Pokštas, esą vyro gyvenimas baigiasi tada, kai jam iškrenta dantys, o moters – kai jai pasibaigia menstruacijos, prieš porą šimtų metų, ko gero, atitiko realybę. Išties, kai reta moteris sulaukdavo 50-ties, menopauzė reiškė ne tik vaisingojo laikotarpio, bet ir gyvenimo pabaigą. Dabar 50 metų yra tik pusiaukelė. Nepaisant to, vis tiek ne itin norisi prisipažinti, kad tai jau prasidėjo. Matyt, vis dar esame veikiamos stereotipų, pagal kuriuos moters vertę lemia jos gebėjimas daugintis. Vis dėlto požiūris keičiasi, ir labai sparčiai. Kaip yra sakiusi viena mano pažįstama, menopauzė – nuostabus dalykas, nes iš patelės pagaliau virsti tiesiog žmogumi. Tiesa, ji atvirai prisipažino, kad šis virsmas nebuvo labai lengvas. Ne tiek psichologiškai, kiek fiziškai. Iš tiesų, šiuolaikines moteris labiau jaudina ne faktas, kad jos nebėra vaisingos (daugeliui dėl to netgi palengvėja, nes galima mylėtis nesibaiminant neplanuoto nėštumo), bet hormoninių pokyčių nulemta prasta savijauta, įvairios sveikatos problemos. Ar įmanoma to išvengti?

Sudie, estrogenai!

Menopauzė ateina tada, kai užmiega svarbiausias lytinis moters organas – kiaušidės. Jų turimi kiaušinėlių rezervai senka, kiaušialąstės nebrandinamos, atitinkamai mažėja ir juos formuotis skatinančių moteriškųjų hormonų estrogenų. Dauguma dailiosios lyties atstovių menopauzės sulaukia maždaug 50–52-ejų metų, normos ribos yra 39–59-eri. Maždaug 1 proc. moterų patiria ankstyvą (iki 40 m.) menopauzę. Kada ji prasidės, daugiausia lemia paveldimumas. Iš aplinkos veiksnių nemažą įtaką daro rūkymas. Pasak Baltijos ir Amerikos klinikos akušerio ginekologo Rimanto Griciaus, rūkančios moterys klimakso sulaukia maždaug 2-ejais metai anksčiau. Paankstinti šiuos procesus gali chemoterapija, policistinių kiaušidžių sindromas, taip pat mechaniniai kiaušidžių pažeidimai. Menopauzė gali būti ir dirbtinai sukelta, kai dėl kokių nors priežasčių pašalinamos kiaušidės. O štai pirmųjų menstruacijų laikas ar gimdymo skaičius įtakos tam neturi. Tarp moterų sklando nuomonė, kad atitolinti menopauzę galima vartojant kontraceptikus: neva išvengiant kasmėnesinių ovuliacijų neišeikvojamas kiaušinėlių rezervas, bet gydytojas R. Gricius tai paneigia. „Kiekvieną mėnesį kiaušidės suformuoja tam tikrą kiekį folikulų. Dalis jų užauga iki kiaušialąstės, dalis – ne, bet, pasibaigus ciklui, jie visi nunyksta. Siekdami padidinti vaisingumą, galime skirti preparatų, kurie užaugina daugiau kiaušialąsčių, o, vartodamos kontraceptikus, moterys pasiekia priešingą rezultatą – neleidžia užaugti nė vienai, bet reguliuoti pačių folikulų skaičiaus kiaušidėse mes, deja, kol kas dar neišmokome“, – paaiškina jis.

Dabar – ne viduramžiai. Moterys ilgai išlieka aktyvios, yra matomos. Visai normalu, kad jos nori gyventi kokybiškai.

