Pačią pirmą gruodžio dieną susirašiau ką būtinai turiu nuveikti iki didžiųjų metų švenčių, kad tik ko svarbaus nepamirščiau. Sąrašas prasideda Izabelės kalėdinių norų pildymu ir baigiasi maišelių, į kuriuos pakuosime draugams skirtus naminius sausainius užsakymu.
Daugelis mano pažįstamų kalėdines dovanas supirkę jau seniai, kai kurie pradėjo jas kaupti dar pavasarį. Palyginus su jais aš gerokai vėluoju. Tačiau tai neturi nieko bendro su mano neorganizuotumu. Tiesiog mūsų namuose dovanos nesureikšminamos. Kalėdines dovanas mes perkam tik vaikams, o suaugusieji tiesiog džiaugiamės buvimu kartu. Taigi tas kelias dovanėles vaikams tikrai spėsiu nupirkti, o naminius skanumynus kepti vis tiek dar per anksti. Eglutės puošti irgi kol kas neskubam. Galiu lengviau atsikvėpti - viskas kontroliuojama.
Jau kelinti metai pinigus, kuriuos sutaupome neišleisdami bereikšmėms smulkmenoms, aukojame. Vidinis pasitenkinimo jausmas nepalyginamai didesnis. Ir, svarbiausia, sukuri šventinę nuotaiką ne tik sau, bet ir tiems, kurie turi daug mažiau. Tiesa, aukoti nebūtina labdaros organizacijoms. Pasidomėkite, gal šalia jūsų gyvena vienišas senukas ar senutė, kurio niekas neaplankys ir tuo labiau nepagamins šventinės vakarienės.
Gal netoliese gyvena tvarkinga, bet vargingai gyvenanti šeima. Įsivaizduojate, kiek džiaugsmo jiems suteiktumėte aprūpinę juos šventiniais skanumynais? Ypač jų vaikams. Jūs net negalite įsivaizduoti kaip toli gali nusidriekti jūsų gerumas. Mano vienas mėgstamiausių ir žinomiausių pasaulyje sėkmės mokytojų Anthony Robbins yra sėkmingas milijonierius. Tačiau taip buvo ne visada. Vaikystėje jis gyveno nepritekliuje alkoholiu pradvisusiuose namuose. Kartą per Padėkos dieną nepažįstami žmonės jiems atvežė dėžę maisto. Ir nors jo tėvas nebuvo labai patenkintas dėl neva įžeisto jo išdidumo, Anthony jautė begalinį dėkingumą gerumą parodžiusiems žmonėms. Šiandien jis šventinėmis vaišėmis aprūpina šimtus tūkstančių šeimų kasmet. Štai ką gali paprastas gerumo gestas. Taip parodysite pavyzdį ne tik savo vaikams, bet galbūt įkvėpsite varge gyvenančius mažuosius.
Tiesa, šis metų laikas ypatingas ne tik švenčių laukimu. Tai laikas, kai mes dažnai kartojame žodelį „vėliau“, dar dažniau - „po Naujų“ ar „po švenčių“. Taip sakome, kai kalba pasisuka apie įvairius planus ir tikslus, kuriuos vis žadame sau įgyvendinti. O kaip yra su jūsų begaliniu noru keistis, lieknėti, lengvėti, pradėti sportuoti? Žinau, kokia didelė pagunda visa tai atidėti iki „po švenčių“. Galiu drąsiai prognozuoti, kuo visa tai baigsis. Visas gruodis bus valgymo, vakarėlių ir tinginystės metas, o šį panirimą į tingų transą vainikuos kalėdinis naujametinis prisivalgymas, po kurio seks persivalgymo pagirios, pyktis ant savęs dėl dar daugiau priaugto svorio. Argi ne taip buvo pernai, užpernai ir dar kelis metus prieš? Blogiausia tai, kad net ir sausio pirmą susiimti nepavyksta, nors kai tai sau žadi gruodžio vidury, viskas atrodo lengva ir paprasta. Pasirodo nebe. Ne taip paprasta saikingai maitintis ir judėti po beveik mėnesio tinginstės ir besaikio valgymo.
