Ir aš taip dariau. Todėl šiandien tau drąsiai noriu pasakyti, kad tai pats klaidingiausias kelias. Visa tavo neapykanta ir kūno kankinimas alinančiomis treniruotėmis bei nemėgstamu maistu ar net badu, atsisuka prieš tave pačią. Tu eilinį kartą „nutrūksti“. Taip aš vadindavau momentus, kai po dar vienos dietos/ savęs kankinimo ir vėl prisikimšdavau. Juk kitaip ir būti negali. Kaip manai, kiek gali iškęsti tokį teroro aktą prieš save ir savo kūną? Tikrai neilgai. Tuomet jautiesi beviltiškai ir dar labiau nekenti savęs ir savo „lašiniais apaugusio“ kūno.
O kas jei Tavo kūnas yra pats geriausias Tavo draugas? Netiki? Įsiklausyk į jį. Tai jis garsiai šaukė „gana!“ visus tuos kartus, kai kimšai į save dvidešimt penktą sausainį. Tiesa, jis šaukė be balso. Jis tau siuntė blogumo ir skrandžio pilnumo jausmus, tik tu vis neklausei. Prisimink, kiek kartų Tavo vidaus organams reikėjo susitvarkyti su nežmoniškai dideliais kiekiais maisto. Ir jie kuo puikiausiai susidorojo su šia sunkia užduotimi. Tik ar kada jauteisi už tai jiems dėkinga? Ar kada pagalvojai apie savo kūną, kaip apie stebuklą, vietoj to, kad pažiūrėjus į veidrodį matytum tik tai, ko nekenti?
Argi ne stebuklas yra tai, kad įsipjovus žaizda užsitraukia ir sugyja. Kad Tu matai, jauti, lieti.
Pagalvok apie visas savo mėgstamas veiklas ir kaip galėtum jomis mėgautis, jei Tavo kūnas taip puikiai nefunkcionuotų. Mėgsti keliauti, šokti, vaikščioti gamtoje, siausti su savo vaikais? Kaip galėtum visu tuo mėgautis, jei neturėtum savo kojų? Pamąstyk. Ką darytum jei neturėtum rankų, kuriomis galėtum apkabinti savo mylimus vyrą, mamą, vaiką. O toks paprastas dalykas kaip Tavo uoslė? Ar sutiktum su ja atsisveikinti ir daugiau niekada neužuosti asfalto kvapo po lietaus karštą vasaros dieną? Arba savo kūdikio kvapo. O kalbos dovana? Kaip galėtum plepėti su drauge prie kvapnios kavos puodelio, jei jos neturėtum? Kiek dar daug svarbių dalykų gali pasakyti, sušukti, šnibždėti tik todėl, kad ją turi. Ar matai koks stebuklas yra Tavo kūnas? O Tu jo taip nekenti... Galėčiau minėti kiekvieną Tavo kūno dalelę ir organą ir rodyti Tau, koks jis svarbus, stebuklingas ir, kaip be jo Tavo gyvenimas nebūtų toks, koks yra dabar. Bet noriu, kad toliau tai darytum Tu pati.
Neatidėliok, pradėk jau šiandien. Jau nuo šiandien galvodama apie savo kūną, sustabdyk neapykantos kupinas mintis ir pasiųsk savo ištikimam draugui dėkingumą. Nustok galvoti apie tai, kaip kankinti save, kad ištirpinti „nekenčiamus lašinius“. Verčiau paklausk: kaip galėčiau geriausiai tavimi pasirūpinti? Kuo galėčiau tave pamaitinti, kad tu funkcionuotum dar efektyviau, tarnautum man ilgiau? Kokį judėjimo būdą galėčiau pasirinkti, kad būtų smagu tiek mano kūnui, tiek sielai?
Pažadu, kad tai bus akimirka, nuo kurios daug kas pasikeis. Tavyje bus pasėta vidinės ramybės ir harmonijos sėkla. Jei ją prižiūrėsi, ji išleis daigelius, o galiausiai ir išvešės. Tau vis rečiau norėsis savo kūną kankinti dideliais maisto kiekiais, nes mes juk neskriaudžiam tų, kuriuos mylim. Pajusi, kad nori rinktis sveikesnį maistą, valgyti mažiau, judėti daugiau, nes taip norėsi išreikšti rūpestį tuo, kuris Tau visą gyvenimą ištikimai tarnavo. Staiga suprasi, kad drabužiai laisvėja ir negalėsi patikėti: negi viskas gali būti taip paprasta? Jau dabar galiu Tau pasakyti, kad taip. Ir tai girdi iš tos, kuri pusė savo gyvenimo kovojo su savimi ir savo kūno riebalais. Tačiau suprato, kad tai veda į niekur ir pabandė elgtis naujai.
Išgirsk mane ir būk sveika, liekna ir, svarbiausia, laiminga!
Tavo draugė Ieva
