Praėjusią vasarą klinikoje „Viva Mayr Altaussee“ dvi savaites praleido ir Vilniaus miesto operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė (48 m.). Savo įspūdžius ji sudėjo į dienoraštį.
„Pagal austrų gydytojo Franzo Xavero Mayro (1875–1965 m.) sistemą gydoma jau daugiau kaip 100 metų. Į šio mokslininko vardu pavadintas klinikas Austrijoje plūsta ir mirtinas diagnozes išgirdę, vilties pasveikti nebeturintys ligoniai, ir tie, kurie bando grįžti į gyvenimą po insulto, paralyžiaus ir pan. Nemažai tokių, kurie gyvenimo pusiaukelėje perdegė ir nebegali judėti toliau. Į daktaro Mayro klinikas užsuka ir garsių bei įtakingų žmonių, todėl kai kuriems atrodo, kad ši vieta netgi madinga. Iš tikrųjų žmogaus organizmas patiria ribinius išmėginimus: kiek įmanoma sumažinami kūno poreikiai, maisto tik tiek, kiek būtina, atimama viskas, kas skanu ir teikia džiaugsmo. Organizmas priverčiamas išgyventi minimaliais resursais, tik tada užvedamas savigydos mechanizmas.
Pirma savaitė
Sekmadienis, rugpjūčio 16 d.
Kelionė prasideda. Skrydis į Zalcburgą, tada – poros valandų kelionė automobiliu. Vaizdai gražūs, bet nedžiugina, nes slegia nežinomybė. Kelionė atrodo labai ilga, ypač žinant, kad mane „kankins“. Prieš pusantrų metų pradėtas 10 mėnesių mitybos režimas nutrūko per paskutines operos „Trubadūras“ repeticijas, ir jau gerą pusmetį nebeturiu vilties į jį grįžti.
Mane gydanti švedė biopatė Gudruna Jonsson teisi lygindama mane su ferariu: arba lekiu įjungusi aukščiausią pavarą, arba nepajudu iš vietos visai. Normaliai važiuoti nemoku. Galiu lėkti tik beprotišku greičiu tam tikrą atkarpą, – dirbti 18 valandų per parą ir tris miegoti man yra normalu, tačiau rudenį po vienos tokios įtemptos kelionės mano sistema perdegė.
Restoranas puikus, net valgiaraštis patrauklus akiai, tačiau iš jo galiu rinktis tik kriaukšlelę dešimties centimetrų ilgio ir dviejų pločio tris dienas padžiovintos grikių duonos!
Dar pavasarį Gudruna mane ragino atlikti rimtus tyrimus, ypač – išsitirti sunkiųjų metalų kiekį organizme. Dar pridūrė, kad, jei noriu grįžti į mitybos režimą, mano organizmui prireiks tam tikro šoko. Taigi tos „šoko terapijos“ vykstu į kliniką „Viva Mayr Altaussee“. Noriu pabandyti padėti pati sau. Man reikalingas visiškas badas. Atrodo, kad ši vieta vienintelė, kuri gali priversti padaryti tai, ko nebegaliu pati.
Austrijoje yra trys pagal legendinio gydytojo F. X. Mayro metodą veikiančios klinikos, aš pasirinkau pačią naujausią – „Viva Mayr Altaussee“. Girdėjau, kad seniau įkurtose – ypač griežtas, net fanatiškas, režimas. Aš priešinuosi bet kokiai prievartai, tad pabijojau neatitikti klinikos ideologijos.
Nuotraukose ši gydykla atrodo kaip gražus viešbutis ant Altauzė (Altaussee) ežero kranto Austrijos Alpių apsuptyje. To paties pavadinimo kaimelyje žmonių vos vienas kitas, automobilių beveik nėra, grynas oras... Visos medicininės procedūros atliekamos atskirame aukšte, todėl nesijaučiau kaip klinikoje, išskyrus tai, kad aplink mačiau daug baltų chalatų, bet apie juos vėliau...
