Tačiau ką daryti su blogu kvapu, kuris yra tikrai nemaloni kaina, sumokama už česnako naudą? Kai kurie numoja ranka ir sako, kas sveikata svarbiau; kiti bando jį užmušti įvairiomis pastilėmis, o treti vietoj šviežio česnako įsigudrino vartoti jo kapsules.
Deja, kalbant apie kapsules, daugumos specialistų nuomonės yra gana kritiška. Česnaką tyrinėjantis Alabamos universiteto mokslininkas Davidas Kraussas teigia, kad gydomosios česnako savybės neatsiejamos nuo jo kvapo. Kai česnakas yra perkandamas jame esanti medžiaga alininas paverčiamas alicinu ir šis išskiria blogo kvapo sukėlėją vandenilio sulfidą. Alicinas susidaro kramtant česnaką burnoje, tad nurjus kapsulę jis gali tiesiog neišsiskirti.
Taigi naudingiausi česnakai yra švieži. Laikyti juos reikėtų uždengtuose induose, toliau nuo karščio ir tiesioginės saulės šviesos, taip pat nepatariama laikyti šaldytuve. Aliejumi užpilto česnako negalima laikyti kambario temperatūroje, nes tokiuose mišiniuose gali daugintis botulizmo bakterijos, net jei česnakai buvo termiškai apdoroti.
Ką gydo česnakas?
Vakarų Australijos universiteto mokslininkai nustatė, kad česnakų valgantys žmonės peršalimo ligomis suserga rečiau, o jei tai nutinka, serga perpus trumpiau. Mat česnakas veikia kaip natūralus antibiotikas ir antioksidantas, jis pajėgus įveikti net stafilokoko bakteriją.
Taip pat kai kurie tyrimai rodo, kad jis mažina kraujospūdį, stabdo vainikinių arterijų kalkėjimą ir saugo nuo aterosklerozės. Tiesa, kalbant apie kraujospūdžio ir cholesterolio mažinimą įtikinamų įrodymų dėl česnako naudos trūksta: tyrėjas St. Myersas teigia, kad šios daržovės vaidmuo mažinant cholesterolio kiekį yra labai nežymus, o norint pasiekti akivaizdžių rezultatų, česnaką reikėtų naudoti ilgą laiką, gal net kelerius metus. Profesorius D. Colquhounas - dar griežtesnis, jis teigia, kad net ir ilgai vartojamas česnakas gali sumažinti cholesterolio kiekį ne daugiau kaip 5 procentais.
Užtat antibakterinėmis česnako savybėmis neabejoja beveik niekas. Pirmieji moksliniai česnako tyrimai buvo atlikti XIX a. Jau tuomet Louis Pasteuras teigė, kad vienas mililitras česnakų sulčių pasižymi tokiu pat poveikiu kaip 60 miligramų penicilino.
Kaip vaistiniai augalai česnakai buvo naudojami nuo senų senovės. 3000 metų prieš Kristų asirai ir šumerai jais gydydavo karštligę, uždegimus ir sužeidimus. Piramidžių statytojams jų buvo duodama, kad būtų stipresni (tai rodo įrašas ant Cheopso piramidės). Česnakų stygius netgi tapo vergų sukilimo Egipte pretekstu. Talmude rašoma, kaip keliaujanys į pažadėtąją žemę žydai skundžiasi, kad nėra česnakų. Londono gydytojų kolegija XVII a. jais rekomendavo gydyti marą (kažin ar padėjo?)
Romėnų gamtininkas Plinijus Vyresnysis česnakus rekomenduodavo dantų skausmui malšinti, gyvūnų įkandimams gydyti ar netgi kaip afrodiziaką . (Hmmm... Tikriausiai tokie įsimylėjėliai nesibučiuodavo.)
Beje, kaip ir bet kokį vaistą, česnaką reikia vartoti atsargiai ir jo neperdozuoti. Kadangi jie skystina kraują, česnakų nereikėtų valgyti žmonėms, turintiems problemų su kraujo krešėjimu. Be to, jie gali dirginti skrandį ir odą, nuo jų gali paūmėti opos, prasidėti viduriavimas ar alergija.
Parengta pagal Gene Stone knygą „Sveiko gyvenimo paslaptys iš viso pasaulio" (leidykla „Alma littera")
