- Ž. Vaškytė-Lubienė: šeimoje moteris gali vyrą paversti vergu arba padaryti karaliumi
- Šiam grožio receptui – 500 metų!!! Angliška jauninanti kaukė veidui
- Grožio dosjė. N. Marčėnaitė: niekada nenorėjau būti kaip visos
- V. Baublienė: d’accord arba dar kartą apie prancūzes ir Paryžių
- 9 moteriškos aprangos detalės, kurios vyrams – pačios seksualiausios
- Lenktos koridoriaus sienos tarsi formuoja upę, tekančią per butą
- Žalumynų šaldymas žiemai
Spalvingi pirkinių maišeliai, lengvi plastikiniai buteliai ir vienkartiniai indai prieš gerus 20 metų mums buvo lyg vakarietiškos gerovės simbolis. Džiaugėmės jais kaip indėnai stiklo karoliais nesuvokdami, kokia pragaištimi tai gali baigtis. Ir nors dabar griebiamės už galvų skaitydami apie plastiko keliamus pavojus sveikatai ar matydami šiuo gėriu nusėtas pakeles ir paežeres, atsisakyti jo teikiamo patogumo nepajėgiame. Lengvas, pigus, nepralaidus. Kas galėtų tokį pakeisti? Žiūriu į savo pirkinių krepšelį. Silkė – sandarioje plastikinėje dėžutėje ir dar įkišta į maišelį, kad neteptų. Varškė – patogiai sufasuota po kilogramą, taip pat apsaugota dar vienu papildomu maišeliu. Į atskirus indelius sudėtas ir faršas, lašišos gabaliukai, višta, mišrainė. Sultys, pienas, grietinė, mineralinis vanduo teliūskuoja lengvuose plastikiniuose buteliuose. Tik bananai ir citrinos voliojasi nesupakuotos. Išspręsti šį „nesusipratimą“ skuba kasininkė. „Nereikia“, – šypsodamasi sakau jai, tiesiančiai ranką maišelių rulono link. „Juk tai nekainuoja“, – draugiškai atsako moteris. Ar tikrai nekainuoja?
Negyvenamos salos
Plastikas išrastas daugiau nei prieš 100 metų, bet tik pastaraisiais dešimtmečiais vartojamas masiškai. 1953 metais panaudojus specialius katalizatorius išmokta jį išgauti net ir esant mažam slėgiui, o tai gerokai sumažino gamybos išlaidas. Nuo tada ši medžiaga nuolat tobulinama, minkštinama, ploninama ir kitaip daroma vis patogesnė naudoti. Iš plastiko gaminami indai, maišeliai, žaislai, detalės, baldai, kanceliarinės prekės... Tiesą sakant, sunku rasti sritį, kurioje apsieinama be šio išradimo. 2013 m. pasaulyje pagaminta 300 milijonų tonų plastikinių gaminių, iš jų – apie 25 proc. Kinijoje, o 20 proc. – Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Pasaulyje per minutę sunaudojamas milijonas plastikinių maišelių, arba kiekvienas Žemės gyventojas per metus – 150 maišelių.
Užtenka turguje pirktą močiutės sviestą suvynioti į polietileno maišelį, kad gautum pakankamą dozę cheminio „gėrio“.
Viena didžiausių plastiko problemų – jo ilgaamžiškumas. Ši medžiaga suyra per 200–500 metų, nelygu, kokios rūšies yra. Iki šiol prisimenu Sacharos dykumoje patirtą pribloškiamą įspūdį: pirma, kas krito į akis, buvo ne neaprėpiama gamtos didybė, o gausybė plastikinių maišelių ir butelių. Genami vėjo, jie ritosi per dykumą ir painiojosi kupranugariams po kojomis. Tokiomis akimirkomis apima neviltis. Valydami savo paupius ir pamiškes vis dar naiviai tikime, kad esame pajėgūs apsikuopti, tačiau tokiose neaprėpiamose platybėse supranti – plastikas galingesnis už mus visus. Dar šiurpiau skamba istorijos apie atliekų salas vandenynuose. Viena tokių yra Ramiajame vandenyne, tarp Japonijos ir Amerikos vakarinės pakrantės, netoli visų mėgstamų Havajų. Britų dienraštyje „The Independent“ teigiama, kad šis sąvartynas kasmet plečiasi ir dydžiu šiuo metu prilygsta Prancūzijai. Pasaulio mokslininkai jau nebekuria utopinių planų, kaip tai sunaikinti, – dažniau svarstoma, kaip šias salas padaryti gyvenamas. Sako, kad tai techniškai įmanoma, tik kažin, ar daug atsiras norinčiųjų gyventi ant sąvartyno?