Pirmadienis, rugpjūčio 17 d.
Pirmoji diena klinikoje nežadėjo nieko gero. Iš vakaro gavau daugybę instrukcijų, ką privalau daryti tik nubudusi. Atidžiai viską perskaičiau po kelis kartus, daviau sau žodį griežtai laikytis visų taisyklių – juk tokį kelią sukoriau. Jei čia praleisčiau tris savaites, o paskui dar tris mėnesius laikyčiausi visų nurodymų, visiškai išvalyčiau organizmą, o mano kūnas išmoktų gydytis pats. Tokį gydymo metodą F. X. Mayras sukūrė dar 1901 metais, taigi daugiau kaip 100 metų gyvuojanti sistema negali neveikti.
Keliuosi šeštą ryto, kad iki septintos spėčiau atlikti reikiamas procedūras: geriu specialų druskos tirpalą, tada valomas žarnynas, tada vėl druskos tirpalas, vėl valymas... Nuo septynių – privaloma pusvalandžio trukmės mankšta. Pusę aštuntos – pasimatymas su gydytoju, programos sudarymas ir tyrimai. Iš esmės dėl pastarųjų (sunkiųjų metalų kiekio organizme, genetinių ir kt.) ir virškinimo sistemos valymo aš čia ir atvažiavau.
Visą rytą esu prastos nuotaikos, suirzusi, nes dvi paras beveik nieko nevalgiau. Viskas atrodo blogai. Nuėjusi pusryčiauti sužinau, kad man pagal paskirtą dietą tinka tik grikių duona. Restoranas puikus, gražiai įrengtas, net valgiaraštis patrauklus akiai, tačiau iš jo galiu rinktis tik kriaukšlelę dešimties centimetrų ilgio ir dviejų pločio tris dienas padžiovinto (neva tokį kramtant išmokstama kitaip nuryti maistą) „skanėsto“ – grikių duonos! Vos paragavusi nebenoriu į ją žiūrėti. Tiesa, turiu pasakyti, kad mano apsukrumas šį rytą pravertė – šiaip taip pavyko „išsimušti“ minkštai virtą kiaušinį, kad tas grikių batonėlis ne taip strigtų gerklėje. Žinoma, kai kiekvieną kąsnį reikia kramtyti po penkiasdešimt kartų, „pasiduoda“ ir grikių džiūvėsis.
Tyrimai praėjo daug geriau, negu tikėjausi. Labai nustebau, kad pagrindinis klinikos gydytojas Seppas Fegerlis – linksmas, taktiškas, elegantiškas žmogus, moka įsiklausyti. Gavau didžiulį procedūrų sąrašą, o turint omenyje, kad grikių duonos kriaukšlelė – vienintelis mano dienos maistas... Gerai, kad visi užsiėmę savimi ir nereikia su niekuo bendrauti!
Antradienis, rugpjūčio 18 d.
Man prirašė ne tik galybę tyrimų, bet ir visokių procedūrų – hipertermijos, deguonies terapiją (interval hypoxia hyperoxia therapy), lašinių, mikroimuninę, nosies refleksų, Kneippo, vandens (Watsu) terapijas, druskų inhaliacijas, 4 rūšių masažus... O kad nebūtų nuobodu, – dar ir akrobatinę jogą.
Pirmiausia išbandau elektrolizės procedūrą. Kojas įdedu į vonelę su vandeniu, tada paleidžiama silpna elektros srovė, iš mano kūno imami „pumpuoti“ toksinai (būtent per pėdų poras išsiskiria nemažai rūgščių). Tai – lyg detoksikuojamoji procedūra, tik atliekama pasitelkiant elektrą. Manęs ji nesužavi.
Kita procedūra – limfodrenažinis masažas. Šioje klinikoje jis kitoks, nei buvau pratusi ar bandžiusi. Vos specialistas paliečia mano kelį, ima jį judinti, pajuntu keistas bangas... galvoje.
