„Jeigu būtų mano valia, gimdymą natūraliu būdu išvis uždrausčiau“, – viename populiariame interneto forume pareiškė jauna mamytė, kuriai buvo atliktas cezario pjūvis. Nuomonė gal ir radikali, bet puikiai atspindi pasaulines ir vietos tendencijas. Ne tik Lietuvos medikai, bet ir Pasaulio sveikatos organizacija skambina pavojaus varpais – vis daugiau gimdymų be būtino reikalo baigiami operacija. Ypač tai populiaru Lotynų Amerikos šalyse, labiausiai – Brazilijoje. Čia tokiu būdu pasaulį išvysta apie 60 proc. kūdikių (privačiose klinikose – beveik 100 proc.). Iš Europos šalių pirmauja Italija, Portugalija, Didžioji Britanija (apie 30 proc.). Šias šalis sparčiai vejamės ir mes. 1995 m. Lietuvoje cezario pjūviu baigėsi 9,5 proc. visų gimdymų, o 2012 metais pasiektas pikas – 26 proc. Mažiausiai šių operacijų daroma Afrikoje – vos 1,8 proc.

Žingsnis pirmyn ar atgal?

Neišvengiamai peršasi mintis, kad tokia gimdymo baigtis – civilizacijos ir tobulėjančių medicinos pasiekimų išdava. Bet štai Olandijoje kažkodėl daroma vos 15 proc., Švedijoje – 17 proc. cezario pjūvių. Beje, pastarojoje šalyje moterys pačios gali rinktis, kaip gimdyti, vis dėlto operacijai dėl psichologinių priežasčių ryžtasi vos 7 proc.
Natūralaus gimdymo šalininkai šiurpsta: juk nėštumas – ne liga, kurią privalu gydyti pačiu radikaliausiu būdu – skalpeliu. Milijonus metų moterys gimdė pačios. Šiuolaikiškai mąstantys žmonės šiuos argumentus atremia skaičiais apie kūdikių mirtingumą. Reta šeima tarpukariu nebuvo palaidojusi vieno ar kelių vaikų. Bet grįžkime į šiuos laikus. Ryšys tarp cezario pjūvių dažnėjimo ir kūdikių mirtingumo mažėjimo akivaizdus. Lietuvoje 1995 m. 100 tūkst. gyvų gimusiųjų teko 17 mirusiųjų, šiuo metu – vos 3,2. Tai stiprus koziris cezario pjūvio šalininkų rankose.

„Nemanau, kad reikėtų ieškoti tiesioginio ryšio tarp dažnėjančių operacijų ir mažėjančio kūdikių bei gimdyvių mirtingumo, – sako Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro vadovė profesorė Gražina Drąsutienė. – Tai labiau siečiau su bendrai gerėjančia medicinos būkle. Lietuva akušerijos ir neonatologijos srityje nedaug atsilieka nuo kitų išsivysčiusių šalių. Mes laiku perėmėme ir įgyvendinome Vakarų pasaulio modelį. Jau 20 metų, kai Lietuvoje egzistuoja šios srities paslaugų skirstymas į tris lygius. Pirmasis – ambulatorinė nėščiųjų priežiūra, antrasis – miestų ligoninės, trečiasis – Santariškių bei Kauno klinikų perinatologijos centrai. Jei nėštumas patologinis, visos gimdyvės turi būti siunčiamos į trečiojo lygio įstaigas. Čia joms įmanoma suteikti geriausią pagalbą.“

Buvo, viena Lietuvos žvaigždutė panoro cezario pjūvio. Susirinko gydytojų konsiliumas, aiškinome, įrodinėjome, bet ji apsisuko ir išėjo į kitą ligoninę.

