėliau galėtų, pavyzdžiui, apvogti. Labai dažnai pasitaikantis scenarijus – nuolatinis pinigų perskaičiavimas, slėpimas, vėliau neradus, giminaičių įtarinėjimas ir kaltinimas vagyste. Jei tai pervertinimo idėjos, tokį ligonį dar pavyksta grąžinti į realybę. Tačiau jei pervertinimo idėjos virsta kliedesinėmis, kurios tampa žmogaus vidine realybe, logiškai perkalbėti tokį pacientą tampa nebeįmanoma, ir čia jau būtinas medikamentinis gydymas.

Kada kreiptis pagalbos?

Ligos pradžioje žmogus supranta, kad jam kažkas darosi, kad tapo užmaršesnis, nebeatsimena, kur padėjo raktus ar piniginę. Kraujagyslinėms demencijoms būdingi bangavimai – kai žmogus atsitokėja, nustemba, kad jam tai nutiko, tačiau netrukus vėl praranda orientaciją. Pastebėjus tokias bangas, reikėtų žmogų nuvesti pas gydytoją, nes tai būdinga priešinsultinėms būsenoms.

„Dėl demencijų žmonės paprastai patys nesikreipia į psichiatrą. Kaip žinoma, tokie pacientai kreipiasi į šeimos gydytojus dėl kūno ligų, o į psichiatrus – dėl nuotaikos ar miego sutrikimų. Pokalbio metu galima pastebėti, kad žmogus nekoncentruoja dėmesio, pavargsta, neprisimena žodžių – tuomet galima įtarti atminties sutrikimus ar prasidedančią demenciją“, – sakė Medicinos diagnostikos ir gydymo centro psichiatras-psichoterapeutas E. Stankūnas. – Tokį pacientą siunčiame konsultuoti neurologui, skiriame kompiuterinę tomografiją, padedančią įvertinti smegenų anatominius pokyčius, atlikę psichologinį tyrimą įvertiname atmintį ir mąstymą. Tirtis svarbu, nes ne visais atvejais tai būna demencija – tokius pat požymius gali sukelti ir kai kurios neurologinės ligos, gresiantis ar įvykęs insultas, taip pat smegenų auglys.“