Aišku, žmonės patys kalti, kad baigia sunaikinti planetą, kurioje gyvena, bet labai gaila niekuo dėtų gyvūnų. Milijonai jų, negalėdami atskirti plastiko nuo valgomų daiktų, žūsta. Jungtinių Tautų aplinkosaugos programos duomenimis, plastikinės atliekos kasmet pražudo daugiau nei milijoną jūrų paukščių ir daugiau nei 100 tūkstančių jūrų žinduolių. Jų skrandžiuose biologai randa švirkštų, žiebtuvėlių, dantų šepetėlių... Dar liūdniau yra tai, kad plastikas, net ir suiręs į smulkias detales, teršia pasaulį. Minėtos programos duomenimis, kiekviename (!) Pasaulinio vandenyno kvadratiniame kilometre plaukioja maždaug po 18 tūkst. plastmasės gabalėlių.
Sąžinę, regis, turėtų nuraminti šiukšlių rūšiavimas. Antrinių žaliavų perdirbimas labai prisideda prie gamtos saugojimo. Reikia tik džiaugtis, kad daugėja lietuvių, kuriems nekyla ranka mesti plastiko atliekų ne tik pro automobilio langą, bet ir į bendrą šiukšlių konteinerį. Vis dėlto perdirbimas (angl. „recycle“) yra tik vienas iš ekologinės gyvensenos principų, išreikštų garsiuoju 3R šūkiu (angl. „Reduce, Reuse and Recycle“, išvertus į lietuvių k.: „Sumažink vartojimą, perdirbk ir rūšiuok“), ir, deja, ne pats svarbiausias. Labiau tausojančiais laikomi kiti du, raginantys naudoti pakartotinai ar tiesiog mažiau vartoti. Tik ar plastikiniai gaminiai yra tinkami naudoti kelis kartus?
Plastikas mūsų kraujyje
Kai sakome, kad naudoti plastikinius gaminius tiesiog įaugę mums į kraują, beveik nemeluojame. Nuolat atliekami moksliniai tyrimai turėtų priversti sunerimti net ir tuos, kuriems pasaulio likimas ne itin rūpi. Pradėkime nuo to, kas arčiausiai kūno – Lietuvos. 2013–2014 m. VšĮ Baltijos aplinkos forumas (BEF) atrinko 10 savanorių. Šie sutiko, kad būtų ištirtas jų kraujas, taip pat namų dulkės ir gaminiai. Tyrimas atskleidė, kad visų savanorių kraujas yra užterštas pavojingų cheminių medžiagų kokteiliu. Aptikta 15 skirtingų medžiagų iš 28 tirtų. Aišku, jų šaltinis – ne vien plastikas, bet šio poveikis gana reikšmingas.
Plačiausiai pastaruoju metu aptarinėjamos medžiagos – bisfenolis A (BPA), ftalatai, stirenas, chloro junginiai. „Dar galima paminėti PFOA ir PFOS. Šių medžiagų dedama į riebalams, vandeniui atsparias pakuotes, pvz. spragėsių, skirtų spraginti mikrobangų krosnelėje, maišelius, picų dėžutes, – sako BEF cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė. – BPA ir ftalatų dedama norint suteikti plastikui išskirtinių savybių, pvz., suminkštinti. Kitos pavojingos medžiagos, pvz., chloro junginiai, tiesiog susidaro plastiką gaminant kaip priemaišos ir nėra pašalinamos, jei siekiama kuo mažesnių gamybos išlaidų. Visos šios medžiagos siejamos su hormoninės sistemos pažeidimais ir sveikatos problemomis (vėžiu, nevaisingumu, cukriniu diabetu, imuninės sistemos ligomis, vaikų dėmesio sutrikimais ir pan.). Nors sąsajos moksliniais tyrimais įrodytos, tačiau nesutariama, ar pavojingi yra tik normas viršijantys kiekiai. Todėl nustatytas leistinas naudoti šių medžiagų kiekis arba apskritai draudžiama jas naudoti kai kuriems daiktams gaminti, pvz. kai kurių ftalatų negali būti žaisluose, skirtuose vaikams iki 3-ejų metų. Vis dėlto reikėtų atsižvelgti į tai, kad šios medžiagos linkusios kauptis organizme, be to, jų yra ne vienos rūšies gaminiuose. Palaikau tuos mokslininkus, kurie teigia, kad patvarių, besikaupiančių organizme ir toksiškų medžiagų apskritai negali būti maisto pakuotėse.“