Aš, kaip ir visi kiti, jei nėra kokių nors procedūrų, darau tik tai, kad stengiuosi išgerti kuo daugiau vandens ar arbatos, o tada – kuo greičiau į tualetą.
Per kitą procedūrą – oficialiai ji vadinasi interval hypoxia hyperoxia therapy – praktiškai pabuvau kosmonauto kailyje. Man ant nosies ir burnos uždėjo kaukę, prie jos prijungė deguonies aparatą. Specialūs davikliai, pritvirtinti man prie pirštų, matuoja pulsą ir kraujospūdį. Iš pradžių gaunu labai daug deguonies, o paskui – labai mažai. Ši procedūra rusų ir amerikiečių sukurta astronautams ruošti į kosmosą, pratinti organizmą prie milžiniškų apkrovų ir ekstremalių situacijų. Visai mano organizmo sistemai nuo šios procedūros vakar buvo toks šokas, kad nesugebėjau net mąstyti. Visą dėmesį buvau sutelkusi į kvėpavimą, o paskui „atsijungiau“. Taip ir nesupratau – užmigau ar nualpau. Į kosmosą man gal jau ir neteks skristi, bet pakvėpuoti prijungus tokį aparatą yra unikali patirtis.
Trečiadienis, rugpjūčio 19 d.
Prieš pietus, per pietus ir tarp visų kitų valgymų (jeigu 40 minučių sėdėjimą gražiame restorane prie stalo graužiant vieną 3 dienas džiovintą grikių duonos riekutę galima pavadinti valgymu) turiu gerti kažkokius naujus miltelius, kurie skatina organizmą valytis. Negalima gerti vandens likus pusvalandžiui iki valgymo ir pusvalandį po jo, tik – per pertraukas tarp valgymų. Aš, kaip ir visi kiti, jei nėra kokių nors procedūrų, darau tik tai, kad stengiuosi išgerti kuo daugiau vandens ar arbatos, o tada – kuo greičiau į tualetą. Per dieną reikia suvartoti apie pusketvirto litro skysčių (vandens ir žolelių arbatos). Dabar man aišku, kodėl dauguma čia vilki chalatus – taip patogiau, juk reikia nuolat lakstyti į tualetą.
Tiesa, šiandien pietūs nudžiugino labiau nei pusryčiai. Galėjau pasirinkti vieną papildomą patiekalą, – prie to nelemto sudžiūvusio grikių batonėlio gavau ketvirtį virtos vištos krūtinėlės. Galėčiau mažiausiai dvi ar net visą vištą suvalgyti – jaučiuosi tokia alkana! Žinodama, kad vakarienės negausiu, stengiuosi tą džiūvėsį su mėsyte kramtyti kaip įmanoma ilgiau.
Atėjusi į restoraną matau labai daug nelaimingų veidų. Matyt, daugeliui būti čia yra nelengva ir psichologiškai. Tikėjausi sutikti šioje klinikoje nemažai vidutinio amžiaus moterų, kurių vienintelis rūpestis – sulieknėti. Klydau... Per pietus pastebėjau čia labai daug vyrų. Suskaičiavau po vieną sėdinčius devynis (iš viso klinikoje yra 52 kambariai). Amžius – nuo 40-ies iki kokių 55-erių metų, atrodo einantys labai aukštas pareigas, bet pervargę, įsitempę, kvadratinėmis akimis. Bando tokie neatrodyti ir nuduoda, kad sėdi jachtų klube kur nors Bahamuose. Susidarė įspūdis, kad čia renkasi arba perdegę įtakingi verslininkai, arba truputį išprotėję menininkai (sutikau žymų Niujorko dizainerį, vokiečių aktorių, kino prodiuserę iš Los Andželo, klestinčių restoranų savininką). Kiekvienas turi po asmeninį staliuką, ant šių – asmeniniai vaistai, vardinė kortelė ir valgiaraštis.
Ketvirtadienis, rugpjūčio 20 d.
