Viešojoje erdvėje girdime ar skaitome autentiškus pasakojimus apie tai, kaip pacientai atsisako siūlomos chemoterapijos ir griebiasi alternatyvių gydymo būdų: gydymosi badu, nuodingų vaistinių augalų vartojimo, žaliavalgystės, atsisakymo cukraus ar mėsos ir panašių dalykų.

Su Nacionalinio vėžio instituto gydytoja onkologe chemoterapeute Monika Drobniene kalbamės apie medikamentinį vėžio gydymą.

- Kokiais atvejais yra skiriamas medikamentinis gydymas – chemoterapija?

Piktybiniai navikai taip ir vadinami todėl, kad jų „piktumas“ pasireiškia ne tik plitimu į organo, kuriame išsivystė, sveikąsias sritis, jų suardymu, bet ir atitrūkusių nuo pirminio židinio navikinių ląstelių išsisėjimu kituose toli esančiuose kūno organuose. Pasiekusios kitus organus jos juose „prigyja“, pradeda daugintis – auga naviko metastazės, kurios savo ruožtu vėl pasėja navikinių ląstelių toliau. Tokiu būdu liga laikui bėgant apima visą organizmą.

Dėl piktybinių navikų gebėjimo išplisti po visą organizmą gydant sergančiuosius onkologinėmis ligomis laikomasi svarbiausio principo – gydymo kompleksiškumo. Tai reiškia, kad pacientai gydomi optimaliai derinant (priklausomai nuo konkrečios diagnozės) įvairius vėžio gydymo būdus, iš kurių pagrindiniai yra chirurgija, medikamentinis gydymas, radioterapija.

Vien chirurginis gydymas įmanomas tada, kai liga nustatoma ankstyvos stadijos, t. y. aptinkamas tik nedidelės apimties vieno ar kito organo vėžys, o ligos metastazių atliekant tyrimus neaptinkama.

Tačiau jei gydytojai po operacijos rekomenduoja pacientui chemoterapiją ar kitą medikamentinį gydymą ir radioterapiją, vadinasi, navikas pasižymi didesnio piktybiškumo požymiais, yra agresyvus ir tokio naviko ląstelės jau gali būti išplitusios organizme, nors jų neaptinkama jokiais tyrimų metodais.

Yra rizika, kad ateityje liga gali atsinaujinti ten, kur prasidėjo, ar išsivystyti vėžio metastazės kituose organuose. Medikamentinis vėžio gydymas, spindulinė terapija skirti sunaikinti tokias ląsteles ir sumažinti ligos atsinaujinimo ar progresavimo riziką. Tai yra įrodyta daugybe klinikinių tyrimų, atliktų visame pasaulyje.

- Kokių pasekmių gali sulaukti žmogus, sergantis vėžiu ir atsisakęs chemoterapijos?

Atsisakius rekomenduojamo gydymo yra didesnė rizika, kad liga atsinaujins, o atsinaujinusią ligą suvaldyti sunkiau. Savo klinikinėje praktikoje neretai susiduriame su atvejais, kai pacientai ar jų artimieji atsisako rekomenduojamo medikamentinio gydymo. Dažniausiai tai susiję su ligos ir gydymo baime, nežinia ir nepasitikėjimu gydytojais.

Vėžys yra viena iš pagrindinių mirties priežasčių visame pasaulyje. Net ir pritaikius įvairius, naujausius gydymo metodus, kova su šia klastinga liga dažnai pralaimima. Manau, kad kiekvienas žmogus savo aplinkoje yra su tuo susidūręs. Todėl kartais manoma, kad jei jau gydymas standartiniais, patvirtintais metodais ne visada padeda tiek, kiek mes norėtume, reikia kitų, alternatyvių metodų.