Bene daugiausia kalbama apie bisfenolio A poveikį. Nustatyta, kad jis veikia panašiai kaip hormonas estrogenas, todėl gali būti daugybės endokrininių ligų, persileidimo, nevaisingumo priežastis. Ši medžiaga ypač pavojinga vyrams, nes mažina testosterono kiekį, lemia prostatos padidėjimą, blogina spermos kokybę ir pan. 2014 m. Šiaurės šalių ministrų tarybos paskelbtame dokumente „Neveiklumo išlaidos“ teigiama, kad net iki 40 proc. vyrų reprodukcinės sistemos sutrikimų galima sieti būtent su šia medžiaga! Pavojinga ji ir kitiems, nes silpnina imuninę sistemą, didina onkologinių ligų riziką, netgi lemia genetinius pokyčius. Tyrimų nekenksmingam kiekiui nustatyti rezultatai labai prieštaringi. Štai Ispanijoje atliktas plastikinių butelių tyrimas parodė, kad jų išskiriamas BPA kiekis toks mažas, kad, norint viršyti leistiną normą, vandens iš butelio reikėtų išgerti 124 l. O štai JAV maisto ir vaistų administracijos 2010 m. atlikti tyrimai liudija, kad ribą peržengti labai lengva. Šio tyrimo metu 75 sveiki savanoriai 5 dienas maitinti namine sriuba ir kitu namuose gamintu maistu. Po to 5 dienas jie valgė konservuotą sriubą iš plastikinių pakelių. Taip pakeitus racioną, BPA koncentracija tyrimo dalyvių šlapime padidėjo net 20 kartų!
Skaitykite etiketes. Pavojingiausias plastikas žymimas skaičiais 3, 6 ir 7.
Kitas blogis stirenas išsiskiria iš polistireno (PS). Iš šios medžiagos gaminami vienkartiniai indai maistui išsinešti, kiaušinių dėžutės, plastikiniai stalo įrankiai ir pan. Tiriant stireno poveikį gyvūnams, pastebėta, kad jis daro neigiamą įtaką raudoniesiems kraujo kūneliams, kepenims, inkstams, skrandžiui, neigiamai veikia nervų sistemą ir smegenis.
Vienas baisiausių ir pavojingiausių plastiko rūšių yra polivinilchloridas (PVC). Jis sunkiai perdirbamas ir turi pavojingų chloro junginių. Iš jo gaminama pakavimo plėvelė, aliejaus buteliai, skalbimo priemonių tara.
Visi kaip vienas
Vis dėlto keista, kad plastikas tapo tokia globalia ir, regis, nekontroliuojama katastrofa kaip koks žemės drebėjimas ar ugnikalnio išsiveržimas. Sumažinti jo vartojimą galima kad ir įstatymais. Štai Bangladeše 2002-aisiais uždrausta visiškai naudoti plastikinius maišelius. Ir nieko, – išgyveno. Beje, tai padaryta labiau ne rūpinantis pasaulio likimu, o praktiniais sumetimais – mat pastebėta, kad musoniniu lietinguoju periodu šie maišeliai užkemša kanalizacijas ir tampa daugelio potvynių priežastimi. Vėliau taip pat pasielgta ir Kenijoje, Kinijoje, Pietų Afrikoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Pietų Korėjoje.
Italija – pirmoji Europos valstybė, uždraudusi neyrančius plastikinius maišelius. Airija 2002 m. įvedė jų mokestį. Dabar už maišelį – ir greičiau, ir lėčiau suyrantį – airiai privalo sumokėti maždaug 70 centų, tad šių pakavimo priemonių sunaudoja net 90 proc. mažiau. Nemėtyti plastiko kur papuola skatina ir plastikinių butelių supirkimas. Tiesa, Lietuvoje už kilogramą tokių butelių mokama vos 14 centų – kaip už antrinę žaliavą. O štai daugelyje Europos šalių galioja depozito sistema. Tai leidžia už vieną grąžintą plastikinį butelį atgauti iki 25 centų, tad paskata jų neišmesti (arba rinkti) kur kas didesnė. Tokia sistema Lietuvoje įsigalios 2016 metais. Mokslininkai daug dirba siekdami išrasti nepavojingą bioplastiką. Jis gaminamas iš organinių medžiagų (tarkim, skerdienos likučių, kukurūzų krakmolo) ir yra greitai suyrantis. Tiesa, pagaminti tokį kol kas kainuoja gerokai brangiau nei sintetinį.