Su gydytoju reikia matytis kasdien po 40 minučių. Jis įvertina progresą. Gaila, bet maniškis vis dar nulinis (bent jau kalbant apie maistą), ir aš tyliai imu žvėrėti, net išbariau visiškai niekuo dėtą padavėją.
Šiandien iš gydytojo išgirdau įdomią mintį: „Kurti energijos limitų nėra, nesvarbu, kiek tau metų.“ Deja, kai kalbame apie fizinę sveikatą, tie limitai egzistuoja, todėl tam, kad jėgų šaltinis neišsektų, labai svarbu jį nuolat papildyti. Kol gydytojas man darė pilvo masažą (tai – viena iš kasdienių procedūrų, kaip ir gydytojo konsultacija), o šis – nepaprastai skausmingas (jausmas toks, lyg kas suktų žarnas), diskutavome apie tai, kaip kai kuriems aštuoniasdešimtmečiams ir net devyniasdešimtmečiams pavyksta išlaikyti fizinį aktyvumą, gyvybingumą, šviesų protą, kaip jie nepraranda smalsumo, kūrybingumo. Gydytojas pasakė, kad per savo praktiką dar nėra sutikęs nė vieno žmogaus, kuris dirbtų taip intensyviai kaip aš ir sulauktų 80-ies. Labai tikiuosi, kad susirūpinau laiku.
Penktadienis, rugpjūčio 21 d.
Prabudau pusę šešių. Galva nuo badavimo pasidarė lengvesnė, tačiau sunkiau susikoncentruoti, stringa atmintis. Šiandien paaiškėjo, kad mano organizme ypač didelis sunkiųjų metalų kiekis. Gaila – ne aukso ar platinos, – bent jau pamėginčiau juos kaip nors išvalyti iš organizmo ir pardavusi apmokėti „bohemiečių“ skolas, o kokia nauda iš gyvsidabrio ir švino? Gydytojas sako, jog turiu rimtai susirūpinti. Kitų tyrimų rezultatai irgi nėra labai geri, tad gydytojas pasiūlo (tiesą sakant, primygtinai) likti dar savaitei – pradės valyti iš organizmo sunkiuosius metalus. Vien nuo minties, kad gali tekti nevalgyti dar savaitę, man ima dvejintis akyse, bet... nusprendžiu likti.
Ne viskas taip blogai. Išskirtinių potyrių padovanojo vandens procedūra (Watsu). Lydima specialisto, brendu į negilų (apie 1,2 m) atskirą baseiną, prileistą itin sūraus šilto (30–32 laipsnių) vandens. Pusantros valandos meistras atsargiai „vedžioja“ mane virš vandens prilaikydamas galvą (kad į nosį nepribėgtų sūraus vandens) ir specialiais judesiais tempia stuburą, judina sąnarius. Pradeda imti miegas, jaučiu, tuoj užsnūsiu. Procedūra man labai patiko. Atrodė, kad nuo streso susmegęs, susitraukęs kūnas iš naujo „atsidaro“.
Šeštadienis, rugpjūčio 22 d.
Savaitgalis prasidėjo labai pozityviai, aštuntą ryto man jau darė masažą su taurėmis. Jos šiek tiek kitokios, nei mums vaikystėje statydavo mamos ir močiutės, tačiau pats metodas pasaulyje plačiai paplitęs iki šiol.
Išbandžiau dar kai ką nauja: kūnas uždaromas į savotišką palapinę, kyšo tik galva, į ją pumpuojami karšti garai, šie per 20 minučių įkaitina kūną iki maždaug 40 laipsnių. Taip „karščiuodamas“ praleidi dar 20 minučių. Matyt, su prakaitu išeina ir toksinai.