Keista, kad tuomet žmonėms pakanka vos vieno ar kelių demonstruojamų „stebuklingo pagijimo“ atvejų. Taip pat sunku suvokti, kai alternatyvių gydymo metodų propaguotojai leidžia sau skleisti niekuo nepagrįstą informaciją, įtikinėja atsisakyti medikų siūlomo gydymo ir neprisiima jokios atsakomybės.

Liūdniausia, kai pacientai atsisako gydymo esant ankstyvoms ligos stadijoms, išbando įvairiausius nepagrįstus gydymosi metodus ir grįžta esant išplitusiai ligai, kai chemoterapijos ar kitokio medikamentinio gydymo galimybės tampa labai ribotos.

Gydant vėžį labai svarbu išsiaiškinti gydymo tikslus. Esant ankstyvai ligos stadijai, tikslas yra ligos išgydymas arba maksimalus ligos atsinaujinimo rizikos sumažinimas. Esant išplitusiai ligai tenka išmokti gyventi su liga. Dažniausiai nuolat reikia vienokio ar kitokio gydymo. Tikslas tuomet yra užtikrinti kuo ilgesnį ir pakankamai kokybišką paciento gyvenimą.

Kartais pacientams atrodo, kad jei jau liga negali būti išgydoma, tai visai jos ir neverta gydyti. Tačiau mes manome, kad jei gydant gyvenimą galima prailginti mėnesiais, metais, verta pasistengti ir pasinaudoti gydytojų rekomendacijomis, tiesiog nepraleidžiant progos padaryti viską, kas įmanoma kovoje su šia sunkia liga.

Nepasitikėjimą gydytojais sukelia niekuo nepagrįsti gandai, kad siekiama pasipelnyti iš onkologinių pacientų gydymo „specialiai“ nesukuriant išgydančių vaistų nuo vėžio.

Dalyvavimas klinikiniuose tyrimuose suvokiamas kaip eksperimentavimas, nors dažnai tai yra galimybė anksti gauti pasaulyje pripažintą gydymą, kuris pas mus kol kas nekompensuojamas.

Be abejo, kartais gydymo atsisakoma ir dėl šalutinių reiškinių baimės.

- Ar galite plačiau paaiškinti žmonėms apie chemoterapiją, koks jos poveikis žmogui ir ar nuo chemoterapijos žmogus gali mirti?

Chemoterapija – tai sergančiųjų onkologine liga gydymas panaudojant citotoksinio poveikio vaistus, t. y. vaistus, kurie slopina esminę vėžio ląstelių savybę – jų greitą, nekontroliuojamą dalijimąsi. Praradusios dauginimosi galimybę jos žūva, navikas nebeauga.

Šie vaistai, patekę į kraują, jo srovės nunešami į organizmo audinius ir tiesiogiai veikia ląsteles. Labiausiai šių vaistų poveikiui jautrios greitai besidauginančios ląstelės.

Kadangi vėžio ląstelės dauginasi ir auga daug greičiau nei normalios, sveikos organizmo ląstelės, jas vaistai nuo vėžio paveikia pirmiausia ir labiausiai. Tačiau ir sveikos, normalios organizmo ląstelės neišvengiamai pažeidžiamos, tik daug silpniau, todėl jos sugeba atsigauti.

Jų pažeidimai pasireiškia įvairiais, priklausomai nuo vaisto, šalutiniais poveikiais, kurie dažniausiai yra laikini ir praeina, kai, užbaigus chemoterapiją, ląstelių veikla normalizuojasi. Kai kurie šalutiniai poveikiai reiškiasi nestipriai ar būna vidutiniškai stiprūs, juos gydyti nėra sudėtinga.

Kiti šalutiniai poveikiai pasireiškia stipriai ir labai vargina pacientą, tačiau dažniausiai juos įmanoma nuslopinti ar sumažinti jų pasireiškimo stiprumą šiuolaikiniais vaistais. Gyvybei pavojingos komplikacijos po chemoterapijos yra retos.

Tradicinė chemoterapija ir dabar išlieka vienu svarbiausių įvairių organų vėžio gydymo būdų.