Prisiminkime savo jaunystės laikus, kai puikiausiai vertėmės su paprastu drobiniu maišeliu pirkiniams susidėti, o skysčius laikėme stiklinėje taroje.
Panašu, kad šito nevaldomo teršimo era artėja į pabaigą visoje Europos Sąjungoje. „Iki 2018 metų cheminių medžiagų gamintojai ir importuotojai į Europos Sąjungą privalo įrodyti, kad visos jų naudojamos medžiagos yra nekenksmingos, arba pakeisti gamybą – t. y. jų nenaudoti. Pereinamasis laikotarpis yra iki 2020 metų. Aišku, mokslinis tyrimas gali užtrukti dar ilgiau“, – vilčių suteikia cheminių medžiagų ekspertė L. Stančė.
Vis dėlto svarbiausia yra asmeninis kiekvieno vartotojo sąmoningumas. Deja, teoriškai žinoti apie plastiko keliamus pavojus dar nereiškia ko nors imtis praktiškai. Neseniai atlikto „Eurobarometro“ tyrimo „Europiečių požiūris į aplinką“ duomenimis, lietuviai labiausiai iš visų europiečių yra susirūpinę dėl gaminiuose esamų cheminių medžiagų poveikio sveikatai. Dėl to nerimauja daugiau nei 60 proc. mūsų šalies gyventojų (Europos vidurkis – apie 40 proc.). Nepaisant to, tik 15 proc. lietuvių prisipažino praėjusį mėnesį įsigiję ekoženklu pažymėtų gaminių (Europos vidurkis – 21 proc.)
BEF cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė pataria, kaip sumažinti plastiko keliamą pavojų.
Nešildykite. Taip pat pastebėta, kad daugiau pavojingų medžiagų išsiskiria didėjant temperatūrai. Gamintojų rekomendacijos sriubą ar kitus pusfabrikačius drąsiai šildyti mikrobangų krosnelėje su visa tara reiškia viena – pakuotė nuo karščio neišsilydys, bet tai anaiptol nereiškia, kad joje esančios medžiagos nepateks į jūsų sriubą. Dėl tos pačios priežasties gėrimų ar maisto nerekomenduojama laikyti saulės atokaitoje.
Nepakuokite riebių produktų. Dar vienas vertingas mokslininkų pastebėjimas – dauguma šių medžiagų (ypač BPA ir stirenas) labai mėgsta riebius produktus. Užtenka turguje pirktą močiutės sviestą suvynioti į polietileno maišelį, kad gautum pakankamą dozę šio „gėrio“. Išeitis? Nepatingėkite grietinę, sviestą, margariną ar aliejų iškart perpilti į stiklinę tarą. Dar geriau – jos pasiimkite eidami į turgų.
Skaitykite etiketes. Pavojingiausias plastikas žymimas skaičiais 3, 6 ir 7. Saugiausias ir mažiausiai pavojingų cheminių medžiagų turintis – 2, 4 ir 5. Kita vertus, ir skaičiai gali klaidinti. Pavyzdžiui, 7 žymimas ir bioplastikas. L. Stančė siūlo atkreipti dėmesį į užrašus „phthalates free“, „BPA free“. Tokiose pakuotėse, ypač pagamintose ES, bus mažiausiai nepageidaujamų priedų. Ekoženklais pažymėti gaminiai taip pat pakuojami į saugesnes pakuotes.
Tiesiog mažiau vartokite. Užvis geriausia vadovautis principu: „Vartok mažiau ir naudok kuo mažiau plastikinių pakuočių!“ Prisiminkime savo jaunystės ar vaikystės laikus, kai puikiausiai vertėmės su paprastu drobiniu maišeliu pirkiniams susidėti, o visus skysčius laikėme stiklinėje taroje. Lietuvoje vis dar keistokai atrodytum į parduotuvę atėjęs su savo stiklainiuku silkei įsidėti, bet pasaulyje tokie įpročiai jau plinta. Beje, neapsirikime manydami, kad popierinės ar metalinės pakuotės visada geriau. Popieriniai maišeliai, kartoninės dėžutės ar skardinių vidus neretai yra padengiami tomis pačiomis ar tokį pat neigiamą poveikį turinčiomis cheminėmis medžiagomis, kad nesuplyštų ir pro juos neprasisunktų skystis. Toks popierius savo kenksmingumu žmogui ir aplinkai niekuo nenusileidžia plastikui.
Bisfenolis A veikia panašiai kaip hormonas estrogenas, todėl gali būti daugybės endokrininių ligų, persileidimo, nevaisingumo priežastis.