Pati menopauzė nėra kažkas nemalonaus. Ji diagnozuojama, kai 12 mėnesių nebūna mėnesinių. Išnykęs vaisingumas yra visiškai natūralus fiziologinis reiškinys. Deja, negrįžtamas. Ir kalbėti apie tai turbūt nebūtų prasmės, jei ne pakaitinė hormonų terapija. Vieni ją vertina kaip jaunystę pratęsiantį stebuklingą eliksyrą, kiti tikina, kad menopauzė – ne liga, tad ir gydyti jos neverta. Gal ir ne liga, bet nemalonumų pridaro daug. Vieni jų yra tiesiog nemalonūs, kiti – net pavojingi sveikatai. Tiesiog nemalonūs dalykai prasideda prieš menopauzę. Šis periodas trunka maždaug 3–5-erius metus ir paverčia tikru pragaru ne vienos moters gyvenimą. Pirmieji ženklai, išduodantys, kad šis procesas jau prasidėjo, – trinkantis menstruacijų ciklas. Mėnesinės trumpėja, retėja, tampa nereguliarios. Kai kurias dailiosios lyties atstoves kamuoja gausus kraujavimas. Estrogenų trūkumas lemia ir kitus simptomus – visą kūną apimančias nevaldomas karščio bangas, gausų prakaitavimą, padažnėjusį širdies plakimą. Neretai sutrinka miegas, atsiranda ryški nuotaikų kaita, apima nemotyvuoto pykčio, irzlumo priepuoliai, suprastėja atmintis, sumažėja lytinis potraukis. Laimei, šie simptomai sveikatai didesnės žalos nedaro. Ne visos juos ir jaučia. Statistika rodo, kad apie 10–15 proc. moterų laikotarpiu iki menopauzės nejaučia jokių žymesnių požymių, išskyrus, žinoma, dingstančias mėnesines.

Po menopauzės lyg ir galima nurimti – menstruacijų nebėra, karščio bangos ar prakaitavimas nebekamuoja, nervų sistema stabilizuojasi, bet prasideda rimtesni pokyčiai. Atrofuojantis lyties organų gleivinei, kartais atsiranda šlapinimosi sutrikimų, išorinių lytinių organų niežulys. Itin nemalonus reiškinys – sparčiai senstanti oda, retėjantys plaukai. Negana to, estrogenų trūkumas skatina vystytis aterosklerozę, dėl to padidėja insulto, infarkto rizika. Pradeda sparčiai retėti kaulai.
Statistika rodo, kad pirmaisiais metais po menopauzės prarandama apie 7 proc., o antraisiais – apie 5 proc. kaulinio audinio. Vidutiniškai moterys netenka apie 15 proc. kaulų masės, kas trečiai jų diagnozuojama osteoporozė – pavojų keliantis kaulų išretėjimas, šis neretai pasibaigia lūžiais.

Hormonų terapija. Už ir prieš

Užbėgti šiems procesams už akių padeda pakaitinė hormonų terapija (PHT). Moters vaisingumo ji, žinoma, neatkuria ir išsekusių kiaušinėlių „rezervuarų“ nepripildo, bet tai ir nebūtina. Kadangi svarbiausia visų šių negalavimų priežastis – estrogenų trūkumas, stengiamasi kompensuoti būtent jį. Šis prieš pusšimtį metų atrastas būdas atitolinti senatvę visus taip nudžiugino, kad PHT buvo skiriama visoms menopauzę patyrusioms moterims. Deja, netrukus lazda atsisuko antru galu – pasirodė nemažai mokslinių studijų apie šios terapijos žalą. Nustatyta, kad PHT yra susijusi su padidėjusia gimdos, kiaušidžių, krūtų vėžio, insulto ir infarkto rizika. Išsigandę tokių tyrimų rezultatų, kai kurie gydytojai ir jų pacientės metėsi į kitą kraštutinumą – gydymo hormonais apskritai atsisakė. Iki šiol ginekologai, endokrinologai ir kiti specialistai nesutaria, ko daugiau – žalos ar naudos – PHT duoda.