Vaikštant po modernų Akušerijos ir ginekologijos centrą, tuo negali abejoti. Erdvios palatos, keliolikos padėčių gimdymo stalai, vonios, naujausia aparatūra... Prisiminus, kokiomis sąlygomis teko gimdyti prieš 15 ar 20 metų, gali tik atsidusti. Vis dėlto gydytojai, net ir dirbdami puikiausiose operacinėse, cezario pjūvių daryti neskuba. Bent jau valstybinėse ligoninėse. Paradoksalu, bet trečiojo lygio klinikose, kur priimami patologiniai gimdymai, cezario pjūvių daroma netgi mažiau nei kai kuriose rajoninėse ar daugumoje privačių ligoninių! Kodėl? „Ką čia slėpti – operuoti gydytojams patogiau. Ir pinigai už tokias operacijas didesni, ir vyksta viskas greičiau – prie gimdyvės nereikia stovėti 12 val. Ir mažiau rizikos, atsakomybės. Žiūrėkit, jei gimdyvei ar kūdikiui kas nors nutinka, iškart visi užpuola gydytoją, kodėl jis nedarė cezario pjūvio. Tad apsidrausdami medikai daro tai reikia ar nereikia. Lietuvoje kol kas labai netobulas ligonių žalos atlyginimo įstatymas.“
Hipokrato priesaikai ištikimų gydytojų pastangos spręsti šią problemą vis dėlto davė rezultatų – pastaruosius dvejus metus Lietuvoje cezario pjūvių skaičius mažėja – 2014 m. jų buvo atlikta 21,6 proc. Bet vis dėlto rodiklis yra kur kas didesnis, nei rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija (apie 15–17 proc.).

Kai cezario pjūvio reikia

„Cezario pjūvis atliekamas tik esant medicininėms indikacijoms. Joks sveikas žmogus neturėtų būti be reikalo operuojamas ir neturėtų to norėti. Tai yra pralaimėjimas – tiek moters, tiek gydytojo, tiek vaiko, – sako prof. G. Drąsutienė. – Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad cezario pjūvio operacija yra blogis. Tai – labai gera operacija, bet tik tuomet, kai jos tikrai reikia.“ Priežasčių, kai tikrai reikia, yra ne viena. Viena jų – kai natūralus būdas kelia grėsmę gimdyvės arba vaisiaus sveikatai ar gyvybei. Pavyzdžiui, placentos pirmeiga, netaisyklinga vaisiaus padėtis, gresiantis gimdos plyšimas, pernelyg stambus (daugiau kaip 4000 g) vaisius, onkologinės ligos, kai kurios nėščiųjų hipertenzinės būklės, sunkios nėščiosios širdies ir kraujagyslių ligos ir pan. Taip pat pjūvis gali būti atliekamas, kai blogėja vaisiaus būklė, kai nevyksta gimdymo veikla. Tiesa, požiūris į kai kurias indikacijas keičiasi. Tarkim, esant vaisiaus sėdmenų pirmeigai, kai kuriais atvejais rekomenduojama operuoti, kai kuriais – ne. „Sėdmenų pirmeigų yra 3–3,5 proc. Jei gimdymo takus praskina mažesnės apimties kūno dalis, vaiko galvutė gali užstrigti. Tuomet gimdymą reikia skubiai baigti. Vis dėlto net ir šiuo atveju ne visada verta skubėti pjauti. Jei moteris gimdo ne pirmą vaiką, jis nėra didelis, puikiausiai jį gali išstumti pati, – aiškina akušerė ginekologė. – Be to, vaisių galima pabandyti apsukti. Tai stengiamės daryti baigiantis nėštumui, maždaug 38 savaitę. Pavyksta apie 50 proc. atvejų.“ Iki šiol buvo operuojamos ir tos, kurios pirmagimį gimdė ne pačios. Padėtis keičiasi. Santariškių klinikose šiais metais pačios pagimdė ketvirtadalis anksčiau operuotų moterų. Didelis vaikas – irgi ne priežastis automatiškai rinktis operaciją.

Jei indikacijos nepanaikina galimybės gimdyti natūraliai, kodėl cezario pjūvių daugėja? Priežastys – ne tik gydytojų tingumas ar moterų kaprizai. Pirmoji – gimdyvių amžius. Šiuo metu daugiau kaip 15 proc. gimdančių moterų yra vyresnės kaip 35-erių metų. 1995 m. tokių buvo vos 7,7 proc. „Tai, kad gimdyvė vyresnė, nebūtinai reiškia, kad jai būtina daryti cezario pjūvį. Neseniai viena mano pažįstama pirmą vaiką natūraliai pagimdė būdama daugiau kaip 40-ies metų, – pasakoja prof. G. Drąsutienė. – Ruošėmės operuoti, nespėjome. Pas mus natūraliai pagimdė ir 47-metė. Tiesa, – jau devintą vaiką. Problema ta, kad vyresnės moterys paprastai yra prastesnės sveikatos. Nėštumas išjudina net ramiai snaudusias ligas.“ Operuojamos ir sergančios ŽIV. Tik taip kūdikis neužsikrečia šiuo virusu. Šių atvejų daugėja, atitinkamai daugėja ir cezario pjūvių. Daugėja pagalbinio apvaisinimo atvejų ir kartu – daugiavaisių nėštumų. Šių taip pat daugiau baigiama cezario pjūviu. „Daugiavaisis nėštumas yra gana komplikuotas. Jis gresia priešlaikiniu gimdymu, dvynių transfuzijos sindromu – kai vienas vaikas vystosi kito sąskaita. Kita vertus, net ir šiuo atveju pjūvis ne visada būtinas, – sako gydytoja. – Vaikai paprastai būna nedideli, o jei ir padėtis taisyklinga: abu – galvos pirmeiga, moteris gali pagimdyti ir natūraliai.“ Dar viena priežastis – kad vis tobulesnė diagnostika leidžia nustatyti vaisiaus patologiją kur kas anksčiau. Tada operuojama nelaukiant, kol prasidės natūralus gimdymo procesas.

