Visiškai netikėtai vieną vakarą moteris padėjo ranką ant krūties ir apsičiuopė sukietėjimą. „Jau kitą rytą nuėjau į privatų mamologijos centrą. Man atliko biopsiją ir gavau diagnozę – krūties vėžys. Guzelis jau buvo didokas, kažkodėl anksčiau jo nebuvau pastebėjusi. Toks jausmas, kad guzelis atsirado staiga“, – pasakoja Svetlana (41 m.).
Kainingradietė mano, jog būtina skleisti daugiau informacijos, kad jaunesnės moterys žinotų, kaip jos pačios gali apsičiuopti krūtis, kad nuo jaunystės išmoktų krūtų savityros, kad kuo daugiau žinotų apie krūties vėžio profilaktiką.
„Deja, Kaliningrade onkologija, onkologinės paslaugos labai žemo lygio. Neužtenka specialistų, didelės eilės patekti pas juos, be to, ir gydytojai nėra pasiruošę šiuolaikiniam požiūriui į onkologinį pacientą, į onkologinės ligos gydymą. Pateiki gydytojui klausimą ir dažniausiai gauni atsakymą – atėjote gydytis, o ne klausinėti“, – pasakoja Svetlana.
Kelionė į Vilnių
Gavusi rekomendacijų ir palankiai susiklosčius įvykiams Svetlana gana greitai pateko į Nacionalinį vėžio institutą Vilniuje pas prof. Valerijų Ostapenko.
„Man buvo atlikta operacija. Nepaprastai esu dėkinga prof. V. Ostapenko – tai gydytojas, kaip sakoma, nuo Dievo. Jam esu taip dėkinga, kad neturiu tiek žodžių, kad galėčiau adekvačiai tai išreikšti. Aš galėjau jam bet kada skambinti, kai tik iškildavo koks nors neaiškumas ar pritrūkdavo vidinių jėgų, ar neišlaikydavo nervai... Jis visada rasdavo laiko. Ir kaip specialistas, ir kaip psichologas, ir kaip žmogus“, – pasakoja Svetlana.
Po operacijos moteris perėjo į chemoterapeutų rankas, gydė puiki gydytoja Monika Drobnienė, gavo 8 chemoterapijos kursus.
Po to – pusantro mėnesio trukęs sėkmingas spindulinis gydymas pas Arvydą Burneckį. „Nepaprastai gerai bendravau su nuostabiomis radiologijos technologėmis. Galėjau telefonu bet kada paskambinti. Kolektyvas čia nuostabus – visi gydytojai, sesutės puikūs profesionalai ir kas mums, pacientams, labai svarbu, labai nuoširdūs, atjaučiantys žmonės. Jie pagaudavo ir suprasdavo kiekvieną mano nuotaikos svyravimą, nesijaučiau tik paciente, visada jaučiau žmogišką palaikymą, jaučiau, kad manimi rūpinasi“, – pasakoja kaliningradietė.
Grįžusi po gydymo namo, pasijuto be priežiūros, tarsi nuliūdo, kad viskas baigėsi... „Buvau lyg mažas vaikas, kurį išleido į didelį pasaulį ir reikia eiti pačiai, – prisimena Svetlana. – Po gydymo aš turėjau būti stebima ir mes, šeimoje pasitarę, nutarėme važinėti į Vilnių, į Nacionalinį vėžio institutą. Mane kuruoja gydytoja Laura Steponavičienė.“
Palaikymo komanda
„Esu ištekėjusi. Turiu tris vaikus. Vyriausiam sūnui 23 m., jaunesniam – 17 m., turime dukrytę, sunkų gulintį ligoniuką, jai aštuoneri ji serga cerebriniu paralyžiumi. Pati nevalgo, maitinama per gastrostomą, kurią įstatė Vaikų ligoninėje nuostabus chirurgas Pranas Gurskas“, – pasakoja apie savo šeimą Svetlana.
Su tokia palaikymo komanda moteris automobiliu atvyksta į Vilnių. „Dukrytei netgi patinka kelionės, ji nekalba, tik šypsosi išreikšdama teigiamas savo emocijas. O verksmu, beje, parodo savo neigiamą reakciją“, – sako Svetlana.
Į kausimą, iš kur ima jėgų atlaikyti likimo smūgius, Svetlana pabrėžia, jog šeima, vyras ją labai palaiko. „Bet jėgų atrandu pati savyje. Šeimoje aš esu kaklas, kuris turi pasukti galvą. Aš priimu sprendimus, pasakau savo vyrams ir sulaukiu palaikymo“, – sako Svetlana.