„Iškilus dilemai, iš dviejų blogybių renkiesi mažesnę, – teigia Santariškių klinikų Endokrinologijos centro direktorius prof. Vaidotas Urbanavičius. – Tai, kad su amžiumi kiaušidės užmiega ir moteriškieji lytiniai hormonai nebegaminami, yra natūralu, fiziologiška. Tai – ne liga, kurią būtina gydyti. Na, taip, hormonai padeda ilgiau išlaikyti jaunatvišką išvaizdą, bet visada reikėtų pagalvoti, kas svarbiau.“ Jis sutinka, kad tais atvejais, kai simptomai labai ryškūs arba dėl estrogenų stokos gresia rimtesni sveikatos sutrikimai, tarkim, ankstyva osteoporozė, PHT yra mažesnė blogybė. „Vis dėlto tuo piktnaudžiauti nereikėtų, – sako endokrinologas. – Saugi PHT trukmė – ne ilgiau kaip 5-eri metai. Hormonai perėjimą į kitą etapą padaro sklandesnį, bet tai tęstis amžinai negali.“

Kiek kitokios nuomonės laikosi gydytojas ginekologas R. Gricius. Pasak jo, nerimą keliančius tyrimų rezultatus lėmė tai, kad ši terapija buvo skiriama visoms moterims be išimties, neatsižvelgiant į jų amžių. „Jei menopauzė buvo nustatyta prieš 10 metų, pradėti gydymą hormonais ne tik nenaudinga, bet gali būti netgi pavojinga, – teigia jis. – Estrogenai gerina kraujo krešėjimą. Jei aterosklerozinė plokštelė jau susiformavusi, tikimybė, kad ji įlūš ir susiformuos krešulys, didėja. Didėja ir insulto bei infarkto rizika. Laiku pradėjus pakaitinę hormonų terapiją, aterosklerozės vystymasis pristabdomas. Gimdos ir kiaušidžių vėžio riziką didino tai, kad moterims buvo skiriama grynojo estrogeno. Tai skatina išvešėti gimdos gleivinę. Derinant estrogenus su progestinais, tokios rizikos nėra. Tiesa, tokiu atveju šiek tiek padidėja tikimybė susirgti krūtų vėžiu.“ Pasak R. Griciaus, kiekvienas atvejis yra individualus. Tai, kas tinka vienoms, gali netikti kitoms.

Tarkim, jei moteriai išoperuota gimda, jai drąsiai galima skirti vien estrogenų. Kalbant apie krūties vėžį, situacija taip pat nevienareikšmė. Vienų tipų vėžio riziką PHT gali padidinti, kitų – netgi sumažinti. „Rūkymas krūties vėžio riziką didina kur kas labiau nei hormonų terapija, – teigia R. Gricius. – Reikia turėti omenyje ir tai, kad su amžiumi onkologinių ligų apskritai daugėja, net ir nevartojant jokių hormonų.“ Gydytojo įsitikinimu, atvejų, kai PHT geriau skirti, yra kur kas daugiau nei tų, kai jos reikėtų atsisakyti. „Būtina atsižvelgti į daugybę veiksnių – širdies ir kraujagyslių sistemos būklę, paveldimas ligas, kaulų tankį ir masę, ypač į tai, kada prasidėjo menopauzė. Jei 60-ies metų, hormonų skirti gal ir neverta, bet jei 45-erių ar dar anksčiau, – visai kas kita. Kuo anksčiau skirsime PHT, tuo mažiau žalos organizmui pridarys estrogenų trūkumas. Net jei moteris tenori jaunatviškiau atrodyti ir geriau jaustis, kas čia bloga? Kodėl reikėtų jai atsisakyti pratęsti jaunystę? Dabar – ne viduramžiai. Moterys ilgai išlieka aktyvios, yra matomos. Visai normalu, kad jos nori gyventi kokybiškai.“ Gydytojas taip pat linkęs abejoti ir rekomendacijomis neviršyti 5-erių metų gydymo termino. Pasak R. Griciaus, svarbiau yra pataikyti tinkamą hormonų dozę. „Iš pradžių manyta, kad preparato reikėtų skirti 2 mg, bet kai kurie tyrimai rodo, kad, skyrus net ir perpus mažesnę dozę – 1 mg, simptomai po 12 savaičių dažniausiai dingsta. Tiesiog reikia išlaukti tuos tris mėnesius ir neskubėti dozės be reikalo didinti, – sako gydytojas. – Po 5-erių metų ją galima dar sumažinti ir gydymą pamažu nutraukti. Beje, jei menopauzė prasideda iki 35-erių metų, pakaitinė hormonų terapija yra kompensuojama. Be abejo, vartojant hormonus, būtina nuolat save stebėti – ultragarsu tikrinti gimdą, tirti jos gleivinę, atlikti gimdos kaklelio citologiją, daryti mamografijas.“

