Beveik 30 tūkstančių sekėjų turinti tinklaraštininkė, kūno rengybos (fitneso) varžybų dalyvė, drabužių dizainerė Inga Žuolytė (23 m.) nutarė nebesieti savo ateities su fitneso varžybomis.
Ji prisipažįsta, kad daugiau nei po trejų metų nuoseklaus darbo 2016-aisiais iškovota antroji vieta Vilniaus pirmenybėse, jaunimo bikinio fitneso kategorijoje iki 23 m., bei kiti pasiekimai jai nemažai kainavo. Kulinarijos studijoje „Čiop Čiop“ vykusioje paskaitoje ji papasakojo, kaip jautėsi prieš ir po varžybų ir kodėl ketina imtis iššūkio „10 savaičių be cukraus“.
Inga Žuolytė sako esanti didelė smaližė. „Savo mityba susirūpinau prieš 4-5 metus, kai pradėjau ruoštis fitneso varžyboms. Tai buvo labai kardinalūs mitybos pokyčiai, – sako ji. – Nukirpta buvo viskas. Tuomet labai įsijungia fantazija. Kai turi vos kelis produktus, tiek iš jų pridarai!..
Baltyminius (proteino) miltelius barstydavau visur, kur tik įmanoma kaip pagardą – ir į košes, ir į kokteilius, ir į blynus, net ant žuvies, nes turi labai mažą skanių dalykų pasirinkimą. Kai varžybų sezonas baigiasi, turi atrasti būdų ir toliau sveikai maitintis, savo patirtį aprašinėjau tinklaraštyje. Išmokau cukrų keisti agavų sirupu, bananais.“
„Žmogaus centrinė nervų sistema dietą gali atlaikyti apie 2 mėnesius. Paskui tampa per sunku ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai, – atvirai pasakojo I. Žuolytė. – Sportininkų dieta trunka mažiausia pusę metų. Visą tą laikotarpį jautiesi labai blogai: neturi jėgų, nori pamiegoti, bet turi eiti sportuoti. Nori valgyti, bet negali sau leisti. Ribodama kalorijas, tapau apatiška viskam, net su geriausia drauge nenorėjau bendrauti.
Merginoms sutrinka ir hormoninė pusiausvyra. Iš pradžių bandžiau leisti laisvalaikį su draugais, nes supratau, kad toks gyvenimas – tik savęs kankinimas. Tampi kaip robotas, gyvenimas apsiriboja trimis veiklomis: pavalgyti – pasportuoti – pamiegoti. Susimažindavau klienčių skaičių. Tapdavau griežtesnė trenerė, bet gal sporto salėje to ir reikia?
Ir mano draugas kur kas laimingesnis su manimi ne varžybų periodu. Tuomet esu sukalbamesnė ir skleidžiu daugiau gerų emocijų. Nesieju savo ateities su fitnesu, nes aukoji viską – pinigus, santykius, socialinį gyvenimą tik dėl to, kad kažkam parodytum, jog kažką gali ir laimėtum papildų dėžutę ir medalį. Vis dėlto nenoriu labai skeptiškai vertinti tų varžybų, nes gal kas nors sugalvos dalyvauti. Tai išugdo tavyje valią ir ryžtą. Be to, yra žmonių, kurie išlaiko stabilų ritmą ištisus metus, tad gal jaučiasi geriau?“
Pasak Ingos Žuolytės, kardinalūs mitybos pokyčiai yra iššūkis ir kūnui. „Po varžybų darbingumas pagerėdavo, bet pablogėdavo kūno formos, dėl to apima šiokia tokia depresija, – sako ji. – Kai organizmas pripranta prie mažo kalorijų kiekio, jis ima viską kaupti kur kas labiau. Prieš varžybas ir po jų mano svoris svyruodavo apie 12 kilogramų (merginos ūgis 164 cm – red. past.), tai nėra labai gerai. Tik trečiaisiais metais aš supratau, kad taip neturi būti ir išmokau reguliuoti svorį.
Pasikeičia ir skonio receptorių jautrumas. Po varžybų tapdavau labai neišranki maistui. Draugai net juokaudavo, kad esu kaip koks šiukšlių kibiras. Net sausos avižos tampa skanu, nes esi labai alkanas.“
Šis pavasaris Ingai Žuolytei buvo kritinis. „Nežinau, kas man yra nutikę šį pavasarį, – prisipažino ji. – Matyt, kartais ir treneriai palūžta. Pastarąjį mėnesį cukraus mano gyvenime buvo labai daug, visai savęs neribojau. Anksčiau motyvacija būdavo varžybos, o dabar, matyt, jos neradau. Šitas iššūkis man bus spyris. Tikiuosi per tas 10 savaičių apsivalyti, susitvarkyti su savimi ir surasti sveikesnių alternatyvų.“ Inga Žuolytė pažadėjo patirtimi dalintis savo tinklaraštyje.