Žinote, koks geriausias būdas užtikrinti, kad kiti metai tikrai būtų kitokie? Pradėti pokyčius dar jiems neprasidėjus. Kalbu iš savo patirties. 2013 m. pradžioje rašydama tų metų planus, drebančia ranka užrašiau: pradėti vairuoti. Tai buvo seniai atidėliotas reikalas, be to, aš jaučiau didelę vairavimo baimę. Taigi metai ėjo ir jiems baigiantis man vis kirbėjo mintis apie sau duotą pažadą pagaliau įveikti šią baimę. Buvo gruodis ir aš jaučiau kaip vis didėja pagunda viską atidėti kitiems metams. Tačiau žinojau, koks nemalonus jausmas, kai nesilaikau sau duoto žodžio. Taigi, paskambinau vairavimo instruktoriui ir pirmoji pamoka, įvyko gruodžio 27 d. Kai tariausi dėl jos laiko, jis buvo tikras, jog skambinu susitarti dėl kitų metų. Tačiau aš jį pralinksminau sakydama, kad pamoka būtinai turi įvykti dar šiais metais, nes kitaip negalėsiu pasidėti pliusiuko prie plano: „pradėti vairuoti“.
Tais vis dar senais metais spėjau turėti dvi vairavimo pamokas ir didžiausias to privalumas tikrai ne padėtas pliusiukas. Didžiausia nauda buvo tame, kad prasidėjus naujiems metams man tereikėjo tęsti tai, ką pradėjau vos prieš gerą savaitę, nes trečiajai pamokai jau naujais metais buvau susitarusi iš anksto. Tuo tarpu, jei būčiau eilinį kartą viską atidėjus iki „po Naujų“, mokytis vairuoti nebūčiau pradėjusi gal ir iki pavasario ar net ilgiau. Nes toliau labai lengva rasti kitų pasiteisinimų: „po Trijų karalių“, “po žiemos“ kai ne taip tamsu ir neslidu ir dar bala žino kokių.
Kitas pavyzdys visai šviežias. Vis žadėjau sau, kad pradėjus Izabelei eiti į mokyklą, pradėsiu lankyti sporto klubą. Iki tol bėgiojau ir tai, sportuosiu ar ne, dažnai priklausydavo nuo oro, nuo to, lauke šviesu ar tamsu. Atėjus rugsėjui, į sporto klubą taip ir nenuskubėjau. Prabėgo ne tik rugsėjis, bet ir spalis, pusė lapkričio. Ir štai nuo lapkričio 16 d. aš sėkmingai 2-3 k./sav. sportuoju sporto klube, nors pagunda tai atidėti iki „po švenčių“ tikrai buvo. Ir tikrai žinau, kad kitais metais sau padėkosiu už tai, kad šį reikalą tiesiog galiu tęsti, o ne pradėti iš naujo.
Taigi, kokia nauda iš to, kad pradėsite keisti savo mitybos ir judėjimo įpročius tiesiog dabar, nieko nelaukdamos? Visų pirma, jau iki Kalėdų būsite pradėjusios formuoti naujus įpročius ir joms praėjus beliks visa tai toliau tęsti. Kita priežastis neatidėlioti – kitokios Kalėdos. Pradėjusios keistis dar iki jų, jūs būsite mažiau linkusios per daug atsipalaiduoti prie šventinio stalo ir taip išvengsite to nemalonaus jausmo, kai žinai, jog ne tik gerokai per daug prisivalgei, bet dar ir sunkiai telpi į mėgstamus džinsus. Artimiausiomis savaitėmis sekite blogo naujienas, kur aš būtinai pasidalinsiu patarimais kaip saikingai sutikti šventes, neatsisakant savo mėgstamų valgių.
Labai tikiuosi, kad man pavyko jus įtikinti neatidėlioti. Pats geriausias laikas keistis, lieknėti, kurti naujus įpročius ir siekti bet kokių kitų tikslų, yra DABAR. Smagaus jums švenčių laukimo!
Su meile,
Ieva