Naujausias atradimas – antimiulerinio hormono tyrimas. Jis padeda nustatyti kiaušidžių rezervą.

Išsitirkime!

Nustatyti, ar dar toli menopauzė, galima įvairiais hormonų tyrimais. Iki šiol dažniausiai tirti du hormonai – liuteinizuojantis (LH) ir stimuliuojantis folikulus (FSH). Jie reikalingi tam, kad įvyktų kiaušinėlio ovuliacija ir šis virstų geltonkūniu. Procesui įvykus, hipofizė gauna signalą pristabdyti šių hormonų gamybą, tad jų kiekis ima mažėti. Artėjant menopauzei, šių hormonų koncentracija vis labiau didėja ir išlieka vienodai aukšta visą ciklą. Išsitirti LH ir FSH galima daugelyje vaisingumo klinikų, kiekvieno tyrimo kaina nėra labai didelė – apie 12–15 eurų. Taip pat galima įsigyti FSH testų internetu ir atlikti tyrimus namuose – naudojant šlapimą. Tiesa, tie testai kainuoja tiek pat, kiek ir tyrimai klinikoje, o tikslumas – mažesnis. Naujausias atradimas – antimiulerinio hormono (AMH) tyrimas. Jis padeda nustatyti kiaušidžių rezervą. Kitaip tariant, dar gerokai iki menopauzės pradžios praneša, kada tai įvyks. Šis tyrimas pasaulyje taikomas dar tik 5-erius metus ir yra kiek brangesnis. Lietuvoje jo kainos svyruoja nuo 37 iki 80 eurų.

Vis dėlto svarbiausias klausimas šiuo atveju – ne kiek tai kainuoja, o kam to reikia. „Moterys labai mėgsta viską tirtis, bet aš tyrimų be reikalo skirti nelinkęs, – sako gydytojas ginekologas R. Gricius. – Tokius tyrimus paprastai skiriame gydydami nevaisingumą. Būna, kad moteriai vos per 30 metų, jokių menopauzės simptomų dar nėra, o kiaušinėlių rezervas jau beveik išsekęs. Jei ji nori turėti vaikų, reikėtų suskubti. Tyrimai gali būti skiriami ir ankstyvai menopauzei nustatyti. Tarkim, moteriai dar nėra 40-ies, o ji jau jaučia pirmuosius simptomus. Ištyrę hormonų koncentraciją, galime įvertinti, ar negalavimus lėmė menopauzė, ar kitos priežastys. Jei mėnesinių ciklo sutrikimai, karščio bangos ar kiti požymiai pasireiškia 47-erių metų ar vyresnei moteriai, ir be tyrimų galima daryti išvadą, kad taip organizmas praneša, kas vyksta.“

Gal AMH tyrimas padėtų išvengti neplanuoto nėštumo? Juk ne paslaptis, kad kartais moteris laukia klimakso, o sulaukia vaikelio. R. Gricius teigia, kad tikimybė pastoti pradeda mažėti jau nuo 35-erių metų, o sulaukus 42–45-erių ji siekia ne daugiau kaip 5 proc. Jei tie procentai gąsdina, tyrimas šimtaprocentinio atsakymo vis tiek neduos, tad geriau pasisaugoti.

Gal žolelių?