Antra savaitė
Būti čia vis lengviau. Valgyti jau duoda truputį daugiau, nors ir po labai labai mažai (vis dar negalima nieko imti į burną nuo 18 iki 8 val.), tad nebesu tokia pikta. Ilgiau nei savaitę klinikoje praleidę žmonės pradeda vieni su kitais po truputį bendrauti, mat atsiranda daugiau jėgų. Susipažinau su dviem menininkais iš Niujorko ir argentiniečiu virtuvės šefu. Visi kartu einame pasivaikščioti aplink ežerą, kasdien įveikiame 8,5 km, – jėgų užtenka. Vis dėlto turiu prisipažinti, kad yra ir kita priežastis, dėl kurios kasdien einame tuos aštuonis su puse kilometro, – kitoje ežero pusėje yra... restoranas! Pats tikriausias – su nuostabiausiais kvapais ir puikiais patiekalais! Mes nevalgome, geriame tik mėtų arbatą ir uodžiame, ką valgo kiti. Beje, savininkas prasitarė, kad čia užsuka nemažai klinikos klientų – slapta pavalgyti. Beje, medikai tai iškart sužino. Dabar supratau, kodėl kartą gydytojas per pietus visų klausinėjo, kuris valgė kaimelio parduotuvėje šokoladinio pyrago.
Vienas sudėtingiausių dalykų šioje klinikoje – griežtai nustatytomis valandomis reikia gerti daugybę visokių lašelių, miltelių. Ir dar – kone keturis litrus vandens per dieną. Vienintelė pramoga – gydytojų vakarais (dukart per savaitę) skaitomos paskaitos. O ką daugiau veikti, jei nei televizoriaus, nei interneto nėra, telefonai kambariuose neveikia?
Praleidusi „Viva Mayr Altaussee“ 11 dienų, net išsiruošiau į vienintelę čia rengiamą ekskursiją po druskų kasyklas. Pasirodo, Antrojo pasaulinio karo metais jose saugoti meno kūriniai, mat druskų prisotintas oras ir tam tikras drėgmės bei temperatūrų santykis leido paveikslams ir skulptūroms išlikti. Į Altauzė naciai suvežė daugiau kaip 6,5 tūkst. darbų iš Europos muziejų ir privačių žydų kolekcininkų.
Beje, čia ne tik gydoma, yra ir grožio terapijos kabinetas. Visos veido procedūros daromos naudojant elitinės linijos „QMS Medicosmetics“ priemones su kolagenu. Vakarieniauti (perregimos daržovių sriubos su jau pabodusia grikių duona ir šlakeliu aliejaus) ėjau tiesiog švytėdama – tiesiogine šio žodžio prasme: taip švytėjo mano veidas po šios procedūros.
Dvi savaites „Viva Mayr Altaussee“ mėgstamiausias mano užsiėmimas buvo vakarais paplaukioti dideliame baseine – visiškoje tyloje ir ramybėje. Jausdavau, kaip kūnas įgyja energijos ir gyvybės.
Ar buvo verta praleisti tiek laiko garsiojoje klinikoje? Man – taip. Patirtas šokas, apie kurį kalbėjo švedė gydytoja, grąžino mane į vėžes ir senąjį mitybos režimą. Pati nebūčiau to pasiekusi. Žmonės ten važiuoja dėl įvairių priežasčių: mačiau ir sergančių mirtinomis ligomis, ir paralyžiuotų po insulto, ir net manekenių, kamuojamų anoreksijos. Ir kiekvienas čia randa sau atsakymų. Man tarsi atsivėrė akys. Supratau, kad niekas negalės tau padėti, jei pats sau nepadėsi.“
INTERVIU
Dalia Ibelhauptaitė kalbina klinikos „Viva Mayr Altaussee“ gydytoją Seppą B. Fegerlį
Problemų kelia ne tai, ką jie valgo ar ko nevalgo, o sutrikusi jų medžiagų apykaita. Tai įvardyčiau kaip vieną didesnių šio amžiaus problemų. Aktyvūs, atsakingi, veiklūs žmonės vis labiau kamuojami įvairių psichikos sutrikimų, depresijos, nemigos, kraujospūdžio, metabolizmo sutrikimų. Mūsų detoksikacijos programa padeda tai nustatyti ir grąžinti pacientus į normalų gyvenimą. Jie atgauna jėgas, energiją, ramybę, miegas vėl tampa kokybiškas, o žmonės – laimingesni. Tam tikrus pokyčius rodo ir laboratoriniai tyrimai. Šioje klinikoje taikome holistinį gydymo būdą, tradicinę mediciną deriname su alternatyviaisiais gydymo metodais.
