Štai ką pasakoja Stefanie:
„Visada labai mėgau vištieną. Seniau neįsivaizduodavau, kaip galima gyventi ne tik be vištienos, bet ir be mėsos ar kitų gyvulinių produktų apskritai – mėsainių, sūrio, sviesto, pieno. Bet, kai pradėjau sverti 108 kilogramus, jaučiausi beviltiška. Neturėjau energijos, jaučiausi prastai.
Mano sveikata niekada nebuvo puiki. Kai man buvo vos šešeri, man diagnozavo kiaušidžių vėžį. Nuostabių gydytojų ir eksperimentinės chemoterapijos dėka aš ėmiau sveikti. Tačiau gydymas turėjo šalutinių poveikių – išsiderino visa lytinė sistema ir hormonai.
Kai man suėjo šešiolika, man diagnozavo policistinių kiaušidžių sindromą, sutriko skydliaukės veikla ir man grėsė diabetas. Daktarai teigė, jog su PKS ir hormonų sutrikimais dėl skydliaukės turėsiu gyventi visą likusį gyvenimą, ir, jeigu nesisaugosiu, galiu bet kurią akimirką tapti diabetike. Tuo metu svėriau 86 kilogramus, medikai teigė, jog jei numesiu šiek tiek svorio, mano sveikatos būklė pasitaisys. Man buvo pasakyta, jog tai padaryti bus sunku dėl skydliaukės sutrikimų, ir, norint numesti pusę kilogramo, man reikės įdėti tiek pastangų, kiek sveikas žmogus įdėtų norėdamas numesti šiek tiek daugiau nei du kilogramus. Jaučiausi beviltiškai, ir iš to beviltiškumo pradėjau daug valgyti – per šešerius metus priaugau nemažai svorio, tuomet svėriau 108 kilogramus.
Vieną dieną supratau: gana. Reikia kažko imtis, kažką keisti. Žinojau, kad jeigu laikysiuos labai griežtos dietos, svoris nukris greitai, tačiau jis labai greitai gali ataugti atgal. Todėl ėmiausi labai paprasto būdo – pradėjau valgyti daugiau šviežių daržovių ir vaisių. Nusprendžiau sumažinti suvartojamos mėsos kiekį.
Pirmiausia atsisakiau jautienos ir kiaulienos. Pradėjau valgyti daugiau augalinio maisto, ko seniau nedarydavau. Po mėnesio pastebėjau, jog ryškiai pagerėjo mano savijauta, tačiau svoris nekrito. Nusprendžiau, jog reikia atsisakyti vištienos (ir visos kitos mėsos), žuvies ir padidinti daržovių kiekį.
Neketinau tapti vegetare visam laikui. Mano planas buvo nevalgyti mėsos keletą mėnesių, numesti šiek tiek svorio, ir tuomet vėl sugrąžinti mėsą į savo racioną. Bet tik, kai visiškai atsisakiau mėsos, man pradėjo kristi svoris. Tai vyko greičiau negu aš tikėjausi. Aš tuomet net nesportavau. Viskas, ką dariau, buvo mėsos iškeitimas į daržoves ir vaisius.
Praėjus keletui mėnesių, pastebėjau, jog beveik nebegeriu pieno. Pradėjus vartoti daugiau augalinės kilmės produktų, atkreipiau dėmesį, jog mano skonio receptoriai tapo jautresni, dėl to pieno produktai man tapo ne tokie skanūs. Vis dar mėgau sūrį ir ledus, bet negalėjau jų suvalgyti tiek daug, kiek suvalgydavau seniau, todėl ėmiau jų vartoti vis mažiau ir mažiau.
Man labai patiko išbandyti įvairius naujus vegetariškus receptus, seniau nė nenumaniau, jog vegetariškų patiekalų įvairovė yra tokia didelė. Vis ieškodavau naujų idėjų. Nė nepastebėjau, kaip pradėjau gaminti visiškai veganiškus patiekalus – ta gausa, įvairovė, kūryba ir skoniai mane labai žavėjo. Tapau vegane visai netyčia, to nė nepastebėjusi.
Svoris pradėjo tiesiog tirpti akyse, ir buvo neįtikėtina, kad tai buvo taip lengva. Aš valgiau įvairesnį ir skanesnį maistą negu anksčiau, visiškai neskaičiavau kalorijų, o mano liemuo įgavo vis dailesnę formą. Man tai atrodė net per lengva, kadangi seniau buvau išbandžiusi įvairių svorio metimo gudrybių, kurios nepadėjo.
Per septynerius mėnesius numečiau beveik 32 kilogramus. Kai praeidavau pro veidrodį, užmesdavau akį į jį, ir negalėdavau patikėti, jog tas žmogus atspindyje esu aš. Net po metų man vis dar sunku patikėti, jog ta liekna moteris iš tikrųjų esu ne kas kitas, o tikrai aš.
Praeitą pavasarį sužinojau svarbias naujienas. Tikrinausi sveikatą ir buvau šokiruota rezultatų – man visiškai nebegrėsė diabetas, o policistinių kiaušidžių sindromo neliko nė pėdsako. Prašiau gydytojų pakartoti visus tyrimus, nes negalėjau patikėti, jog pirmą kartą per dvidešimt metų esu sveika.
Manau, jog niekada nenustosiu maitintis veganiškai. Žinoma, kartais užsimanau sumuštinio su vištiena, bet suprantu, jog tuomet organizmui tiesiog reikia tam tikrų medžiagų, tokių kaip kalcis ar geležis, kuriuos galiu pasisavinti iš augalinių produktų. Nesveikas maistas man dabar net neatrodo valgomas. Sveikas, veganiškas maistas yra nuostabaus skonio.
Dabar, kai jau daugiau negu du metus valgau vegetariškai ir daugiau nei metus – veganiškai, aš pasikeičiau ne tik išore, bet ir vidum. Veganiškas maitinimasis išgelbėjo mano sveikatą. Niekada nesijaučiau tokia laiminga ir sveika, kokia esu dabar.“
