Prieš dvejus metus baisią diagnozę išgirdęs vyras sako, kad liga privertė jį iš esmės permąstyti savo gyvenimą ir iš naujo suprasti, kas jame svarbiausia.
Liga pasireiškia netikėtai
Išsėtinė sklerozė iki šiol mokslininkams tebekelia daugybę klausimų. Ne iki galo suprantamos net jos priežastys. Aišku tik tiek, jog ligos eigoje aktyviai dalyvauja imuninė sistema ir jos grandys bei ląstelės. Sergant organizme sutrinka imuninės sistemos reguliacija. Pats imunitetas ima pulti savo audinius. Galiausiai pažeidžiama nervinė sistema, todėl visi simptomai būna glaudžiai susiję su neurologiniais sutrikimais. Pacientams ima tirpti galūnės, dvejinasi akyse, sutrinka koordinacija ir t.t.
Baisiausia tai, jog išsėtinė sklerozė yra jaunų žmonių liga. Visoms imuninėms ligoms būdinga tai, kad kuo jaunesniame amžiuje jos pasireiškia, tuo sunkiau jomis sergama. Jauname amžiuje diagnozę išgirdo ir V. Samkus. Liga vyrą užklupo labai staigiai – per tris dienas jis visiškai apako viena akimi.
„Po ilgos ir painios tyrimų virtinės, fiziškai, emociškai ir morališkai išsekusį mane galutinai pribaigė grubiai išsakyta budinčių medikų žinia: regėjimo netekimas – tik pradžia. Apsiverkiau laukiamajame. Jutau, kaip visu kūnu nuvilnijo nežinomybės sukeltos baimės bangos. Nepamenu iki tol išgyvenęs tokį beviltiškumo jausmą. Nelinkėčiau tokios dienos nei vienam savo priešui“, – sunkiausias gyvenimo akimirkas prisimena jis.
Nors vyro liga nekelia abejonių, konkretus gydymas jam nepaskirtas iki šiol. Išsėtinė sklerozė yra sudėtingas susirgimas, kurį labai sunku konkretizuoti. Jau dvejus metus vyksta intensyvi stebėsena, tyrimai, laukimas. V. Samkus pripažįsta per šį laiką spėjęs pasikalbėti su visais iš eilės: ligoniais, gydytojais, farmacininkais, šamanais, energetikais, jogais, rytų medicinos žinovais.
„Universalaus, visiems tinkančio vaisto tiesiog dar nėra. Pagrindinis jėgų šaltinis, traukiantis pirmyn mano likimo brolius ir seseris, yra viltis. Nuoširdžiai jums pasakysiu: labai sunku išgirsti kitų išsėtine skleroze sergančiųjų istorijas. Jų nerasime laikraščiuose, televizijoje. Bet tai nereiškia, jog mūsų nėra“, – teigia jis.
Diagnozuoti sunku
Apie iššūkius tiksliai diagnozuojant ligą kalba ir ją tiriantis „Froceth“ mokslininkas Adas Darinskas. Anot jo, tam prireikia net kelių skirtingų tyrimų.
„Pirmasis diagnostikos įrankis – tai paciento neurologinė simptomatika ir jos eiga. Tuomet atliekama kompiuterinė tomografija, stebimas taip vadinamo smegenų randėjimo atsiradimas smegenų audinyje. Taip pat atliekamas molekulinis tyrimas iš stuburo smegenų likvoro, nustatinėjant jame oligoklonines juostas“, – vardina mokslininkas.
Jis pripažįsta, kad šiuo metu išsėtinė sklerozė negali būtų išgydyta. Ją pavyksta tik stabilizuoti, sumenkinti jos simptomus. Tam dažniausiai naudojami imunosuresuojantys vaistai. Jie vienokiu ar kitokiu būdu mėgina stabdyti limfocitų aktyvaciją ir migraciją link ligą sukeliančių vietų.
„Deja, nei vieni vaistai kol kas nedavė labai gerų rezultatų. Visi jie turi daug pašalinių reakcijų ir sunkiau sergantiems netinka. Mėginamos ir ląstelių terapijos, kurių metu atliekama kaulų čiulpų autologinė transplantacija arba panaudojamos pačio paciento ląstelės. Tačiau nei viena, nei kita procedūra nėra visuotinai pripažinta kaip efektyvi priemonė ligai gydyti“, – teigia A. Darinskas.
Kaip efektyviausią ligos stabilizavimo priemonę jis visgi išskiria T ląstelių vakcinas. Ji atliekama paciento kraujo imunines ląsteles panaudojant kaip antigeną jo pačio imuninei sistemai prezentuojančius elementus. Toks vaistas gaminamas iš paties paciento biologinės medžiagos.
„Taikant šią metodiką, daugiau nei 60 proc. pacientų pavyksta pasiekti ligos stabilizaciją. Jos dėka galima tikėtis retesnių ligos atakų ir, jeigu jos jau ir įvyksta, jos būna daug lengvesnės ir be baisesnių pasekmių. Jau yra ir ilgalaikių šios gydymo metodikos rezultatų, kurie rodo, jog ji nėra pavojinga pacientui, nesukelia jokių pašalinių reakcijų ir yra saugi paciento sveikatos atžvilgiu“, – sako „Froceth“ mokslininkas.
Tikslas – padėti prabilti
Tokios tendencijos optimistiškai turėtų nuteikti ir sergančiuosius išsėtine skleroze. V. Samkus neslepia, kad didelė jų dalis yra praradę viltį, o be jos gyvenimas pasidaro dar sunkesnis.
„Ši liga visų pirma palaužia valią stengtis, tikėti savimi, matyti savyje stiprų žmogų. Paklauskite, kiek sergančiųjų ja tebesvajoja apie didelius, gyvenimą keičiančius dalykus. Kiek daug yra susitaikiusių su pralaimėjimu. Ir aš tai puikiai suprantu“, – atvirauja jis.
Vyras labai norėtų, kad jo likimo sesės ir broliai atviriau prabiltų apie savo gyvenimą, nesislėptų nuo visuomenės. Anot jo, aplinkinių palaikymas jiems gali suteikti taip reikalingos drąsos ir jėgų.
„Žmogui, kuris nebegali savarankiškai nueiti į lauką pasigrožėti žydinčiais medžiais, labai sunku. Žmogaus, kuris didžiąją dalį dienos praleidžia lovoje, nes kitaip tiesiog negali, gyvenimas tuščias. Man irgi būna dienų, kai noriu pasiųsti viską ir visus po velnių. Kai esu beviltiškai pavargęs ir išsekęs, liūdnas ir išsunktas. Skauda. Bijau. Trumpam pasiduodu. Tačiau mano tikslas pasakoti, būti atviru“, – sako V. Samkus.