Vida Press

Noriu, ir viskas!

„Pastaruoju metu išlindo dar viena priežastis – moters noras, – atsidūsta prof. G. Drąsutienė. – Buvo, viena Lietuvos žvaigždutė panoro cezario pjūvio. Susirinko gydytojų konsiliumas, aiškinome, įrodinėjome, bet ji apsisuko ir išėjo į kitą ligoninę. Paskambinau jos specialistams, perspėjau, bet jie vis tiek operavo. Nemanau, kad taip daryti etiška, bet, matyt, jie turėjo savų motyvų.“
35-erių metų architektė Eglė gali palyginti abu gimdymo būdus. „Pirmasis vaikutis gimė atlikus cezario pjūvį. Gydytojai sakė, kad gimdymo veikla nesivysto, nes virkštelė per trumpa, tad buvo nutarta operuoti. Jaučiau didžiulį nusivylimą, – prisimena ji. – Pagimdžiusi sunkiai atsigavau, netekau daug kraujo, gydytojai net svarstė apie kraujo perpylimą. Dvi savaites buvau lyg neįgali, nieko negalėjau padaryti pati. Kai laukiausi antro vaiko, man iškart rekomendavo atlikti cezario pjūvį, bet aš užsispyriau gimdyti pati. Skausmas buvo toks, kad vienu metu net pradėjau gailėtis dėl savo užsispyrimo, bet... gimdžiau ne ilgai, tad viską greitai pamiršau. Tada aš pati nulipau nuo stalo ir nuėjau į palatą! Po dviejų dienų jaučiausi visiškai atsigavusi. Jei gimdyčiau trečią, nė nesvarstyčiau – tik natūraliai.“ Visai kitokie 30-metės Agnės prisiminimai. Ji pirmą vaikutį gimdė pati, antras į šį pasaulį atėjo atlikus cezario pjūvį. „Pirmasis gimdymas truko parą. Vaikutis išlindo pridusęs, man pačiai tai buvo tokia trauma, kad prisiekiau daugiau niekada neturėti atžalų, – sako ji. – Pastoti antrąsyk sutikau tik atradusi gydytoją, pažadėjusį padaryti man cezario pjūvį. Žinau, kad tai – nelegalu, bet mano reikalas buvo sumokėti, o jo – sugalvoti medicinines indikacijas. Kai gimdžiau natūraliai, suplyšau kiaurai, prisėsti negalėjau visą mėnesį, o pjūvio žaizda sugijo per 10 dienų.“

Skausmo baimė – viena iš dažniausių priežasčių, kodėl norima cezario pjūvio. Prof. G. Drąsutienė mano, kad toks argumentas – gerokai pasenęs, daugumai natūraliai gimdančių moterų skausmas gali būti malšinamas vaistais. Tai nereiškia, kad jos nejaučia nieko, bet nepakeliamų kančių tikrai nepatiria. Tas, kurios vis dar nori, kaip Biblijoje nurodyta, „gimdyti skausmuose“, profesorė vadina „natūralistėmis“, vis dėlto tokios sudaro mažumą.