Labiausiai Svetlaną užgrūdino pirmas likimo smūgis – kai gimė nesveika dukrytė. Ši nelaimė gulė ant moters pečių ir ji ilgai įtikinėjo vyrą, kad jų dukrelė bus ypatinga mergaitė.
„Vyrai fiziškai stipresni, bet morališkai mums tenka juos palaikyti. Atsitikus bėdai aš leidžiu sau valandą paverkti, išsilieti, o tada per parą susiimu, mintyse sudėlioju viską pagal naują tvarką ir pirmyn. Kaliningrade tenka kitas krūties vėžio diagnozę išgirdusias moteris paguosti, konsultuoti. Senasis požiūris, kuris vyravo prieš keletą dešimtmečių, kad vėžys lygu mirtis, dar labai gajus. Išsigąsta moterys, diagnozę priima kaip nuosprendį, tiesiog įgriūna į streso duobę, net neina pas gydytojus“, – pasakoja kaliningradietė.
Likimo smūgius atlaikyti padėjo žmonės
Svetlana viską priima kaip duotybę – jeigu Dievas davė, vadinasi, taip turi būti, reikia nešti savo kryžių. Pasakoja, jog susirgusi labai daug ką apgalvojo, viduje įvyko lūžis, iš naujo įvertino daugybę dalykų. Gyvenimo įvykiai – tai tarsi ženklai, sakantys, jog reikia kažką keisti.
Pasak Svetlanos, gydymą ištverti sunku tiek emociškai, tiek fiziškai. Be to, Rusijos piliečiams gydymas Lietuvoje nemažai kainuoja.
„Finansinė pusė mūsų šeimai tikrai buvo didelė našta. Šeimoje dirba tik vyras, todėl mes kreipėmės pagalbos į visuomenę – per televiziją, spaudoje, socialiniuose tinkluose. Paramą surinkti savanoriškai padėjo žmonės, kurie neliko abejingi išgirdę mūsų šeimos situaciją – mama, turinti cerebriniu paralyžiumi sergančią dukrelę, susirgo krūties vėžiu. Padėjo ir kaliningradiečiai, ir žmonės iš visos Rusijos“, – sako Svetlana.
Svetlana šypsosi pasakodama savo istoriją, bet iš pradžių jai buvo baisu – dėl ligos, dėl pinigų, iš kur jų paimti, ar užteks. „Gyvenimo kelyje sutikome žmonių, kurie padėjo ir dar šiandien padeda finansiškai, kad aš galėčiau atvykti į Lietuvą pasitikrinti, kad galėčiau toliau gyventi ir džiaugtis gyvenimu“, – pasakoja moteris.
Kaliningradietė tiki mokslo progresu
Moteris žino, kad serga trejopai neigiamu krūties vėžiu. „Daug skaičiau ir domėjausi šio tipo krūties vėžiu. Nelabai geras tas mano vėžys, tačiau nepaisydami nieko mes tikime, kad gydymas padės. Tikiuosi, kad man bus viskas gerai, tikiuosi kad užteks jėgų. Labai tikiu mokslo progresu, tikrai tikiu, nes vis ateina nauji metodai, nauji vaistai. Juk ir gydytojai vis parveža naujienų iš pasaulinių kongresų, perima pasaulinę patirtį“ , – sako Svetlana.
Svetlana Uzlova Kaliningrade šiuo metu atlieka Nacionalinio vėžio instituto „ambasadorės“ funkcijas. „Daug kas man skambina, klausia, kaip patekti pas jus gydytis. Čia, Vilniuje, sutinku ir pacientų iš Baltarusijos. Jie čia važiuoja todėl, kad Lietuvoje medicina yra labai aukšto lygio“, – sako moteris.
Svetlana jau buvo konsultuotis dėl krūties rekonstrukcijos pas plastikos chirurgą gydytoją Simoną Kaupą Santaros klinikose: „Dar anksti apie tai galvoti, bet žinoti apie krūtes atkūrimo galimybes tikrai būtina. Be abejo, ir finansus reikia planuoti. Jau trys metai praėjo nuo diagnozės. Kol išsispręs finansinė šio projekto dalis, bus galima ir realiai apie tai pagalvoti: krūties rekonstrukcija rekomenduojama praėjus penkeriems metams.“