Jeigu paprašyčiau įvardyti penkias svarbiausias gyvenimo taisykles, kokios jos būtų?
Daktaro Mayro ar mano? (Juokiasi.) Daktaras Mayras teigė, kad svarbiausia yra gerbti savo kūną ir jo resursus, stengtis išlikti kuo sveikesniems, gyventi ilgą, laimingą gyvenimą. Reikia labai atsakingai žiūrėti į tai, kaip naudojami organizmo resursai. Taip pat – į tai, kaip maitinamės. Maistą būtina gerai sukramtyti. Kai valgote, turite susikoncentruoti tik į jį. Jei įmanoma, – maitinkitės tyloje. Nepersivalgykite. Tada ir medžiagų apykaita bus spartesnė, ir skrandžio neapkrausite, ir energijos turėsite daugiau. Valgykite neskubėdami, įsiklausykite į tai, ką tyliai sako kūnas, pasistenkite jį išgirsti.
„Viva Mayr Altaussee“ unikali tuo, kad Vakarų medicina čia dera su alternatyviaisiais gydymo būdais, kinų medicina. Kuri sistema Jums artimesnė?
Diagnostinės Mayro terapijos tikslas – padėti pacientams. Vakarų medicina ir žarnyno valymas magnio sulfatu (dar vadinama Epsom druska) yra puikus metodas, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad tinka ne visiems, tenka ieškoti kitų būdų. Nuolat remiamės naujausiais tyrimais. Manau, kad Vakarų ir Rytų medicinos puikiai gali veikti išvien, nėra prasmės jų priešinti. Šioje klinikoje taikome kai kuriuos ajurvedos detoksikacijos metodus.
Kokių pacientų atvyksta daugiau – kurie nori pasigydyti profilaktiškai ar kurie turi rimtų sveikatos problemų?
Viena pacientų grupė – tie, kurie žino savo problemas, sėkmingai tvarkosi su jomis namie, tačiau kartais tiems žmonėms reikia šiek tiek padėti, suteikti žinių, nukreipti tinkama linkme. Be to, detoksikacija dabar tapo madinga, tad yra ir tokia madas basivaikančių pacientų, šiems žarnyno valymas – mados reikalas. Ir yra rimtų problemų turinčių žmonių, kurie čia atvyksta sustiprėti ir pasiruošti, tarkime, operacijoms. Atvyksta ir sergančių vėžiu, ir autoimuninės sistemos sutrikimų turinčių pacientų. Kiekvienas turi progą susipažinti su savimi, savo kūnu, geriau į jį įsiklausyti, galbūt net pakeisti įpročius ar gyvenimo būdą, jei tam yra pasirengęs.
Ką patartumėte tiems, kurie negali sau leisti trijų keturių savaičių detoksikacijos klinikoje? Ką daryti jiems?
Paskambinti mums (juokiasi). Pasiruošti detoksikacijai bei valyti organizmą galima ir namie. Bent savaitę stebėkite, kaip ilgai ir kiek kartų kramtote maistą (reikėtų mažiausiai 35–40 kartų), kuo dažniau gerkite vandens (iki 3–3,5 litro) tarp valgymų, nepersistenkite sportuodami, venkite ekstremalaus sporto. Jei turite galimybę, valykite žarnyną specialiomis druskomis. Namie detoksikacijos kursą atlikęs pacientas klinikoje gali pasirinkti intensyvesnę programą. Vis dėlto trys keturios savaitės yra optimaliausias laikas geriausiems rezultatams pasiekti.
Nuotraukos – iš herojės asmeninio albumo ir klinikos „Viva Mayr Altaussee“ archyvo