Išgąsdintos nepageidaujamų pakaitinės hormonų terapijos padarinių, o gal nenorėdamos kištis į gamtos nustatytą tvarką, nemažai moterų ieško kitų, mažiau pavojingų būdų sumažinti menopauzės keliamus nepatogumus. Gal hormonus tikrai galėtų pakeisti homeopatiniai preparatai, vaistažolių arbatos, papildai, tam tikri maisto produktai ar specialios procedūros? Štai vienas sudžok meistras tikino, kad spaudydamos savo delnais kiaušides stimuliuojančius taškus kai kurios šeštąją dešimtį bebaigiančios moterys ne tik atsikratė nemalonių menopauzės simptomų, bet ir vėl pradėjo sirgti mėnesinėmis! Tikėti tuo ar ne, – kiekvieno asmeninis reikalas, bet pabandyti galima. Jei nepadės, tai bent ir nepakenks.

Žolininkės rekomenduoja šiuo gyvenimo laikotarpiu dažniau gerti medetkų, dilgėlių, jonažolių, pušų pumpurų užpilus. Tikra panacėja laikomas nakvišų aliejus. Trūkažolių arbata padeda, kai vargina šlapimo nelaikymas, o beržų pumpurų, bruknių lapų arbata ir spanguolių sultys saugo nuo šlapimo takų infekcijų. Nervų sistemą ramina valerijonai, melisos, apelsinų žiedai, pipirmėtės. Energiją grąžina ženšenių šaknys. Teigiama, kad vaistiniai šalavijai, blakėžudės stimuliuoja estrogenų gamybą. Daug fitoestrogenų yra ir sojose, tad siūloma po 40-ties metų į savo racioną būtinai įtraukti patiekalų iš jų. Siekiant sumažinti riziką susirgti osteoporoze, rekomenduojama vartoti daugiau kalcio turinčių produktų, vitamino D. Sustiprinti kaulus labai padeda sportas. Karščio bangos, prakaitavimas ir nervingumas mažinami psichotropinių medžiagų turinčiais preparatais.

Gydytojas ginekologas R. Gricius prisipažįsta papildus ir kitas natūralias priemones vertinantis skeptiškai. „Esu klasikinio gydymo atstovas, – teigia jis. – Žinau, kad kai kurioms moterims atsikratyti kai kurių bėdų tai padeda. Problema ta, kad visos šios priemonės veikia simptomiškai. Turime preparatų, didinančių kaulų masę ar lėtinančių makšties atrofiją. Siekiant užbėgti už akių insultui ar infarktui, skiriame vaistų, mažinančių kraujospūdį. Sojų produktai gerai krūtims, bet nedaro jokio poveikio kitiems urogenitaliniams procesams: šlapimo nelaikymui, makšties, gimdos nusileidimui. Daugeliu atvejų veikia ir placebo efektas. Nors menopauzei lengvinti skiriami papildai neretai kainuoja tiek pat ar net daugiau nei palaitinė hormonų terapija, jie neturi tokio kompleksinio poveikio, tad jų tenka vartoti daug ir įvairių, o rezultatas vis tiek prastesnis. Jei norime gilesnio poveikio, veikti reikia priežastį, o ne padarinius. Visų šių negalavimų priežastis yra ta pati. Tai – estrogenų trūkumas.“

Vyrų klimaksas

O kaip dėl vyrų klimakso? Ar jis egzistuoja? „Ir taip, ir ne, – atsako endokrinologas dr. Vaidotas Urbanavičius. – Su amžiumi ir vyrų organizmas pagamina mažiau testosterono, tad atitinkamai keičiasi ir jų išvaizda, elgesys, seksualumas, atsiranda prostatos problemų, mažėja potencija. Tiesa, šis procesas nėra toks staigus, koks yra būdingas moterims, nebent įvyktų kokia nors trauma. Hormonų pokyčiai vyrų organizme vyksta laipsniškai ir neturi tokios aiškios pabaigos. Visos moterys anksčiau ar vėliau praranda galimybę pastoti, o vyras vaisingas gali išlikti iki žilos senatvės.“