Žinau, kad ne visoms jums tai būdinga, tačiau taip pat gerai žinau, kad yra daug tokių, kurios gyvenate panašioje iliuzijoje. Ne kartą bendraudama su savo klientėmis klausiau: kodėl jums taip svarbu sulieknėti? Kodėl tai yra tapę bene didžiausiu jūsų gyvenimo tikslu? Ką jums tai duos?
Ir tada klausiausi įkvepiančių pasakojimų apie visus dalykus, kuriuos galės nuveikti, tikslus, kurių galės pasiekti, planus, kuriuos galės įgyvendinti. Jos pasakoja apie pasitikėjimą savimi, kurį jaus, kaip tada mylės savo kūną ir puikiai jame jausis. Tikiu, kad yra dalis moterų, kurioms tai suveiks, tačiau tokių nedaug. Taip teigiu vadovaudamasi tiek savo patirtimi, tiek ta, kurią sukaupiau dirbdama su dešimtimis norinčių sulieknėti moterų. Labai dažnai dalykus, kuriuos jos planuoja nuveikti sulieknėjusios, gali daryti DABAR, tačiau tam trūksta drąsos, ryžto ir užsispyrimo. Negi tikrai tiki, kad sulieknėjus iš kažkur tai atsiras? Ir, jei nekenti savo kūno dabar, negi manai, kad pamačius norimą svarstyklių skaičių viskas staiga pasikeis?
Tikrai ne. Jei lieknėji gyvendama iliuzijoje, pasiekusi tikslą jausiesi tik nelaimingesnė, nes tada jau tikrai reikės imtis įgyvendinti planus, tačiau nei drąsa, nei ryžtas staiga tavę neaplankys. Ir savo kūno staiga nepradėsi mylėti, jei buvai įpratusi metų metus jo nekęsti. Ir tada yra rizika, kad nutiks taip, kaip man. Ta diena buvo vienintelė, kai mačiau taip siektą skaičių. Net nesulaukusi kito ryto jau siaubiau šaldytuvą ir spinteles, taip malšindama savo apmaudą ir nusivylimą. Tai peraugo į kelias dienas trukusį nevaldomą valgymą su visomis pasekmėmis: nepakeliamu nusivylimo jausmu ir papildomais kilogramais. Ir vėl...
Tada dar nesupratau, kad tuo pačiu tai buvo viena geriausių dienų, nes ji padėjo suprasti, jog visą laiką dariau kažką ne taip ir privalau tai pakeisti. Tai man padėjo pamatyti, kad visus dalykus, kuriuos žadėjau sau sulieknėjusiai, galiu pradėti daryti dabar. Pradėti nuo tų, kurie lengviausiai įgyvendinami ir leisti sau pajusti, kaip gera gyventi DABAR. Ir kūną, nors ir netobulą, privalau mokytis mylėti DABAR.
Nesakau, kad visa tai buvo lengva, tačiau pažadu, tikrai verta. Tuomet mano lieknėjimas jau buvo visai kitoks. Aš nesiekiau to svajodama apie tai, kas bus. Aš mokiausi džiaugtis kiekviena diena ir gyventi DABAR. Todėl sulieknėjimas buvo tik papildomas džiaugsmas šalia to, kurį ir taip jau jaučiau.
Jeigu ir jums artimos mano mintys, kviečiu apie tai pamąstyti. Pagalvokite ką atidėliojate iki „kai sulieknėsiu“ ir pradėkite tai daryti šiandien. Gyvenimas – tai ne repetecija. Nuskambės banaliai, tačiau prabėgusių akimirkų niekas nesugrąžins. Niekada.
Su meile,
Ieva