Dar vienas dažnas, tik ne visada garsiai išsakomas argumentas, – seksualinio gyvenimo kokybė. Ne paslaptis, kad, slinkdamas gimdymo takais, kūdikis juos gerokai pratampo. Dėl to dažnai suprastėja ne tik vyro, bet ir moters seksualinio gyvenimo kokybė. „Seksas – tai ne vien fiziologija, – sako prof. G. Drąsutienė. – Be to, jei moteriai svarbus intymus gyvenimas, ji turėtų tuo rūpintis prieš gimdydama. Daugybe specialių pratimų galima treniruoti dubens, makšties raumenis. Kai raumenys stipresni, ne tik intymus gyvenimas greičiau sugrįžta į įprastas vėžes, bet ir gimdyti lengviau, ir šlapimo nelaikymo problemos nelieka.“ Beje, tyrimai rodo, kad sąsaja tarp natūralaus gimdymo ir šlapimo nelaikymo nėra tokia akivaizdi kaip manyta anksčiau. Dažnai tik pagimdžius ši problema išties paaštrėja, vis dėlto ilgainiui gimdžiusių ir negimdžiusių moterų potyriai yra bemaž vienodi.

Naujagimiai, gimę atlikus cezario pjūvį, tris kartus dažniau turi kvėpavimo sutrikimų, silpnesnė jų imuninė sistema, jie dažniau serga alergija.

O kaip dėl plyšimo? „Jei moteris gimdo natūraliai, tokia rizika yra, bet ne veltui gimdyvę prižiūri akušerė. Jei ši neleidžia vaisiaus galvutei per anksti būti atloštai, ją taisyklingai prilaiko, jei saugo tarpvietės audinius, ši neplyšta. Norint apsaugoti tarpvietę nuo plyšimo, galima įkirpti. Nereikia to bijoti. Įkirpimo vietą lengviau susiūti nei plyšimo. Ji puikiai sugyja. Ir tai tikrai kur kas mažesnė intervencija nei cezario pjūvis, – pabrėžia profesorė. – Visuomenė į pastarąjį žiūri per daug paprastai. Esą tai tas pats, kas užtrauktuką atitraukti, išimti vaiką ir vėl užtraukti. Ši operacija pažeidžia organų vientisumą. Perpjaunama oda, poodis, raumenys, gimda. Didesnis yra infekcijos pavojus, pjūvis gali prastai gyti, atsirasti rando išvaržų, sąaugų, tai gali sukelti komplikaciją – žarnų nepraeinamumą.“ Per kitą nėštumą placenta gali prisitvirtinti rando srityje. Jei įauga giliai į raumenį, ypač į ankstesnio cezario pjūvio randą, per kitą gimdymą tenka pašalinti visą gimdą. Skaičiai iškalbingi. Gimda pašalinama (histerektomija) vienai iš 30 tūkst. natūraliai antrą vaiką gimdančių moterų. Jei pirmagimis pasaulį išvydo atlikus cezario pjūvį, rizika pašalinti gimdą gimdant antrąjį vaiką padidėja beveik 20 kartų – histerektomija atliekama vienai iš 1700 gimdyvių.

Kas geriau vaikui?

Ne paslaptis, kad slinkdamas gimdymo takais kūdikis ne tik traumuoja motiną, bet ir patiria traumų pats. Tai natūralu. Lietuvos naujagimių registro duomenimis, trauma gimdymo metu ištinka 6‒8 naujagimius iš tūkstančio. Mažiausiai pavojingos minkštųjų audinių traumos: nubrozdinimas, įbrėžimas, patinimas, kraujosruvos. Visa tai užgyja per kelias dienas ar savaites. Bet patiriama ir rimtesnių traumų. Viena dažnesnių – lūžta raktikaulis. Dėl sėdmenų pirmeigos gali lūžti ir ilgieji kaulai (šlaunikaulio, žastikaulio) ar netgi slanksteliai. Jei gimdymo metu užspaudžiami nervas ar nervo šaknelės, gali būti pažeidžiami periferiniai nervai. Jei nervas nutrūksta, gresia negrįžtami pokyčiai – raumenų atrofija. Pačios pavojingiausios yra galvos traumos. Traumų pasekmės gali būti ir ilgalaikės. Kai kurie tyrimai rodo, kad yra didesnė rizika, jog tie vaikai, kurie iš gimdyklos buvo nuvežti tiesiai į reanimacijos palatą, būdami paaugliai gali nusižudyti.

Natūralaus gimdymo šalininkai pasitelkia savo argumentus. Pasak Lietuvos akušerių ginekologų draugijos prezidento Vlado Gintauto, naujagimiai, gimę atlikus cezario pjūvį, tris kartus dažniau turi kvėpavimo sutrikimų iškart atėję į pasaulį. Nenatūraliu būdu į pasaulį atėjusieji dažniau serga diabetu, bronchine astma ir kitomis alerginėmis ligomis. Kvėpavimo problemos aiškinamos tuo, kad natūraliais takais judančio vaisiaus krūtinės ląsta suspaudžiama, išstumiamas skystis iš kvėpavimo takų, tad naujagimis pirmąkart įkvepia giliau. Kitas daugybe tyrimų pagrįstas argumentas yra tas, kad natūraliai gimusių vaikų imunitetas yra stipresnis, jie rečiau serga alergija. Ir straipsnio herojės architektės Eglės pirmasis sūnus yra alergiškas, vis dėlto pati moteris nežino, ar tai reikėtų sieti su tuo, kaip atžala atėjo į pasaulį. Tyrimai rodo, kad natūraliai gimusių vaikų organizme yra daugiau „gerųjų“ bakterijų. Šias vaisius surenka slinkdamas gimdymo takais. Mikroorganizmų įvairovė ne tik stimuliuoja imuninę sistemą, bet ir saugo nuo alergijos.
Ne pats palankiausias veiksnys yra ir tas, kad, atlikus cezario pjūvį, naujagimis į jam priešišką, nepažįstamą aplinką patenka pernelyg greitai, jis turi per mažai laiko prisitaikyti. Prof. G. Drąsutienė vaikų sveikatos problemų nelinkusi sieti tik su gimimo būdu. „Reikia atsižvelgti, kodėl buvo atliekama operacija. Jau vien tai, kad jos prireikė, rodo, jog mama buvo ne visai sveika. Niekam ne paslaptis, kad sveikos mamos gimdo sveikesnius vaikus“, – sako ji. Vis dėlto gydytoja neneigia, kad atėjimo į pasaulį būdas gali turėti įtakos vaiko ateičiai: „Įveikdamas motinos minkštųjų audinių pasipriešinimą ir braudamasis tikslo link, vaikas grūdinasi, stiprėja jo adaptacinės savybės. Tai pirmoji jo rimta, pergale besibaigianti kova.“

Karolinskos institute (Švedija) atliktas tyrimas rodo, kad dėl cezario pjūvio galimi netgi epigenetiniai kūdikio kamieninių ląstelių pokyčiai. Tyrimui vadovavęs pediatras ir neonatologijos profesorius Mikaelis Normanas teigia, kad natūraliu būdu į pasaulį ateinančio kūdikio patiriamas stresas tarsi įjungia tam tikras pasipriešinimo neigiamiems išorės veiksniams sistemas, o tai jam padeda pasiruošti gyvenimui realybėje. Vis dėlto nėra atlikta tyrimų, ar tie saugikliai veikia ilgai.
Britų ginekologas Michelis Odentas, parašęs 11 knygų apie natūralų gimdymą, cituoja norvegų mokslininkus, kurie, kelerius metus analizavę tūkstančius 18-os metų šauktinių, nustatė, kad jaunuolių, gimusių sėdmenų pirmeiga natūraliu būdu, intelekto koeficientas yra kur kas aukštesnis, nei ištrauktų per cezario pjūvio operaciją. Lengvojo gimdymo šalininkai atšauna, kad gimties traumų nepatyrę vaikai yra drąsesni, optimistiškesni, pozityviau žiūri į gyvenimą. „Ar kada nors susimąstėte, koks baisus jausmas patirti, kaip tavo gimtieji namai pradeda tave spausti iš visų pusių ir grūsti laukan kažkokiu siauru tuneliu, kurio gale net šviesos nematyti? Nenuostabu, kad šiuo metu rengiama tiek daug ezoterinių kursų ir seminarų, kuriuose mokoma, kaip išsivaduoti iš šios traumos“, – sako tokius kursus rengianti psichoterapeute ir ekstrasense save vadinanti Adelė.
Gal tikrai kurdami šviesią ateities visuomenę turėtume vengti visokių traumų ir vargų? Juk dabar – ne viduramžiai. Jei viskas keisis tokia linkme, gal būsime paskutinė karta, į pasaulį prasibrovusi tokiu ilgu ir sunkiu keliu. „Nenorėčiau tuo tikėti, – šypsodamasi sako prof. G. Drąsutienė. – Ne veltui gamta sukūrė mus būtent tokius. Tikiu, kad sveikas protas vis tiek nugalės.“